Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nuo Salduvės iki Klyvlendo

Marija MACIJAUSKIENĖ

Poeto įrašas: „Mano poezijos sugrįžimo tėviškėn proga – Mielai Marijai atminimui 1939 m. studento nuotrauka“ Ričardo ŠAKNIO kopija

Kai duotas Visagalio ženklas ateiti į Žemę naujai gyvybei, nei tėvai, nei krikštatėviai ar pasakų laumės nežino to jauno Žemės keleivio skirties. O kraitį kelionei jis jau gavo ateidamas; tik svarbu jį suvokti ir išsaugoti, su kiekviena diena vis atidžiau ieškant patvaresnio grunto, siekiant skirtojo tikslo. Šios mintys atėjo prisiminus išeivijoj, Klyvlende, gyvenusį ir mirusį poetą Balį Auginą. Dar vienas kitas prieškario šiaulietis ar Kauno gyventojas gali prisiminti aukštą, liekną, didelėm akim nenustygstantį jauną žmogų. O gal kas prisimena jį ir kaip Kauno radiofono diktorių, jo balsą?.. Tiesa, rugpjūčio 17 dieną jam būtų sukakę 90 metų. Balys Auginas (Lietuvoje Augustinavičius) kaip ir gyveno, taip ir mirė Klyvlende 2001 m. gruodžio 10 d.

Tiesa, nepasakiau, kaip aš tapau Balio Augino advokate, ir kažkada supažindinant periodinių leidinių skaitytojus, literatūrinių vakarų klausytojus Kaune ir Vilkaviškyje, o svarbiausia jo didelės publikacijos pasirodė „Poezijos pavasario“ almanache (1997 ir 1999 m.) ir buvo surasti paskutiniojo jo poezijos rinkinio „Namų pašvaistė“ (2000 m.) leidėjai.

Rinkau medžiagą apie rašytoją ir pedagogę Petronėlę Orintaitę susirašinėdama. Ir staiga visai netikėtai gavau nepažįstamo vyriškio laišką. Paaiškėjo, kad mano adresą jam davė kitas taip pat buvęs P.Orintaitės mokinys. Taip ir prasidėjo pokalbis laiškais. Tiesa, kartais Balys ir paskambindavo. Kartą sėdėjom keli literatai ar literatūrai prijaučiantys bičiuliai mano namuose vadinamoj literatūrinėj popietėj. Pokalbio tema kaip tik buvo išeivijos poetas Balys Auginas. Netikėtai suskambo telefonas. „Sveika, Marija, čia – Balys Auginas iš Klyvlendo…“ Buvau pritrenkta: kokia telepatija!

Taigi trumpi enciklopediniai faktai. Gimė Balys Augustinavičius 1917 m. rugpjūčio 17 d. Taline. Tėvas – karinių orkestrų vadovas. 1922 metais, šeimai sugrįžus į Lietuvą, apsigyveno Šiauliuose. Vyresniojo Augustinavičiaus tarnybos genama šeima kėlėsi iš vietos į vietą, t. y. gyveno Alytuje, Vilkaviškyje, Plungėje ir vėl Šiauliuose, kur būsimasis poetas sėmėsi žodžio, vaizdo turtus. Tėvas regėjo sūnų smuikininku ir nuo mažų dienų Balys grojo kasdien, vėliau net buvo įstojęs į konservatoriją, į Motiekaičio klasę… O likimas pakoregavo norus – 1935-aisiais tėvas staiga mirė. 1936 metais B.Augustinavičius baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (čia jo mokytoja ir buvo P.Orintaitė, skatinusi aktyvųjį gimnazijos literatų būrelio narį parengti pirmąjį eilėraščių rinkinį). Po gimnazijos sekė Karo mokykla, o 1937–1940 metais Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą (pagrindinė specialybė) ir lietuvių kalbą bei literatūrą (šalutinė specialybė). Baigiant universitetą, Prancūzų–lietuvių draugija paskyrė stipendiją Grenoblyje studijuoti romanistiką. Netikėta sovietinė okupacija nubraukė visas viltis. Tuo pat metu Kauno radiofonas paskelbė konkursą diktoriaus vietai užimti. Iš 200 pretendentų laimėjo B.Augustinavičius ir dirbo radiofone nuo 1940-ųjų iki 1944 metų vasaros, t. y. iki emigracijos.

