Atnaujintas 2007 rugsėjo 12 d.
Nr.68
(1565)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žmogaus – legendos pėdomis

Režisieriaus Juozo Miltinio 100-osioms gimimo metinėms

1931 metais J.Miltinis su
bičiuliu V.Derkinčiu baigė
Kauno vaidybos mokyklą

Tartalija (C.Gozzi pjesėje „Princesė
Turandot“) – pirmasis Miltinio
vaidmuo, sukurtas Šiaulių
dramos teatre

„Čia išgyvenau nuo 1908 iki 1913 metų.
Čia prasidėjo mano pirmieji žaidimai.
Traukiniai buvo mano žaislai.
Kitų žaislų neturėjau“

Slogiu sovietmečiu Panevėžys, penktas pagal dydį Lietuvos miestas, buvo neįsivaizduojamas be dramos teatro. Esu kraštietė ir gerai menu tuos būrius žmonių, skubančių į spektaklius kaip į atlaidus ar mokyklą. Šventiškai nusiteikę, pasipuošę, jie prieš spektaklį šnekučiuojasi, aptarinėja fojė veikiančias dailės parodas, kai kurie neramiai lūkuriuoja lauke – gal kas turi atliekamą bilietą... Taip, bilietų prieš spektaklį – nei tą pačią dieną, nei prieš savaitę įsigyti kasoje nesvajok. Nors salė didžiulė, bet dažnas nelaukdavome nuo vieno spektaklio pastatymo iki kito. Štai mano giminaitė dailininkė „Devynbėdžius“ žiūrėjo septynis kartus. Ir kiekvieną kartą kitaip. O kiek atvažiuodavo žmonių iš Vilniaus, Kauno, kitų miestų ir miestelių. Ką ten miestelių! Teatro aikštelėje dažnai stovėdavo autobusai iš „broliškų respublikų“ su rusiškais užrašais (spektakliai buvo verčiami į rusų kalbą). Garsas apie Panevėžio dramos teatrą siekė Maskvą, Leningradą, Paryžių... Londoną, nes meno pasaulis žinojo Juozą Miltinį – šio teatro įkūrėją, režisierių ir vadovą. Apie jį sklido legendos, anekdotai, geri ir blogi, neretai pikti, tačiau visa tai neturėjo įtakos jo kuriamam menui.

Ir aš didžiavausi savo miestu, didžiavausi eidama pro Dramos teatrą (paauglystėje net svajojau mokytis pas Miltinį), pagarbiai žiūrėjau jo spektaklius… Menu jį, einantį pagrindine miesto aikšte, oriai, iš lėto ar besišnekučiuojantį su kuo nors, bet dažniausiai vieną, dėmesingai žvelgiantį į praeivius – lyg juose ko ieškotų ar atpažintų ką artimą, kartais susimąsčiusį, paskendusį savo mintyse. O paskutiniaisiais režisieriaus gyvenimo metais porą kartų jį aplankiau bute Aukštaičių gatvėje. Nors maestro sunkiai sirgo, mūsų pokalbis buvo be pauzių... Parodė milžinišką biblioteką, pasiguodė, kad jaučiasi nereikalingas, apleistas, sergantis, pakvietė dar aplankyti. Nebespėjau – sutikau jau išeinantį, apjuostą gėlių ir žmonių jūros, ilgokai stabtelėjusį prie savo mylimo teatro, per Laisvės aikštę, Ramygalos gatve – kapinių link. Tyliai prisidėjau prie paskutinės mokytojo kelionės. Buvo 1994-ųjų vidurvasaris. Skaisčiai švietė saulė, lyg jo gyvenimas – degantis sfinksas.

Rugsėjo 3-iąją Juozui Miltiniui būtų sukakę 100 metų. Šventė dar nepraėjo – ji Panevėžyje tęsis visą mėnesį. O mes sugrįžkime prie šio didelio žmogaus gyvenimo, pabūkime kartu.

I. Kelyje

Juozas Miltinis prisimena: „Mano gyvenimas yra tai, ko aš siekiu. Iš mažens buvau apimtas siaubingo ilgesio. Galėdavau žaisti iki apsvaigimo, iki išnykimo. Iš medžio „skrisdavau“ į degantį laužą. Bijodavau, bet vis tiek puldavau į ugnį... Įlįsdavau į čigonų vežimus, užklupę mušdavo, vydavosi. Pasislėpdavau rugių lauke. Buvau azartiškas, nes neturtingas. Nuo mažens vienišas, anksti pasidariau savo jaunesnių brolių ir seserų globėjas ir maitintojas, didaktorius ir linksmintojas“. Tėvas buvo Akmenės geležinkelio stoties sargas. Pirmieji kūdikystės įspūdžiai Juozukui buvo susiję su traukiniais, kurių strimgalviais lėkdavo pasitikti. Pripuldavo visiškai arti to didingo, kaukiančio garvežio, lekiančio tiesiai į jį, pro pat trobelę. Paskui glausdavo ausį prie karštų bėgių ir klausydavo tolstančio dundėjimo.

