|
Politikai turi valdyti valstybę
Savaitgalio metu lankydamasis Austrijoje popiežius Benediktas XVI, sakydamas pamokslą Mariacelyje, 850 metų senumo piligrimų lankomoje vietovėje, priekaištavo Europos gyventojams už tai, kad jie tapo savanaudiški ir nebenori turėti vaikų. Europa turi per mažai vaikų. Mes visko norime tik sau ir per mažai tikime ateitimi, sakė Popiežius tikinčiųjų miniai per šv. Mišias, kurias pliaupiant lietui aukojo po atviru dangumi. Tačiau Benediktas XVI suteikė vilties sakydamas: Žemė nebeturės ateities tik tada, kai užges žmogaus širdies jėga ir tos širdies nušviestas protas... Kur yra Dievas, ten yra ateitis. Penktadienį tik atvykęs į Austriją Popiežius pasmerkė abortus, nes jie yra visiška priešingybė žmogaus teisėms. Popiežius šeštadienį per pamokslą taip pat kalbėjo, kad mokslas turi būti naudojamas geriems tikslams, o ne griovimui. Jeigu žmogus neskiria gėrio nuo blogio /.../, tada didžiausi ir nuostabiausi mokslo laimėjimai tampa dviprasmiški, mano jis. Jie gali atverti dideles galimybes gėriui, žmonijos naudai, tačiau taip pat, kaip kartais aiškiai matome, jie gali ir sukelti siaubingą grėsmę, sunaikinti žmogų ir visą pasaulį, sakė Popiežius.
Tokie globalūs, visą Europą liečiantys rūpesčiai kirba Katalikų Bažnyčios vadovo ir kitų Bažnyčios hierarchų galvose, bet jie nedažnai ateina iki politikų galvų. O ypač Lietuvos politikų galvų. Politikoje visada reikia turėti savo aiškią liniją, kitaip politika tampa ne politika. Žinome, jog kasmet mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, mažėja ir dėl be gailesčio daromų abortų, ir dėl blogėjančios socialinės padėties, ir dėl didžiulės emigracijos, kurią socialdemokratinė valdžia sugeba tik didinti, taip mažindama nedarbo lygio rodiklius Lietuvoje. Gal tas ir suprantama, nes šie vadinamieji socialdemokratai, kad ir kaip jie besidekoruotų, yra atsiradę iš okupacinės valdžios penkiasdešimtmečio ramsčio komunistų partijos. Betgi gaila, kad jiems valdžioje įsitvirtinti nuolatos padeda, gražbyliaudami apie savo gelbėtojišką misiją, tariami dešinieji Tėvynės sąjunga, kažkada pasiėmusi Lietuvos patriotinės rinkėjų dalies balsus. Dabar, po metų rėmimo komunistinės partijos perėmėjų, Tėvynės sąjungos vadovas nedrąsiai lyg ir sutiko atsisakyti palaikyti savo buvusius draugus, bet politinės draugystės padėties esmė mažai tesikeičia: jis kalba apie susitarimą daryti kažkokius bendrus darbus. Matyt, todėl Tėvynės sąjungos pirmininkas pasiteisindamas sako, kad Vyriausybė silpna, bet chaosas ir dar blogesnė Vyriausybė yra blogiau nei dabartinė Vyriausybė, taip apverkdamas buvusį mažumos Vyriausybės rėmimą. Na ir kas, kad TS pirmininkas siūlo, kaip ir iki tol skatino ir spaudė Vyriausybę daryti gerus ir reikalingus darbus, dirbti su Vyriausybe tuos gerus darbus: iki šių metų spalio 1 dienos suderinti planą, kaip bus užbaigtas VSD reikalų tyrimas ir pertvarkytas VSD, o iki kitų metų sausio 1-osios reikalauja įkurti specialų STT padalinį, kontroliuojantį partijų finansus, iki šių metų spalio 1 dienos suderinti bendras pastangas dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) antrojo bloko uždarymo iki naujos branduolinės jėgainės pastatymo, iki lapkričio 1 dienos priimti ribotą dvigubą pilietybę užtikrinančias Pilietybės įstatymo pataisas ir kt. Visa tai G.Kirkilas gali nė nepažiūrėjęs sunaikinti, kaip tą daro visąlaik, bičiuliškai remiamas konservatorių: ir visomis išgalėmis trukdė pašalinti susikompromitavusį (jei ne žudiku V.Pociūno byloje tapusį) VSD vadovą A.Pocių, ir dujų perpardavinėtojams magnatams iš Dujotekanos sudarinėdamas palankias sąlygas ir įstatymus, ir regzdamas užkulisines derybas su valstybei nusikaltusiais darbiečiais.
TS vadovas įsivaizduoja, kad tik konservatorių rėmimo dėka vaisingo bendradarbiavimo metai nebuvo bergždi ir Vyriausybė dirbo labai sėkmingai, nes buvo apsaugota nuo klaidų. Ir nors jis teigė pritariąs prezidento V.Adamkaus teiginiams, jog ši Vyriausybė dažniausiai besirūpina tik savo išgyvenimu, bet pamiršta, jog ir pats per tuos rėmimo metus buvo labai tuo suinteresuotas, nes pats gaudavo nemenkus dividendus. (Jau vien brangiai įvertinti postai kiek kainuoja!) Ir ko gi verta jo šmaikšti pastaba, kad, kaip atrodo, Premjeras ministrams leidžia laisvai tvarkytis savo daržuose, pavyzdžiui, libcentristai paveldo srityje nuo Klaipėdos iki Vilniaus daro ką nori, pavertę Paveldo apsaugos departamentą paveldo naikinimo departamentu, o Premjeras neišsivaduoja iš dujų kvapo, kas kuo toliau, tuo labiau darosi panašu į politinę savižudybę juk tokią Vyriausybę ir tokį Premjerą buvęs buvusios opozicijos lyderis ir rėmė. Matyt, ne tiek norėdamas vėlgi pašmaikštauti, kiek parodyti savo politinį brandumą, TS pirmininkas su humoru kalbėjo, kad pastarojo meto Premjero viražai dujų reikaluose gerokai stebina, ir todėl salėje susirinkusiems Tarybos nariams leido sąmojus: Aš galiu tik spėlioti, kas Premjerą verčia taip savižudiškai elgtis. Belieka tik ironiškai pajuokauti, balionas, kuris skrenda tik dėl to, kad yra užpildytas dujomis, labai greitai subliūkšta ir krenta, jeigu tos dujos iš baliono pabėga. Tai gal TS vadas, išsigandęs nukristi su tuo bliūkštančiu dujų balionu, liaudiškai kalbant, davė kudašių? Nors ne jis visaip stengėsi išsaugoti mažumos Vyriausybės paramą, bet, laimei, buvo už jį politiškai brandesnių partijos narių, kurie sakė: Yra bendra socialdemokratų (dauguma jų vadovų priklausė aukštosioms komunistinio režimo struktūroms okupuotoje Lietuvoje) negalia jie nėra dvasiškai ir moraliai įgalūs suvokti tiek savo praeities kaltės lietuvių tautai, tiek ir nepajėgūs įsisąmoninti dabartinei visuomenei bei tautos sveikatai gyvybiškai svarbių dorovinių etinių nuostatų įtvirtinimo darbų būtinumo. Jie ūkininkai. Tad labai apgailestaudamas TS vadovas turėjo palikti savo bičiulius bėdoje. Ir ne veltui. Juk buvęs konservatorių vadovas europarlamentaras Vytautas Landsbergis vadovo nepadarytus darbus skaičiavo labai konkrečiai: pagrindo ligšioliniams susitarimams su socdemais būta, tačiau realiai jie nebuvo vykdomi, o konservatorių partija šiuo atveju nebuvo reikli, nepasiekta ir iš esmės nesistengė siekti esminių postūmių kovojant su totaline korupcija, rimtai nesvarstė ir nediskutavo inicijuojamos aukštojo mokslo reformos, dėl neveiklumo buvo prarandamas svarbus laikas ir galimybės panaudojant milijardinę ES paramą.
Taigi ne visada gražbyliavimas ir aukštesni postai gelbsti. Reikia ir padirbėti, ne vien dviračiais važinėti ar baidarėmis plaukioti. Arba sąskrydžiuose alutį bokalais pliaupti. Net ir su remiamu bičiuliu nelabai verta tai daryti. Nes politika valstybės valdymo menas, ne tik programų rašymas, kurių ne tik nenagrinėja partijos nariai ir neskaito, bet nenagrinėja ir juo labiau neįgyvendina ir jas rašiusieji.
© 2007 XXI amžius
|