Pasitraukęs su šeima iš Lietuvos, dirbo Ravensburge įsteigtoje lietuvių gimnazijoje: dėstė lietuvių, lotynų kalbas, visuotinę ir Lietuvos istoriją. 1945–1949 metais – lietuvių bendruomenės Ravensburgo jaunimo sekcijos vicepirmininkas ir pirmininkas, lietuvių liaudies ansamblio dainininkas ir šokėjas, P.Armono vadovaujamo vyrų kvarteto dainininkas, dramos studijos aktorius. Žodžiu, B.Augustinavičiaus buvo visur pilna: ir suspėdavo, ir vis pašmaikštaudamas. Tiesa, 1947-aisiais buvo priimtas į Lietuvių rašytojų tremtinių draugiją. Ir kartkartėmis išeivijos spaudoje pasirodydavo jo eilėraščių, kupinų tėvynės ilgesio, skaudžiai jaučiant išvietintojo antrarūšę padėtį. Bet tai tik atsivėrus širdžiai, tik išsprūdus lyrikos žodžiui. Šiaip buvo optimistas, entuziastas ir kitus, aplinkinius, tuo užkrėsdavo.

1949 metais nusenusiu laivu drauge su S.Santvaro šeima, H.Radausku ir kitais žymiais ir paprastais žmonėmis, kuriems buvo leista atvykti į užjūrius, pasiekė JAV, apsigyveno Klyvlende. Turėjo ir aukštojo mokslo diplomą, ir darbo patirtį, mokėjo kelias užsienio kalbas, bet nei to diplomo, nei tokių jo žinių čia nereikėjo – iki pensijos dirbo fabrike.

Tiesa, Klyvlende su J.Nasvyčiu suorganizavo nuolatinę lietuvių radijo valandą, pavadinęs ją „Tėviškės garsai“ (tokiu pavadinimu Kauno radiofone jis vedė sekmadieninę poezijos – prozos valandą). Čia, Klyvlende, buvo ne tik šios valandos vedėjas, diktorius, bet ir pats rengė jai medžiagą. Duoną pelnėsi dirbdamas fabrike. Ta valandėlė gyvavo iš aukų. 1956-aisiais sunkiai susirgęs vadovavimą lietuviškam radijui perdavė J.Stempužiui.

Rašyti pradėjo devintaisiais gyvenimo metais. Nuo 1933 metų jo eilėraščiai, novelės, feljetonai, satyros buvo spausdinami „Žvaigždutėje“, „Kelyje“, „Trimite“, „Ateities spinduliuose“, „Naujajame žodyje“, „Dienos naujienose“. 1940 metais išėjo pirmasis B.Augustinavičiaus eilėraščių rinkinys „Pamažu vis degu“. Emigracijoje jo kūrinių pasirodė „Lietuvių dienose“,„Dirvoje“, „Drauge“, „Aiduose“ ir kt. Jo eilėraščiai tilpo „Tremties metų“, „Gabijos“, „Pradalgių“, „Lietuvių poezijos“ ir kitose antologijose ir galiausiai – „Poezijos pavasaryje“.

1956 metais išėjo eilėraščių rinkinys „Paparčio vėduoklė“ (su dedikacija „Mano žingsnių palydovei Valerijai“), 1979 m. – „Giesmės žydėjimo metas“ (skirtas „Tėvynės garsų“ radijo trisdešimties metų sukakčiai), 1992 m. – „Metaforų smuikas“ (skirtas neseniai mirusiai žmonai Valerijai), 1995 m. – „Kalėdų paukštė“ ir jau Lietuvoje 2000 m. – „Namų pašvaistė“ (išleido „Varpo“ leidykla). Rengė vaikams eilėraščių rinkinuką, bet… 2001 m. gruodžio 10 d. poeto gyvybė užgeso.

Emigracijoj atsiskleidė jo, kaip eseisto ir literatūrologo, galimybės.

Kai susipažinom, B.Auginas neseniai buvo palaidojęs savo mylimą žmoną, buvo išretėjusios ir draugų gretos, todėl ir laiškuose, ir kalbant telefonu jautėsi, koks yra vienišas, pažeidžiamas, kaip jam reikalinga artima siela. Tiesa, B.Auginas turėjo sūnų ir marčią, pedagogus, bet jie gyveno toli, ir lituanistika jiems buvo svetima. Sūnus Gintaras net pabardavęs: „Kam rašai, juk vis tiek niekas neskaitys“. Taip duodamas suprasti, kad poezija nereikalinga. Toks požiūris skaudino. Stengdamasis užgesinti tą gaisrą savyje, rūpinosi žmonos pasodintomis rožėmis, pjovė aplink namelį vejos žolę, klausėsi muzikos, rašė ir kovojo su jį prirėmusiomis sunkiomis ligomis, ypač cukralige, kuri kartkartėmis peršokdavo į hipoglikemiją. Tačiau ir pažįstami, ir kaimynai prireikus ištiesdavo pagalbos ranką. Ir aš bandžiau prie jų prisidėti: sergėdama nuo depresinių nuotaikų, laiškais vedžiojau po romantiškus Kauno kampelius ir taip mano naujajam pažįstamam padėjau susigrąžinti malonius jaunystės prisiminimus. Kartais pavykdavo ir pasėdėt ar pavaikščiot Ąžuolyno takeliais, „paskraidyt“ virš Šiaulių ar Vilkaviškio, kur jo mokytasi ir gyventa. Tada B.Auginas atgydavo.

Aišku, daugiau papasakoti apie dabartiniam skaitytojui nepažįstamą asmenybę vietos mažoka. Tai pasinaudosiu gyvom detalėm iš laiškų ir pokalbių, norėdama patikslinti tą ar kitą faktą, situaciją. Po labai sunkios ligos išėjus į amžinybę žmonai, nepraktiškasis Balys atsidūrė nepavydėtinoj situacijoj.

2000-ųjų gegužės mėnesio vėlų vakarą vėl išgirdau jo balsą. Sakė gulėjęs ligoninėj: plaučiuose buvo įstrigęs kažkoks virusas, bet po ilgo ir sudėtingo gydymo šiaip ne taip išsikapstęs. Buvo taip, kad nieko nenorėjęs valgyti, bet dabar pažįstami, išvirę barščių, atvežė. Juos mėgsta, kaip ir kopūstų sriubą. Palyginti neseniai jam operavę širdį: išėmė keturis krešulius, plaučiuose buvo atsiradę vandens. „Sūnų sunku prisišaukti net nuvežti į ligoninę“, – pasiguodė. Prašė nupirkti knygų, žadėjo, kai pajėgs, parašyti jo rinkinio „Namų pašvaistė“ leidėjams (poeto prašoma, juos suradau).

Ak, geriau šis tas iš ankstesnių laikų. Tėvas vis skatino muzikuoti, mama, eidama į biblioteką, kaskart vesdavosi jį drauge ir taip pripratino skaityti. Mama buvo ir pirmoji Balio prancūzų kalbos mokytoja. Vaikas buvo judrus, imlus, gabus, ir viskas jį domino, ypač gamtos grožybės ir jos reiškiniai, lietuvių kalbos turtai ir, kaip dabar sakome, užklasinė veikla gimnazijoje (Šiaulių berniukų gimnazijoje buvo literatų būrelio pirmininko pavaduotojas, nuolatinis literatūros vakarų, literatūrinių temų dalyvis ir kraštotyrinių išvykų siela). Atrodė, gyvenk ir norėk, nors, tėvui kilnojantis iš vietos į vietą, keitėsi ir jo gimnazijos, tačiau Balys greit prigydavo.

Staiga mirus tėvui, Baliui teko pasirūpinti ir motina, ir savo pragyvenimo šaltiniu. Laimė, tuo metu jis turėjo puikią, rūpestingą mokytoją ir Šiaulių berniukų gimnazijos literatų būrelio globėją Petronėlę Orintaitę, kuri ir vėliau, jau dirbdama Kauno III gimnazijoje, savo perspektyvaus auklėtinio nepaleido iš akių. O čia jau paties B.Augino žodžiai: „Ji man rekomenduodavo mokinių, nes žinojo, kad aš sunkiai verčiuosi ir turiu dar mamai padėti. Ji, mama, gyveno Šiauliuose. Turėjau daug mokinių. Buvo mokinių, kurių tėvai buvo įvairių ministerijų aukšti valdininkai. Aš tėvams sakydavau: „Pažiūrėsiu po trijų pamokų ir pasakysiu, ar imsiu mokyti toliau“. Nenorėjau tik imti pinigus; norėjau išmokyti. O kad gaučiau stipendiją, paramą, reikėjo mokytis vien penketukais. Man padėjo ir prof. V.Krėvė. Mūsų fakultetas tada buvo Donelaičio gatvėje, priešais jį gyveno prof. Augustaitis su šeima. Jis paprašė mokyti jo sūnų ir pas save apgyvendino, pietus duodavo. Mokiau ir Petronėlės Orintaitės mokinį, jau mirusį jūsų didelį poetą… taip, taip, Eduardą Mieželaitį kirčiavimo“.

Kai pasakiau, kad esu baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, pridūrė: „Aš mokiau tos pačios gimnazijos mokinę iš Klaipėdos, nedrąsią, gal kokių šešiolikos metų mergaičiukę. Ji blogai mokėjo lietuvių kalbą. Ten, gimnazijoje, dėstė rašytoja Gražina Tubauskaitė. Ji man ir rekomendavo, pasakė, kad atlyginimą už jos paruošimą mokės Švietimo ministerija. Kai išlaikė egzaminą, tai ir baigė tuos mokslus“.

Tokie buvo jaunojo studento buities rūpesčiai, tačiau jam užtekdavo laiko ir rimtoms studijoms, ir pavasarį atbudus gamtai su pulku draugų išvaikščioti Jiesios pakrantes ar vakarais I.Kanto gatve su mylima mergaite nueiti prie Nemuno nuleisti ir palydėti saulės. Na, o šokėjas buvo tikrai aistringas. Šoko ir universitete, ir neolituanų rūmuose (skaitytojas prisimena juos kaip vėlesnius Pionierių rūmus). Pasakojo, kad, jam šokant su viena ar kita mergina, vis sukiodavosi žinomas fotografas Bandas. Balys, pristigęs kantrybės, paklausė, kodėl jį persekioja. Fotografas atsakė: „Man didelis uždarbis, nes merginos vis prašo“. Žinoma, jaunystės įspūdžiai visą gyvenimą maitina, o ypač sutiktas tas vienintelis šviečia, suteikia jėgų net sunkiausią akimirką, nors gal niekad jo nepamatysi. Taip mintimis beūturiuojant (mat rengiausi pranešimui apie Balį Auginą) suskambo telefonas. „Jūs esate rašiusi apie Balį Augustinavičių, – skambėjo sodrus nepažįstamosios balsas. – Aš jo iki šiol negaliu pamiršti. Tai buvo 1944-aisiais, baigiantis teatro sezonui. Po spektaklio susirinkom vienuose namuose prie kavos. Buvo ten ir solistai K.Gutauskas, J.Jasaitytė; jie dar nebuvo susituokę. Buvo ir Balys Augustinavičius. Dainavo solistai, dainavo ir Balys. Jo nuostabiai gražus balsas. Paskui šokom, visą vakarą su juo. Aukštas, gražūs tamsūs plaukai ir rudos akys. Aš nieko tada nemačiau – tik jį. Ir tą vienintelį kartą. Paskui dažnai, suošus už lango medžiams, man pasigirsdavo, tarsi mane šauktų. Bėgu pro duris… Tik vėjas ūžauja medžių šakose. Aš kito tokio žmogaus taip ir nesutikau…“ – ir padėjo ragelį.

Susidūrus kelyje su Baliu Auginu, buvo ne vienas toks netikėtas atvejis. Pavyzdžiui, kartą jis man prisiuntė atšvietęs mano eilėraščius, tilpusius „Nemune“, su nuotrauka. Vadinasi, ta pažintis man nežinant prasidėjo žymiai anksčiau.

Tačiau šiandien kalbėkim tik apie B.Auginą, kurio kiekvienas eilėraštis, publikacija, laiškas kvepia Lietuva, nuspalvinti jos ilgesiu, kur nežinioj Šiauliuose liko jo motina.