Jonas (1874-1943) ir Uršulė (1880-1969) Miltiniai turėjo devynis vaikus. Du vyriausieji ir trys jauniausieji mirė vaikystėje. Liko viduriniai: Juozas (1907), Pranas (1909), Uršulė (1911) ir Antanas (1913). 1913 m. šeima persikėlė į motinos tėviškę Ramoniškę. Tėvą paėmė į karą, o į namus atėjo badas. Juozukas su Pranuku ir motina eidavo elgetauti. Vėliau prasidėjo „parduotos vasaros“ pas turtingesnius giminaičius. Ganydavo dykai, kad leistų ten pat žiemoti ir mokytis. Vaikas labai linko į knygas, net akeles pagadino prie rūkstančios bestiklės lempelės. Kam rūpės svetimas – ir muštas, ir vos nepakartas už penkis litus, kuriuos po pusvalandžio žiaurusis dėdė atrado kitoje kišenėje, jis visą laiką leido prie knygų.

Atsidarius Grybauskų dvare mokyklai, Juozukas eina į ketvirtą skyrių. Tylus, užsispyręs. Per pertraukas visi išdykauja, o jis – akis į knygą įbedęs. Motina nerimsta: vaikas taip nori mokytis, reikia padėti. Parduoda karvę, leis į progimnaziją. Kaimynai šaiposi: „Nabagas Miltiniokas mokslus išeis“. Bet vėl – peraugęs, į Viekšnių progimnazijos pirmą klasę nebetinka. Jis nepaklūsta tėvui ir nesirenka naudingo amato kaip kiti vaikai. Štai Pranas bus medžio meistras, Uršulė – siuvėja, o Antanukas – kalvis. O tas Juozas... Tėvas vis prikaišioja, nepatenkintas. Kokia nauda iš tų knygų, mokslų. O motina supranta… Kadangi į Viekšnius nepriėmė, pasamdė privačiai mokytoją, drabužį ar apavą naują iš kitų vaikų išprašė – Juozui reikia į mokslus eiti. Ak, motina, motina, jei ne ji, nebūtume turėję režisieriaus... (Keista ta Uršulė Miltinienė: Juozui atsistojus ant kojų, ji, kaip ir anksčiau, eina per kaimą. Dabar jau dukrai padeda, nevažiuoja pas sūnų gyventi, nes jos gyvenimas ten, kur vargas.) Taip Juozas ir Viekšnių progimnazijos mokinius pasivijo, ir vasarą kaime „Genovaitę“ pastatė, tuo pelnydamas „stebuklingo vaiko“ vardą.

Skurdi aplinka ir pažeminimas, kurį pirmiausia pajuto elgetaudamas, grūdino ir taip kietą prigimtį, o meniniai, tikriausiai iš motinos paveldėti gabumai vedė savo keliu. Maištaujanti penkiolikmečio siela netelpa savy. Klojimo vaidinimais, klouno pasirodymais linksmina ir stebina žmones. Ir vis nerimsta – nori mokytis. Darbų nenori dirbti – tik mokytis. Ak, tas keistas vaikas! Ir kas iš jo išeis? Gal Dievui tarnaus? Buvo bažnyčioje, įkrito širdin taurus kunigo elgesys, graži kalba, drabužiai – neįprasta, paslaptinga. Ir ganomos avelės laukuose klauso Juozuko pamokslų, pasistatęs akmenų altorių joms mišias aukoja... O Virvytei ir Ventai užtvenkus kelią į mokyklą, namuose moko kaimynų vaikus, skaito jiems Bibliją, šventųjų gyvenimus. Gal tapti šventuoju? Taip, būti šventuoju – ir ne bet kokiu, o kankiniu misijose.

Motina tiki, kad jis bus kunigas. Juk jau įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. Pasimokęs pusę metų Juozas Miltinis iš jėzuitų pasitrauks. Niekas jo neskubėjo išmesti, kaip jis pats „giriasi“, o tik liepė pasirinkti: vienuolynas arba teatras. Jis pasirinko teatrą. O gal teatras pasirinko jį. Tokį neįprastą savo aplinkai: labai mąslų ir gilų, vienuoliškai asketišką ir šventą. Uždaras vienuolio gyvenimas, nuolankumas, kurį laiką buvęs labai įdomus, tampa nepakeliama našta, kalėjimu. Prigimties nepakeisi, galima suvaidinti vienokį ar kitokį, bet galiausiai negalėsi vaidinti ir vėl tapsi savimi, su visa skaudančia, širdį plėšiančia prigimtimi. Tik kas laukia kaimo bernioko Kaune? Teatras? Bet jis juk dar ne artistas? Jis – kol kas niekas. Be pragyvenimo šaltinio, be išsilavinimo ir pažįstamų, kurie padėtų... Nėra kur dėtis, reikia grįžti namo, į kaimą. Tačiau tik trumpam. Po pusmečio Miltinis grįžta Kaunan. Pavyksta įsitvirtinti teatre. Badaujantis artistas (kažkas matė nualpusį Laisvės alėjoje), užsidirbantis skurdžiam pragyvenimui, kai kada pasitenkinantis tik draugų įpilta lėkšte sriubos, pasiekia savo. Jis baigia gimnaziją ir Kauno vaidybos mokyklą.

