|
Iš
Čečėnijos dienoraščio
Gintaras VISOCKAS
Negaliu skųstis likimu. Man, mėgstančiam keliauti
žurnalistui, ypač sekėsi. Per paskutiniuosius du dešimtmečius teko
daug kur svečiuotis. Vienos komandiruotės būdavo civilizuotos, patogios,
ramios su viešbučiais, spaudos konferencijų salėmis, be didesnių
nuotykių. Turiu omenyje išvykas į Prancūziją, Belgiją, Vokietiją,
Didžiąją Britaniją, Daniją, Čekiją, Lenkiją, Švediją... Kitos kelionės
Tunisas, Turkija, Ispanija buvo ne tik patogios, bet dar ir
egzotiškos. Išvykų į Kazachiją, Kirgiziją, šiaurės Tian Šanio kalnus
ar Rusijai priklausantį Pietų Sibirą patogiomis nepavadinsi. Užtat
netikėtų trukdžių, nuotykių, skandalų būta į valias. Tačiau labiausiai
įsiminė, žinoma, 1994-ųjų išvyka į Čečėniją. Nepriklausomybę nuo
Rusijos paskelbusioje Čečėnijoje 1994-aisiais išbuvau maždaug pusę
metų. Savo akimis teko matyti ir paskutinį taikų rugsėjo 6-osios
karinį paradą Grozno centre, kai čečėnus, kupinus ryžto išsaugoti
laisvę, su nepriklausomybės diena sveikino Čečėnijos prezidentas
Džocharas Dudajevas (tikroji Čečėnijos nepriklausomybės diena, kurios
nepripažįsta oficialusis Kremlius, švenčiama būtent rugsėjo 6-ąją).
Šios kelionės neįmanoma su niekuo palyginti.
|