Taigi 1949-aisiais pabėgusieji nuo raudonojo maro buvo paskubomis skirstomi, kur kas vyks, t. y. kuri šalis, kuris kontinentas priims… Didžiulis senas laivas „General Hersey“, susėmęs įvairių tautybių žmones, pasiryžusius pagalbos ieškoti už Atlanto, be jokio jaudulio tolo nuo Europos, nuo Lietuvos, nuo Kauno ir Šiaulių, kur nė vienas nežinojo, ar bus lemta sugrįžti. Nuotaikos – juodos… Ir Balys su Henriku Radausku ryžosi padėti bendro likimo draugams. Jie pradėjo leisti laivo laikraštį, kurį ir redagavo tada dar Balys Augustinavičius (vykdamas į Ameriką sutrumpino pavardę) ir Henrikas Radauskas. Štai pirmieji įspūdžiai. „…atgręžę akis į Europos krantus nematėme nė vienos rankos, pakylančios mus atsisveikinti… kai laivas pradėjo trauktis nuo krantinės, mus apgaubė nejauki ramybė ir abejingumas. Mes bėgom nuo Stalino despotizmo, bet savo širdimi tebebuvom įaugę į Europos žemyną, kaip tie paukščiai, kurie kas pavasarį grįžta į ten, kur gimė ir užaugo, taip ir mes negalim atplėšti žvilgsnių nuo apniukusių rytų, kur liko mūsų gimtieji namai“.

Tai tik nevilties šauksmas nejučia išsprūdęs, ir jie ėmėsi darbo. Manau, prie Balio ir Henriko prisidėjo neieškąs žodžio kišenėje iki sielos gelmių lyrikas Stasys Santvaras, plaukęs su šeima tuo pačiu laivu, o gal ir dar kas. Štai keletas jautrių pastebėjimų iš to paties laikraščio.

„Adomas Varnas – nors varnų padermės, bet jūroje jaučiasi ne blogiau nei žuvėdra. Kaip paprastai – gyvas, linksmas, siaučia po denį ir eina slaugės pareigas. Apetitas puikiausias. Nuobodulį trumpina piešdamas būdingus bendrakeleivių veidus ir…netvirtas povyzas. Tarp kitko, gėrė black-room pas kapitoną ir išsinešė… šeimininko portretą. Laivo dažytojai gailisi, nematydami jo savo eilėse ( būsimieji emigrantai laive turėjo tik numerius ir dirbo įvairiausius darbus – M.M.).

Henrikas Radauskas – mūzas paliko ant kranto, laivan pasiėmė tik žmoną. Perėjo aktyvion MP tarnybon ir težinomas kaip x numeris. Jokios audros ir laivų siūbavimui neišbarsto nei talento, nei rimų. Pareigas eina sąžiningai. Tikiuosi, kad už uolią tarnybą krantan gali išlipti dekoruotas… raudonuoju pasu.

Balys Auginas – apdriskusiu BALF’o kostiumu, kadaise tarnavusiu iškilmingiems jaunojo rašytojo pasirodymams, įkopė į „Gen. Hersey“ (laivą – M.M.). Amerikos pakrantėse jis žada tą kostiumą skandinti į Atlantą. Klausimas, ar tuo nepasipiktins kun. J.B.Končius.

Stasys Santvaras – Europoj valdė rašytojus ir plaukiojo „Laivais palaužtom burėm“, nūnai vyksta pakeltom burėm Amerikon 17,5 mazgų greičiu. Kelionės metu pavyzdingai auklėja įpėdinį, aiškindamas retesnius jūros terminus ir po skvernu neša iš valgyklos duoną jau kelinta diena su Atlantu besipykstančiai žmonai“.

Tai tik maža atkarpėlė iš tų paguodos žodžių, kurie šiuo atveju daugiausia priklauso B.Auginui, nors ir H.Radauskas buvo kandus. Tačiau Balys, dar besimokydamas Vilkaviškio gimnazijos pirmosiose klasėse, jau leido humoru pertekusį savilaidinį laikraštėlį, kurį mokytojai nuolat konfiskuodavo, kad paskui garsiai mokytojų kambary galėtų pasijuokti.

Žmogų visada lydi prisiminimai, ar „leki“ į nežinią, kaip Balys Augustinavičius su šeima, ar sustojęs prie jūros kranto žvelgi į tolius. Taigi sugrįžkim į netolimą praeitį, kai B.Augustinavičius kartu su Kaziu Inčiūra dirbo Kauno radiofono diktoriumi. Tokio gyvo temperamento žmogui šios veiklos buvo per maža. Vos literatūros redakcijai padejavus, kad reikėtų programą paįvairinti, pasiūlė parengti pramoginę programą iš lietuvių literatūros, kiekvieną sykį vis kita tema, nes čia erdvės ir galimybės didelės. Taip prigijo radijo valandėlė „Tėviškės garsai“, turėjusi didžiulį pasisekimą; redakcijon plūste plūdo skaitytojų laiškai. Baliui talkino ir dramos aktoriai, ir operos solistai. Tačiau 1941-ųjų pavasarį gavo įspėjimą, kad bus atleistas kaip ne VKP(b) narys, t. y. nepartinis tokio atsakingo darbo negalįs dirbti. Bet kilęs karas neleido įsakymui įsigalioti. Kilo sumaištis: radijo komiteto vadovai ir „atsakingi“ jų saugotojai paskubom paliko radiofoną, įsakę viską, kas svarbu darbui, sunaikinti. Skubėjo valdžios ir okupantai. Ir kitą dar ankstyvą rytą lėkė ir lėkė iš Kauno karo pajėgos, buvo girdėti susišaudymai. Balys su draugu, gyvenę pas šeimininką Vaičaičio gatvėje netoli K.Petrausko tuomet judrios linijos, buvo išsitempę. Staiga suskambo telefonas. Buvo pasakyta, kad skubiai į radiofoną turi atvykti diktorius, t. y. B.Augustinavičius. Skubiai… O miestas neramus, tarsi bičių avilys per spiečių. Reikėjo laviruoti, saugantis, kad nepapultum į sprunkančių užkariautojų snaiperių taikiklį. Pagaliau! O čia atsargos formalumai… laikas bėga… Pasakot… užtruktų, bet jis jau kartu su naujais atsakingaisiais trumpai aptarė, kas ir kaip; reikėjo pulti rengtis pirmajai laisvos Lietuvos radijo laidai. B.Augustinavičius patikėjo… Ak, reikėjo Lietuvos himno, Kauno radijo signalo, paruošti Manifesto tekstą… Jis ir buvo tas diktorius, kuriam 1941-ųjų birželio 23-iąją buvo lemta perskaityti garsųjį Manifestą net keliomis kalbomis (į prancūzų pats ir išvertė) ir organizuoti, surežisuoti tos pirmosios dienos programą.

Bet kur pasidėjo reikalingiausia technika? Ir prasidėjo skubios paieškos. Rodos, jau… Bet rastas signalas subadytas. Pats Balys išlėkė į muzikos redakciją ieškoti lietuviškų maršų ir dainų. Kur bežiūri, vis iš plačiosios tėvynės… pagaliau aptiko „švitriaakių“ nepastebėtą, o gal ir saviškių rizikuojant išsaugotą Karo mokyklos vyrų choro įdainuotą plokštelę „Kur lygūs laukai“. Programos sudarytojas ir kartu diktorius B.Augustinavičius nutarė, kad ji ir bus puikiausias signalas. O Lietuvos himno, rodės, ir su žiburiu nerasi. Staiga Baliui toptelėjo mintis, kad… gal direktoriaus J.Banaičio rašomajam stale… Stalčius užrakintas. Teko laužti. Jis nesidrovėdamas metė lauk popierius ir pačioj apačioj – vokas su plokštele; ant voko užrašyta Lietuvos himnas. Vadinasi, išsaugojo! Ruoša laidai buvo intensyvi. Reikėjo viską sutikslinti, patikrinti, numatyti. Ir… B.Auginas sakė, kad, įjungus mikrofoną, „susikaupiu lyg šventikas prieš apeigą ir pradedu: „Dėmesio! Dėmesio! Kalba laisvos Lietuvos radijas. Kaunas. Lietuva yra laisva!“ Po kreipinio pradedu skaityti Manifestą. Ir Lietuvos himnas nuskambėjo kaip mūsų transliacijos laisvės siela“. Tarp kitko, palyginti neseniai TV viename dokumentiniame filme mes ir girdėjome diktoriaus B.Augustinavičiaus balsą.