„Mokydamasis Kaune susidūriau su tam tikrais kontrastais. Mokykloje buvau mokomas vienaip, o paskui patekau į pirmus G.Pabsto filmus, kuriuose vaidino M.Reinharto teatro aktoriai Hansas Basermanas, Keti Dorš ir kiti. Tai man atskleidė netikėtą aktorių vaidybos gilumą, pačią jos esmę. Aš nustebau: „Kodėl mus moko paviršutiniško „vaizdavimo“, dirbtinumo?.. Pradėjau nerimauti, man pasidarė baisu taip vaidinti“.

Per atostogas jaunasis Kauno vaidybos mokyklos auklėtinis tėviškėje surengia vaidinimą o 1931 m. patenka tarp aktorių, kuriuos siunčia kurti valstybinio teatro (filialo) Šiauliuose. Tas labai nudžiugina. Nors Miltinis Šiauliuose gauna antraeilius vaidmenis, publikos yra pastebimas ir vertinamas kaip originalus ir komiškas aktorius. Kaip ir kasdienybėje... Miltinis nebuvo ramus, patikimas jaunuolis, nežinojai, kada ir ko iš jo tikėtis. Tai su kuo nors susikivirčys ar spektaklio metu suvaidins visai kitaip negu pjesėje parašyta, tai kur kampe knygon įsikniaubęs vėluos į sceną. O svarbiausia – nebijo reikšti savo nepasitenkinimo. „Įvyko didelis skandalas, kai man repetuojant burtininką V.Mykolaičio-Putino „Valdove“ tiesiog buvo nurodytos replikos, judesiai (beje, tokių kūrybinių susidūrimų su teatro vadovybe vėliau buvo labai daug). Taip vaidinti aš atsisakiau“.

Šiauliuose Miltiniui darosi nuobodu. „Aš negaliu tylėti. Interpretacijoje glūdi kūrinių jaunatvės paslaptis. Tik, deja, ponai režisieriai nesupranta ir duoda mums senatvės parodijas... Teatras neturi būti labdaringa įstaiga, o jame jau atsirado apmokamų bedarbių! Mums mūsų teatras savotiška žmogaus kultūros enciklopedija! Kitoms tautoms teatras gali būti ir linksmybių vieta, mums jis dar – sakykla! Mūsų žmones dar reikia mokyti teatro meno kūrybos abėcėlės.“ Tik niekas jo neklauso. Nenuorama J.Miltinis nebeištveria – viešai sukritikuoja „Valdovą“. Nors pasirašo slapyvardžiu Dogma (straipsnį rašė su mokytoju), teatralai greit suranda „akiplėšą“. Jis gauna pylos net nuo Kauno teatro valdžios, o į pirmojo sezono aptarimą Miltinio nebeįleidžia! Užsispyręs naujovių ieškotojas nenuliūsta... Ant administracijos durų stipriausiais klijais priklijuoja dešimt tezių teatralams, kurių svarbiausi punktai yra: studijuoti meno pažinimą, mokytis užsienio kalbų, nelėbauti ir nevartoti alkoholio, kovoti su neprofesionalumu, vaidybos poza ir kt. Tuo pasiekė dar „daugiau“ – Juozas Miltinis nebuvo įtrauktas į kitų metų trupę...

O kas sakė, kad jis labai nori joje būti? Galvoje rikiuojasi naujos mintys: „Mane domino – kur yra tikrosios vaidybos esmė, koks yra žmogiškumo kompleksas sceninėje meninėje išraiškoje, kodėl aktorius liaujasi buvęs žmogumi „sau“ ir transformuojasi į kitą žmogų, kiek tikrumo turi būti tame naujame žmoguje – psichologiškai, fiziologiškai, sociologiškai ir t.t. Man šovė į galvą mintis, nepaisant jokių aplinkybių, išvažiuoti į pasaulį“.

O paskui kurti savo teatrą! Pagalbos nedaug – brolis Pranas paskolino 100 litų, draugas Valerijonas Derkinčius pažadėjo iš algos siuntinėti po 50 litų, dar J.Keliuotis surinks iš pažįstamų kiek. Stipendijos negavo.

(Bus daugiau)

Parengė Julė KILČIAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija