| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Aktorius Enrikas Kačinskas: Svarbu, kad žiūrovai mane bent žino
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas KAČINSKAS ne tik vaidina scenoje, bet turi ir kitų gabumų. Su Aukštaitijos sostinėje gyvenančiu įdomiu žmogumi kalbėjosi XXI amžiaus žurnalistas Bronius VERTELKA. Suviliojo medžio drožyba Kas jus pavedėjo meno keliu? Kada senelė mane nusivesdavo į bažnyčią, aš smalsiai apžiūrinėdavau ten esančias skulptūras. Tai buvo pirmas mano, dar vaiko, prisilietimas prie meno. Vėliau, paėmęs į rankas peiliuką, iš pušies tošies lengvai drožiau laivelius, kurpaitės. Naujamiesčio vidurinėje mokykloje mokytoja dirbusi Blinkevičienė skatino tai daryti. O įstojus į J.Miltinio dramos studiją, maestro lavino meniškai, supažindino su geriausiais Maskvos ir Leningrado muziejais. Susidomėjau senovine indų, kinų kaulo drožyba. Pamačiau, kad iš vieno kaulo įmanoma išdrožti 32 burbulus, kurie gali sukinėtis. Tie stebuklai taip sujaudino, jog grįžęs namo griebiausi medžio drožybos. Iš vieno medžio kamieno pavyko išdrožti tiktai septynis burbulus. Tai buvo metas, kai norėjosi viską perteikti medyje. Ar dabar ką nors drožiate? Ir dabar galėčiau pjaustyti, tačiau tam nebėra poreikio. Dalį savo darbų pasilikau namuose, kitus išdalijau draugams ir pažįstamiems. Parodoms nesiūlau, nes nesiekiu išgarsėti. Kartais net pusmetį nepaimu peilio. Bet pradėjęs drožti, jo ilgai nepadedu į šalį. Visgi nesu iš tų menininkų, kurie galvoja išdrožti kažką nauja, kas nustebintų pasaulį. Kada ranka tiesiasi į peilį, aš tiesiog jį imu ir pradedu pjaustyti. Ką iš savo darbų galėtumėte paminėti? Iš stambiausių angelą, laikantį gėlių girliandą. Tai antkapinis paminklas mano tėvams. Senelės atminimui iš ąžuolo esu išdrožęs Kristų. Man mama buvo sakiusi, kad ant savo kapo norėtų matyti panašų drožinį. Esu išdrožęs gausybę angelų, net šv. Kazimierą. Negaliu sakyti, kad esu dievobaimingas. Aš Dievo nebijau, o džiaugiuosi tuo, ką Jis man davė. Ir mylėti Jo aš nesugebu.
Ko išmokai, nepamirši iki senatvės Girdėjau, kad pramokote daugiau moterims pritinkančių amatų: siūti, megzti, siuvinėti. Kiek čia tiesos? Ta pati klasės auklėtoja Blinkevičienė per darbų pamokas, nesvarbu, kas esi berniukas ar mergaitė, liepdavo atsinešti medžiagos skiaučių, siūlų. Ji mokė siūti, siuvinėti, megzti. Visi amatų pradmenys įgyti mokykloje. O kai ko nors pramoksti, pirštai to nepamiršta iki senatvės. Mano jaunystės metais nebuvo mandrų rūbų, bet jaunam norėjosi jų turėti, į kažką lygiuotis. Visi mano drabužiai būdavo išsiuvinėti paveiksliukais. Būdavo, išsiuvinėju tigro snukį ir ant jo užrašau: Nešerk, neerzink. Drabužius pats siuvausi. Nieko pirkto nebuvo. Džinsai, striukės, kailinukai vis savo rankomis . Turėjau net pasisiuvęs kelnes iš balto velveto, nors bendraamžiai nešiojo tik niūrių spalvų kelnes. Žiemą vilkėdavau kailinukus. Ant jų peties, krūtinės ir nugaros vėl ką nors išpiešdavau. Kaip į tokią aprangą reagavo aplinkiniai? Žiūrėjo kaip į keistuolį ar truputį ne viso proto. Tada su užrašu negalėjai pamatyti jokio drabužio. Arba štai mano kelnių klešnėje palei pačią žemę kišenė, joje kažkas įdėta. Siūdavau siuvamąja mašina. Mama buvo gera siuvėja. Gerai