Apie Klyvlende jo vadovaujamą lietuvišką radijo valandėlę jau pradžioje užsiminiau (daugiau tam vietos laikraštyje nebūtų). Ji buvo tautiečių kultūrinės atminties gaivintoja, savotiškas varpas, skatinęs nepasinerti vien į dienos rūpesčius, skanesnio kąsnio paieškas, bet neužmiršti lietuviško žodžio, savo šaknų. Balys su kitais bendraminčiais jautė, kad tai jų pareiga.

Mudu jungė literatūra, kūrybiniai klausimai, tad leisiu skaitytojui pasiklausyti B.Augino pasakojimo, jo prisipažinimų.

„Išdirbau fabrike 32 metus. Dieną dirbau, vakarais ir šventadieniais atvangai kopdavau į Parnaso kalnus bendrauti su mūzomis (su visomis: dramos, muzikos, feljetonų ir humoristinių linksmybių), o ir į literatūrologijos dirvas išklysdavau, rašydamas straipsnius literatūros temomis ir, žinoma, lietuvybės palaikymo, lituanistiniais klausimais. Tik recenzento darbo nesiimdavau, – bijojau, kad įsigysiu „politinių“ priešų, kurie kibs į skvernus ir numuš kepurę ir… atgal neuždės „cilindro“ ar „katiloko“.

Klausei, kaip atsiranda eilėraštis. Jis ateina staiga: gamtoje, dirbant, pasivaikštant su savo mielu šuneliu pudeliu Bobo. (…) Vaikščiojant galvodavau, žiūrėdamas į mane supantį pasaulį, ir tai sukeldavo įvairių emocijų ir nejučiomis jos išsiliedavo eilėmis. Tada grįžęs tuoj sėsdavau visas mintis užrašyti. Ir, jei kur pamesdavau kokią metaforą ar eilutę, jos ieškodavau dienomis, savaitėm, o kartais ir mėnesiais, nes aš labai reiklus minčiai, formai ir eilėraščio grafikai. Kartais galvodamas apie savo nelaimingą gyvenimą svetur, jį vaizduodavausi ir kaip iš sudužusio laivo išlipusį keleivį ant nežinomo kranto…

…Rašau ryte, pavakare, saulėlydžio metu, o ypač, kai prisimenu Kauną, Nemuną, Kanto gatvę, tai kampelis, į kurį dažnai sugrįžtu. Na ir Šiauliai, Salduvės kalnas, Aleksandrijos miškai…

…esu optimistas ir randu saulėtą, šviesią išeitį iš tamsių labirintų. (…) į blogį netikiu, kad jis turėtų gyventi žmoguje. Mylėkime savo artimą – gražiausias gyvenimo šūkis. Tai šviesiausias kelias į žmogaus širdį, laimingą gyvenimą. Tai mūsų dalia ir uždavinys, ir pareiga, ir tikslas gyvenime, nes gėris yra grožis, meilė, sujungianti visų žmonių sielas, daranti žmogų laimingą šioje ašarų pakalnėje. Ir gaila, kad nedaugelis tai supranta“.

Ak, tiesa, kas nėra skaitęs B.Augino lyrikos, turiu pasakyti, kad čia alsuoja prieraišumas gimtajai žemei, to Vienintelio krašto begalinis ilgesys, autoriaus subtilus muzikalumas ir, aišku, visa tai persmelkta Meilės. Jo eseistiniai, literatūrologiniai straipsniai parašyti populiariai, išeivijos skaitytojui primenantys jo šaknis, tėvų ir protėvių dvasines vertybes.

Jau temsta. Sutemos pasiglemžia Ąžuolyno medžių siluetus. Metas atsisveikinti. Kažkur, netoliese, girdžiu skambinant Šopeną. Tai Balio mylimas kompozitorius. Gal tas kūrinys skamba jo 90-ojo gimtadienio proga?! Kaip gerai, kad Balys Auginas dar spėjo dviem publikacijom (1997 ir 1999 m.) „Poezijos pavasario“ almanache ir savo naujausiąja knyga sugrįžti į Tėvynę.

© 2007 „XXI amžius“