Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šališkas reportažas

Kęstutis Kasparas

Mitingo, pasmerkusio Molotovo- Ribentropo paktą, 20-mečio paminėjimo dalyviai eina paminklo link

Iškilmingas susirinkimas 1987 metų mitingui paminėti Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje

Eisenoje – po sunkios ligos vėl kartu su mumis Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis (dešinėje)

Šnekučiuojasi kun. Robertas Grigas (kairėje) ir Viktoras Petkus Kęstučio KASPARO nuotraukos

Praėjusią savaitę, rugpjūčio 23-iąją, ketvirtadienį, buvo paminėtas prieš 20 metų Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvykęs nesankcionuotas viešas mitingas, skirtas Molotovo-Ribentropo paktui ir vėlesnei Lietuvos bei kitų Baltijos kraštų okupacijai pasmerkti. Lietuvos valstybinėje filharmonijoje vyko oficialus šio įvykio paminėjimas, į kurį buvo galima patekti tik su kvietimais. (Pavyzdžiui, kontrolieriai į minėjimą nepraleido žinomo menininko ir skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko, ir tik prašant kitam asmeniui, turėjusiam kvietimą ir laidavusiam už jį, kontrolierius vos ne vos įleido profesorių į salę.) Dauguma įleistųjų nebuvo dalyvavę 1987 metų mitinge, netgi priešingai, kai kurie jų buvo prisidėję ar net vadovavo persekiojant protesto mitingo dalyvius. Pavakary, pasibaigus už tautą aukotoms šv. Mišioms (jas koncelebravo keletas kunigų, tarp jų prelatas Bronius Antanaitis, mons. Alfonsas Svarinskas, Lietuvos išlaisvinimo kovai skyręs ir savo sakytą pamokslą, kun. Julius Sasnauskas ir kiti), eisena patraukė prie A.Mickevičiaus paminklo, kur įvyko istorinio mitingo 20-ųjų metinių paminėjimas. Dauguma dalyvių buvo dalyvavę ir 1987 metų mitinge, tad jis vyko ypač draugiškai, šiltai ir neformaliai. Ir vienas, ir kitas renginys turėjo tam tikrų savo atspalvių ir niuansų. Apie tai savo požiūrį šiame puslapyje išsako istorikas Kęstutis Kasparas. Taip pat spausdiname mons. A.Svarinsko laišką, rašytą Seimo Pirmininkui nesutinkant su numatytu planu oficialiame renginyje filharmonijoje vienais pagrindinių kalbėtojų paskirti du ankstesnio mitingo organizatorius, dėl savo politinės veiklos praradusius pasitikėjimą. Kadangi Seimo Pirmininkas neatsakė į šį laišką, mons. A.Svarinskas nusprendė jį paviešinti spaudoje. Beje, kai filharmonijoje savo pasisakymą pradėjo vienas jo minimų prelegentų, monsinjoras su keletu kitų renginio dalyvių protestuodami paliko salę.

Iš karto įspėsiu skaitytoją – mano reportažas šališkas, nes objektyviai visus 2007 m. rugpjūčio 23-iosios dienos įvykius pasakojo šalies dienraščiai ir jų „internetiniai portalai“, pranešė televizijų kanalų žinios. Objektyviai papasakojo, kaip buvę laisvės kovų draugai tapo priešais, ką tas pasakė ant to, o anas neturėjo ko pasakyti... Kaip vienas nekėlė kojos pasiklausyti Vilniaus savivaldybės šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo Nacionalinės premijos laureato D.Katkaus, atliekančio Čiurlionį, o klausėsi profesoriaus L.Donskio gitara brazdinamo „ve bitlz“ gabalo. Šiaip jau profesorių degradacija į gatvės muzikantus nustojo mane stebinti jau tada, kada paveikslų restauratoriai atsisėdo į ministrų kėdes. Šią dieną išvydau naują reiškinį: kaip europarlamentarai ir Seimo nariai, išėję iš tvankių posėdžių salių į tyrą orą, užima Lietuvos laisvės lygos radikalų, išleistų į politinę pensiją, vietas.

Iš karto tenka atmesti kelis objektyvios ir tiesą rašančios spaudos svaičiojimus apie tai, kas organizavo šios dienos renginį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jį organizavo ne mitinis Antanas, o Lietuvos valstybė. Ir gana nenoriai – Seimo nariai atostogauja, Seimas remontuojamas, nėra vietos.

Tačiau surinkus virš šešiasdešimt Seimo narių parašų, Seimo Valdyba buvo priversta suteikti įvykiui „valstybinės reikšmės“ statusą ir pavedė tai atlikti Lietuvos Seimo kanceliarijai: jeigu ir kris „politinės bombos“ – tai ant raštininkų galvų. Nėr ką daryti – tie ėmė ir organizavo, todėl beliko tik ateiti. Tiesa, dėl „bombų“ Filharmonijos pastatą prieš renginį patikrino juodai uniformuoti pareigūnai su pėdsekiu šunimi, nors šiaip A.Terleckas tarybų valdžią sprogdino tik žodžiu, o P.Cidzikas – kryžiaus nešimu. Sprogdindavo, po automobilių ratais pastumdavo ir pro viešbučių langus išstumdavo tik kagėbistai. Būtent jie yra politinių žmogžudysčių, šantažo ir „operatyvinio supriešinimo“ meistrai. To jie mokydavosi Leningrado vairuotojų kursuose ir filosofijos-sociologijos institutuose. Bet apie juos šią dieną nebuvo pasakyta nė žodžio, nepaviešinta nė viena pavardė ir faktas, kad KGB, kaip sukarinta struktūra, turėjo būti Rusijos „prieš 14 metų sąžiningai“ išvesta kartu su „užsilikusia okupacine kariuomene“.

Dalyviai į iškilmingą susirinkimą, skirtą mitingo, pirmą kartą viešai pasmerkusio Molotovo-Ribentropo paktą, 20-mečiui paminėti, rinkosi su Seimo Pirmininko kvietimais, bet ir šiaip jau niekas neliko už durų, salėje buvo tuščių vietų. Dauguma skubėjo, prabėgdami tautinio atgimimo patriarcho J.Basanavičiaus skulptūrą, liudijančią apie simbolišką pirmojo Lietuvių suvažiavimo (Didžiojo Vilniaus seimo), įvykusio šiuose rūmuose 1905 metais, sąsają su šiandienos įvykiu. Apie tai, kad istorija yra ta pagrindinė gija, kuri jungia mus į tautą.

„Mes prieš Rusijos karinę galybę sumanėme iškelti kur kas galingesnį ginklą nei tankai – istorinę Tiesą, – kalbėjo susirinkime A.Terleckas. – Atvirai pasakyti tiesą apie Molotovo-Ribentropo paktą tuo metu reiškė pasakyti, kad esame okupuoti. Jeigu esame okupuoti, tai turime teisę reikalauti, kad okupantai išsivestų savo kariuomenę. Ir mes prisiėmėme atsakomybę, nes labai gerai žinojome, kad Tėvynės laisvė yra pati didžiausia vertybė, kurios rytas išauš tik kovojant už ją“. Tokia buvo ir parodos „Kelio į laisvę pradžia – prie A.Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.“ pagrindinė mintis. Paroda visai nebloga, profesionaliai Stanislavos Autukienės parengta, ir jeigu kas tuos parodinius lakštus tiražuotų, būtų puiki metodinė medžiaga tokių dalykų stokojančioms Lietuvos mokykloms. Bet tikriausiai Spaudos tarnyba įsigys dar vieną limuziną savo direktoriui vežioti...

Kai kam renginys atrodė per daug valdiškas, bet visi oficioziniai renginiai turi tą bruožą. Ir reikalauja kostiumo. Juk salėje sėdėjo pats Prezidentas, beveik visi ministrai, Konstitucinio Teismo pirmininkas, bent trečdalis Seimo, vicepirmininkai (Pirmininkas apdairiai, sako, išvyko į Švediją, pasisemti švediško socializmo patirties), užsienio šalių ambasadoriai, ponai ir ponios, ir šiaip „mes“, renginio vedėjo pakelti į „gerbiamųjų“ rangą. Kalbos nebuvo nuobodžios, paįvairintos klasikine muzika. Tyras solistės Irenos Zelenkauskaitės balsas keitė prasmingas pranešėjų kalbas. Be piliečių A.Terlecko ir Lietuvos Respublikos prezidento V.Adamkaus, kalbėjo piliečiai Seimo nariai A.Kubilius (pasakęs kol kas geriausią kalbą savo politinėje karjeroje) ir V.Bogušis (pasidalijęs prisiminimais), Latvijos nacionalinio pasipriešinimo dalyvis Intas Calitis (lietuviškai) ir Estijos buvusių politinių kalinių sąjungos narys Martas Niklus (angliškai), kartu su lietuviais pasirašę „45 pabaltijiečių memorandumą“.

Užkliuvo tik vienas dalykas – dalis kalbėtojų teigė, kad Ribentropo-Molotovo paktas nustojo galios, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Istoriškai ir kitomis prasmėmis tai nėra tikslu. Apie sunkiai suprantamą šiandieninę politinę padėtį mintimis dalijosi laisvės kovotojas Petras Cidzikas: „...niekas nepasikeitė. Jei nesi komunistas ar rezervininkas, tau vietos Lietuvoje nebus. Daugelis taip veržėsi alkūnėmis atsiriekti pyrago nuo šio istorinio įvykio, kad nenustebčiau, jeigu vieną dieną valdžia ir kai kurie asmenys paskelbtų – Cidziko niekada nebuvo“. Bet šiandien jis buvo ir pasinaudojo proga, kreipėsi tiesiog į Prezidentą: „Be įstatymų, yra dar žmogiškas faktorius – paleiskite iš kalėjimo A.Petrusevičių, patraukite baudžiamojon atsakomybėn buvusį laisvės kovotojų kankintoją prokurorą J.Bakučionį, laisvai bevaikščiojantį Vilniaus gatvėmis, pradėkite deokupuoti Karaliaučiaus kraštą“. Aišku, daugiau pilietis P.Cidzikas į tokius oficialius renginius pranešėju nebus kviečiamas...

Apie kitokias okupacijos pasekmes kalbėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Galbūt jo kalba daugeliui ir liko nesuprasta: kam tokią dieną, kai tiek daug aštrių ir „degančių“ temų, kalbėti apie alkoholio žalą? Kam kalbėti apie tai, ką sako vos ne kas sekmadienį kunigas iš sakyklos kiekvienoje bažnyčioje? Tačiau staiga supranti, kad tai buvo vienintelė programinė kalba apie konkrečius dalykus. Okupantų kariuomenės jau nėra, tarybų valdžios irgi, salėje sėdi Lietuvos valstybės pareigūnai, ne komunistai. Bet yra baisiausias okupantų paliktas dalykas – girta tauta, alkoholis ir rusiški keiksmai, kaip maras apėmę Lietuvos jaunimą. Mūsų tėvų kartą žudė „Alytis“, dabar „Alita“; kam mus traiškyti tankais, jeigu mes patys greitai nusinuodysime brendžiu? Ant butelio neužrašyta komunistas, bet po litruką ištuštinus, dugne tikrai pasirodo komunizmas...

Po pietų kitas – Lietuvos Sąjūdžio – kvietimas „sutelktai pilietinei akcijai“, minint Stalino-Hitlerio sąmokslo 68-ąsias metines bei Baltijos kelio 18-ąsias metines. Po Šv. Mišių aukos Šv. Mikalojaus bažnyčioje organizuota eisena prie A.Mickevičiaus paminklo. Šį kartą nepaklydo, kaip 1987-aisiais, nes nebuvo baisu kaip tada, o eiseną vedė patyrę politiniai lyderiai, tiesa, anuomet dar stebėję įvykius per televizorių. Ir šiame renginyje žmonės taip skubėjo prie A.Mickevičiaus paminklo, kad nepastebėjo kuklaus, visuomenine iniciatyva pastatyto ženklo, bylojančio apie tai, kad „čia 1987 08 23 įvyko Lietuvos laisvės lygos organizuotas per sovietų okupaciją pirmasis viešas protesto mitingas, reikalaujantis išvesti okupacinę kariuomenę ir atkurti Nepriklausomą Lietuvą“.

Apie viską, bet tik ne apie tai, mitinge kalbėjo sesuo N.Sadūnaitė, V.Landsbergis, V.Adamkus (antrą kartą šią dieną), G.Damušytė ir „kiti asmenys“. Jeigu ne kunigo R.Grigo kalba, sukoncentravusi esminius dalykus, taip ir galėjai nesuprasti, kam buvo skirta ši marga sutelkta pilietinė akcija. Jos pabaigoje dalyvių buvo patvirtinta minėjimo-mitingo rezoliucija bei Lietuvos Sąjūdžio pareiškimas dėl politinės situacijos Lietuvoje. Šie dokumentai – tai „pagarba ir dėkingumas ano renginio iniciatoriams ir visiems laisvės kovotojams, padėjusiems Lietuvai nusimesti politinio, dvasinio ir socialinio teroro pančius“. Ačiū.

Tai, kad šiandien susirenka tie, kurie buvo pirmieji, ir tie, kurie atėjo pirmųjų pėdomis, o ne kagėbistai ir rusų okupantai, ir yra tikriausia Istorijos dovana mums. Į prarastą laiką nesugrįši, nekovotos kovos nesukovosi, bet tavo rankose – ateitis. Tereikia vieno – vienybės, prieš kurią bejėgiai „operatyvininkai kiršintojai“ ir objektyvios „Tiesos“. Tokia rugpjūčio 23-iosios paminėjimo prasmė.

Jo Prakilnybei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui,

Gerbiamas Seimo Pirmininke,

gavau Jūsų kvietimą rugpjūčio 23 dieną dalyvauti mitingo, pasmerkusio komunistų ir nacių suokalbį, paprastai vadinamą Molotovo–Ribentropo paktu, įvykusio prieš 20 metų Vilniuje, minėjime. Ačiū už kvietimą. Šis suokalbis buvo tragiškas ir mūsų tėvynei, ir daugeliui, ir man asmeniškai. Šis gėdingas ir nusikalstamas paktas mums tapo žinomas tik švenčiant Lenino 100-ąsias gimimo metines. Tuo laiku daugelis užsienio radijo stočių perdavė daug medžiagos rusų kalba apie ano meto įvykius. Todėl daugelis pavergtoje Lietuvoje dėmesingai klausydavo užsienio radijo pranešimų.

1976 metais žinomas kolaborantas Aničas, Lietuvos kompartijos CK vardu daug metų slėgęs pavergtos Lietuvos mokslą ir kultūrą, nepaliko ramybėje ir Bažnyčios, kuri per nacių ir bolševikų okupacijas vadovavo Laisvės kovai, parašydamas melagingą knygą „Antiliaudiniu keliu“. Ir iki šiol neatsiprašė ir Tautos, ir Bažnyčios už šį piktą melą! Savo knygoje bandė įrodyti, kad Lietuvos vyskupai ir kunigai aktyviai bendradarbiavo su Hitleriu. Labai tiktų Aničui ir daugeliui sovietų propagandistų paskaityti knygą „Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944“ (Vilnius, 2001 m.). Šioje knygoje žydai rašo apie 3500 įvairių tautybių gelbėtojų. Tarp jų – 130 vyskupų, kunigų ir vienuolių. Knyga verta dėmesio. Deja, ji sąmoningai neplatinama!

Šiam Aničo melui paneigti nebuvo jokios galimybės. Beliko tik vienas kelias – „susideginimas“. 1976 metais Igliaukoje (Marijampolės r.) šventėme gražius Švč. M.Marijos Neperstojančios pagalbos atlaidus. Bažnyčia buvo ką tik išdekoruota. Todėl pamaldos vyko šventoriuje, žmonių susirinko labai daug. Nuotaika buvo ir pakili, nes gražiai užbaigtas bažnyčios sienų ir vidaus remontas, ir slogi, nes žmonės jau žinojo, kad Marijampolės saugumas ir bedieviai veja mane į Viduklę. Pirmą kartą į parapiją mane skyrė valdytojas kan. J.Stankevičius, o vėliau, visą kunigystės laiką – bedieviai. Įprasta, kad per atlaidus pamokslus sako kunigai svečiai. O per šią šventę, aš, kaip parapijos klebonas, kalbėjau pats. Išsamiai pasakojau apie komunistų ir nacių suokalbį. Žmonės ir šventoriuje, ir aikštėje, už šventoriaus, klausėsi labai dėmesingai. Manau, ir „svečiai“ kagėbistai klausėsi atidžiai. Jie į mano pamokslus atsiųsdavo ir du ar tris agentus su magnetafonu. Perskaitęs Evangeliją, visuomet garsiai pasakydavau: „Įjunkite magnetafonus, pradedu pamokslą“. Ir dabar laisvoje Lietuvoje pastebėjau net trijose bažnyčiose, kad įrašinėja pamokslus! Pamoksle pacitavau ir Stalino žodžius: „Aš žinau, kad vokiečiai myli Fiurerį, todėl keliu tostą už Fiurerio sveikatą!“ Ir po šių žodžių, padaręs trumpą pauzę, pakeltu balsu pasakiau: „Užtikrinu, kad tuomet Kremliaus salėje nebuvo nė vieno Lietuvos vyskupo ar kunigo. Tada už Fiurerio sveikatą drauge su Stalinu gėrė ir komunistai, ir naciai!“

1988 metais per tardymą mano „mielas“ tardytojas E.Bičkauskas kreipėsi į Istorijos institutą, prašydamas „mokslinės“ konsultacijos apie šį Molotovo-Ribentropo paktą. Ir jaunesnioji mokslinė bendradarbė I.Žepkaitė tardytojui E.Bičkauskui atsakė raštu, kad sovietinėje spaudoje apie šį paktą nebuvo rašoma, reikia jį laikyti išgalvotu. „O Vakarai mus dažnai šmeižia, – sakė istorikė, – tai šis paktas yra šmeižikiškas“. Ir tardytojas savo protokole rašė, kad tardomasis A.Svarinskas skelbė išgalvotą, šmeižikišką Molotovo-Ribentropo paktą. I.Žepkaitė padėjo tardytojui „moksliškai“ suformuluoti kaltinimą, ir teismas mane pasmerkė dešimt metų nelaisvei sovietų konclageryje.

Atsėdėjau tik pusšeštų metų ir 1988-aisiais JAV prezidentas R.Reiganas, atvažiavęs į Maskvą, mane išplėšė iš Gorbačiovo nagų. Tuomet, per tardymą, prašiau tardytojo perduoti mano prašymą šiai „mokslininkei“: „Pasakykite tai mergužėlei, kad eitų į kolchozą rinkti bulvių, o ne užsiimtų mokslais. Kaime visos bobos žino apie šį gėdingą paktą, o ji nežino“. Atrodo, kad tardytojas E.Bičkauskas mano prašymo neperdavė, o gal ji nepaklausė, ir I.Žepkaitė išėjo į pensiją, turėdama profesorės titulą. Turbūt aš pirmas 1976 metais paskelbiau apie Molotovo-Ribentropo paktą. Galimas dalykas, kad jei ne Aničo užpuolimas prieš Bažnyčią, nebūčiau bandęs „susideginti“. O visi, klausiusieji pamokslo, manė, kad dar tą patį vakarą mane areštuos. Areštavo tik 1983 metais.

Girdėjau, kad iškilmingame minėjime numatyti pagrindiniai kalbėtojai Vytautas Bogušis ir Antanas Terleckas. Mano giliu supratimu, šie vyrai yra susikompromitavę prieš Lietuvą, nes neišlaikė gyvenimo egzamino. Galiu priminti keletą žodžių apie kiekvieną. Vytautas Bogušis – perėjūnas per įvairias politines partijas ir jų skaldytojas. Paskutinė jo auka buvo Lietuvos krikščionių demokratų partija. Susimokęs su keliais kitais, į save panašiais, atskilo nuo minėtos partijos ir sukūrė Lietuvos krikščionių demokratų modernistų partiją. Ir, ištroškęs valdžios, nuėjo į Seimą su kairiaisiais. Su kokiu pykčiu Vytautas Bogušis kalbėdavo per televiziją! Vien jo išvaizda sukeldavo žiūrovų širdyse pasigailėjimo jausmą. Antanas Terleckas, atrodo, kovojo kaip ir visi kiti, bet dažnai trūkdavo dišliaus (pastovumo). Ir dabar susidėjo su tais, prieš kuriuos kovojo! 1982 metais, atvažiavus iš Vilniaus KGB-istams metiniam „vizitui“ į Permę, dvi dienas su jais „bendravo“, nors turėjo darbo kaip virtuvės vedėjas, ir parašė atsišaukimą, kuriame tvirtino, kad Vilniaus valdžia yra tikroji Lietuvos valdžia, o emigrantai niekam neatstovauja. Pasipasakojęs ukrainiečiams kaliniams apie šį atsišaukimą, išgirdo smerkiančius žodžius. Tada parašė antrą atsišaukimą ir prašė, kad atspausdintų ne pirmąjį, bet antrąjį. Bet „Tiesa“ atspausdino pirmąjį variantą. Deja, tas tekstas per kratas dingo. Tada maniau, kad Antanas Terleckas po šio atsišaukimo ir keleto pažadų KGB-istams nebedalyvauti kovoje tikrai jau nebedalyvaus. Bet atrodo, kad žmogus serga ankstyva skleroze ir viską pamiršo. Normalus žmogus ir priešams duoto žodžio turi laikytis! Suradau ir kitą tekstą: „Atviras laiškas Antanui Terleckui“ („Laisvas laikraštis“, 2004 m. sausio 2 d.). Šį laišką pasirašė Rimantas Banys. Matyt, buvęs bendražygis. Autorius teigia, kad Antanas Terleckas nuėjo petys į petį su „Šatrija“. „Tie, kurie agitavo balsuoti už R.Paksą, net išaiškėjus naujoms aplinkybėms, aklai, bukai, o dažnai ir agresyviai nebepaiso argumentų ir sveiko proto. Tik sąžiningas ir moralus žmogus sugeba pripažinti klydęs“. Tame pačiame laikraštyje, žemiau atviro laiško teksto, skaitome dviejų Seimo narių, Povilo Jakučionio ir Antano Stasiškio, pareiškimą, kuriame jie teigia: „Mūsų organizacijos, jungiančios politinius kalinius, laisvės kovotojus, atsiriboja nuo buvusių politinių kalinių Antano Terlecko ir Stasio Pancernos dabartinių viešų pasisakymų ir pareiškimų...“ Apgailestaujame, kad bendro likimo broliai, kovoję ir kentėję dėl Laisvės ir Nepriklausomybės, atsidūrė vienoje gretoje su „jedinstvininkais“, komunistų partijos atkūrėjais ir kitais Nepriklausomos Lietuvos priešais. Ir paskutinis Antano Terlecko išdavikiškas žingsnis – įstojimas į R.Pakso partiją ir noras balotiruotis į Seimą. Manau, kad daugiau komentarų nereikia. Jis pats užbraukė savo praeitį.

Pridedu minėto straipsnio kopiją.

Gerbiamas Pirmininke, padarykite visa, kad šie du žmonės nevadovautų šiai šventei. Priešingu atveju, bus sugadinta patriotų nuotaika ir paniekintas minėjimas. Raskite vietos minėjime prof. Vytautui Landsbergiui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, kun. Robertui Grigui, Petrui Cidzikui ir kitiems patriotams.

Mons. Alfonsas Svarinskas

N.B. Mano laiškas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui liko tyrose šaukiančiojo balsas, todėl šį laišką skelbiu visuomenei.

© 2007 „XXI amžius“