siūti iš jos ir išmokau. Visgi paskutinį kartą prie siuvamosios sėdėjau gal prieš 30 metų. Su seserimi prisikaupėme gausybę siūlų, tačiau jų nė karto nepaėmiau į rankas. Šiuo metu esate užimtas statybomis. Kaip jums sekasi? Šermuto sodų bendrijoje su didžiausiais vargais iškilo namelis. Jo gal ir nebūčiau pradėjęs, bet mano sesuo Kėdainių rajone aptiko nugriauti pasmerktą namą, todėl labai pigiai nupirko jo plytas. Sesers vyras, miškininkas, irgi nebrangiai įsigijo stataus miško. Visa giminė supirko statybines medžiagas, o man teliko statyti. Statau jau visą dešimtmetį. Patekęs į avariją, iš jų penkerius metus išvis nieko negalėjau daryti. Kiti penkeri buvo atiduoti tik statyboms. Kada tikitės švęsti įkurtuves? Įkurtuvės dar po kokių penkerių metų, nors namas jau su langais, su durimis ir su stogu. Didžiausia bėda statybininkai. Jie namą mūrijo labai ilgai. Turėjau džiaugtis nors tuo, kad ateidavo padirbėti vieną dieną per mėnesį. Bedarbiai, kurie siūlosi, menkai nusimano apie statybas. Po jų darbo pridedi prie sienos gulsčiuką, o šis plaukioja kaip laivas jūroje. Sutarus su vienais meistrais, visą mėnesį buvau priverstas laukti, kol jie pasirodė. Kada porininkas užgėrė, darbai išvis sustojo, nes vienas negalėjo dirbti. Teko kitų meistrų ieškoti. Statybos tai bėdų bėda, jei pats nemoki. Jeigu reikėtų kažką statyti iš naujo, daugiau neprasidėčiau.
Išsigydė ligą, pamatė Kubą Savęs nelaikote vegetaru, nors pats mėsos nevalgote. Kodėl pasirinkote tokį gyvenimo būdą? Kažkada juokais nutariau taip daryti. Nesakau, kad nereikia valgyti mėsos. Pats gal kokius 35 metus jos visiškai neragauju. Tačiau labai mėgtu žuvies produktus. Esu neblogas kulinaras. Juk geriausi virėjai vyrai. Tik gaminti maistą kartais visgi pritingiu. Vaikystėje negalėjote pasigirti stipria sveikata. Gimėte jau turėdamas širdies ligą. Mokyklos vasaros atostogos pralėkdavo ligoninėse. Dabar dėl širdies nebesiskundžiate. Kaip jums pavyko pasveikti? Gulint Panevėžio ligoninėje į rankas pateko žurnalas Mokslas ir gyvenimas. Viršelyje buvo išspausdinta jogo, sėdinčio lotoso žiede, nuotrauka. Tai kažkodėl iš karto mane sudomino. Žurnale buvo ir aprašyta, ką reikia daryti norint užsiimti joga. Taip sugebėjau atstatyti širdies ritmą. Dabar joga taip rimtai nebeužsiimu. Traukiniais, autostopu grupelė keleivių jūs, jūsų sesuo ir dar viena jūsų draugė sugebėjote aplankyti daugelį Sovietų Sąjungos vietų. O tolimiausia, jau dirbant aktoriumi, buvo jūsų išvyka Kubą. Kaip pavyko ten nukeliauti? Tai buvo kaip stebuklas. Tada man buvo tik 27 metai, buvau dramos teatro komjaunimo sekretorius. Nors komjaunimu, kaip organizacija, visiškai netikėjau. Mokykloje privertė stoti į komjaunimą, kad visa klasė būtų komjaunuoliška. Tokie buvo laikai. Kai tapau sekretoriumi, pas mane ateidavo miesto komjaunimo komiteto darbuotoja ir abu kartu tvarkydavome reikalingus popierėlius. Pradėjo mane girti kaip gerą jaunimo vadovą, nors nesurengiau nė vieno komjaunimo susirinkimo. Bet gavau nemokamą kelialapį į Bulgariją ir Rumuniją. Kaip tik tuo metu išgirdau, jog yra galimybė nuvykti į Kubą. Žinodamas, kad kito tokio šanso gali nebepasitaikyti, spjoviau į aną kelialapį. Už kelionę į Kubą turėjau jau pats susimokėti.
Išėjimas į sceną atrodė tarsi stebuklas Ar dirbti aktoriumi buvo jūsų vaikystės svajonė? Iki aštuntos klasės buvau labai tylus, vengiau draugų, beveik su niekuo nesikalbėdavau ir nebendraudavau. Bet namuose bandžiau piešti, turėjau pasidaręs lėlių teatrą. Mokytojai kažkaip įžvelgė, kad manyje slypi menininko gyslelė. Pamatę laikraštyje, kad yra tokia J.Miltinio dramos studija, ragino ten važiuoti. Liko toks įspūdis, kad į teatrą buvau kažkieno stumiamas. Apie aktorystę visiškai negalvojau, nedalyvavau net mokyklos saviveikloje. Gavęs pirmąjį vaidmenį teatre, turėjau išeiti į sceną ir pasakyti du sakinius. Tai man atrodė tarsi stebuklas. Tik ką sukako 100 metų, kai gimė maestro J.Miltinis. Prisiminkite, koks jis buvo aktoriams. Pas J.Miltinį viskas buvo labai tikslu. Nors kalbėdavo tarptautiniais žodžiais, tačiau jis žinojo, ko nori iš aktorių. Kai dabar paklausai repeticijų įrašų, imi galvoti, kaip iš tokių kalbų galima ką nors suprasti. Maestro sugebėjo pajudinti dvasinį ir jausminį klodą, mokėjo iš jaunųjų aktorių išpešti tai, ko jie negalėdavo net sau prisipažinti, kad taip gali suvaidinti scenoje. J.Miltinis spektakliuose kviesdavo vaidinti ir jaunus, ir patyrusius aktorius, bet tarp jų nesijausdavo skirtumo taip maestro mokėjo viską suderinti. Aš pripažįstu tiktai maestro J.Miltinio mokslą. Jis pažadino manyje gyvybę ir norą dirbti. Kiekvienas spektaklis kaip nauja pamoka. Kada eini į sceną, turi būti kaip baltas lapas, kad paskui jį pripildytum, prirašytum. Ar galima sutapatinti aktoriaus ir teatro gyvenimą? Tai du skirtingi dalykai. Nesąmonė, kai kas nors sako, jog be teatro negalėtų gyventi. Kiek tokių gyvena! Kada nors ir man be jo teks gyventi. Jeigu negyveni scenoje, tai žinai, kad tos valandos neturi praeiti bergždžiai. Jeigu išeini į sceną, tada turi vaidinti iš visų jėgų. Negalima juokauti su tuo laiku, kad ir kokį vaidmenį didelį ar mažą turi. Tos dvi valandos yra atimtos iš tavo gyvenimo, jos rodomos visiems žmonėms. Ir jas turi rodyti su visa jėga, su visa energija ir visu savimi.
Nejuto laiko virsmo Paskutinis jūsų vaidmuo policijos inspektorius Agatos Kristi detektyve Trys šūviai. Prabėgo keli dešimtmečiai teatre, bet, kaip pats teigiate, nepajutote greit bėgančio laiko naštos. 23 metų turėjau vaidinti labai senus žmones. Tada sendinausi pasitelkęs grimą. Dabar pasiekiau tokį amžių, kai nebereikia grimuotis vaidinant senuką. Todėl nepajutau laiko virsmo. Beje, į J.Miltinio dramos studiją atėjau būdamas devintokas. Ar, būdamas scenoje, pažiūrite į sėdinčius salėje žiūrovus? Žiūrovus pamatau tik tada, kai po spektaklio užsidega šviesa ir išeinu nusilenkti jiems. Vaidindamas nematau žiūrovų, bet jaučiu, kada jie supranta, ką sakau, jaučiu jų reakciją. Sunku vaidinti, jeigu tavęs nepriima žiūrovas. Svarbu, kad žiūrovai mane bent žino. Dabar visuomenė yra išpaikinta televizijos, ji užversta įvairia informacija, pigiu menu, kur viskas aišku, suprantama. Bet teatro žiūrovas šiandien yra geras. Jeigu ateina tavęs žiūrėti, tai ir žiūri. Ar vaidinant pasitaikė komiškų situacijų? Anksčiau per dieną tekdavo vaidinti net po du tris spektaklius. Vieno spektaklio pirmoje dalyje turėjome vaidinti avėdami klumpes, antroje aulinius batus. Tą dieną jį vaidinome du kartus. Prasidėjus kitam spektakliui ir pakilus uždangai, visi jau buvo su klumpėmis, aš dar su batais. Tada nusiaviau juos ir, likęs su kojinėmis, vaidinau toliau. Kuo užsiimate, jeigu turite laisvesnio laiko? Padedu seseriai, kuri truputį ūkininkauja, paprekiauti turguje. Sėdžiu šalia jos. Kai kas stebisi, kodėl aš čia, atsikertu, kad labai prastai verčiuosi. Žmonėms atrodo, kad kitur turėčiau sėdėti. Aš iš viso mėgstu žemės ūkio darbus. Kai pas mus atsiranda naujų gėlių rūšių ar veislių, visada jų pasisodinu. Dėkui už pokalbį ir linkime išsilaikyti scenoje iki žilos senatvės. Panevėžys
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |