Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Iš Čečėnijos dienoraščio

Gintaras VISOCKAS

Negaliu skųstis likimu. Man, mėgstančiam keliauti žurnalistui, ypač sekėsi. Per paskutiniuosius du dešimtmečius teko daug kur svečiuotis. Vienos komandiruotės būdavo civilizuotos, patogios, ramios – su viešbučiais, spaudos konferencijų salėmis, be didesnių nuotykių. Turiu omenyje išvykas į Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Daniją, Čekiją, Lenkiją, Švediją... Kitos kelionės – Tunisas, Turkija, Ispanija – buvo ne tik patogios, bet dar ir egzotiškos. Išvykų į Kazachiją, Kirgiziją, šiaurės Tian Šanio kalnus ar Rusijai priklausantį Pietų Sibirą patogiomis nepavadinsi. Užtat netikėtų trukdžių, nuotykių, skandalų būta į valias. Tačiau labiausiai įsiminė, žinoma, 1994-ųjų išvyka į Čečėniją. Nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbusioje Čečėnijoje 1994-aisiais išbuvau maždaug pusę metų. Savo akimis teko matyti ir paskutinį taikų rugsėjo 6-osios karinį paradą Grozno centre, kai čečėnus, kupinus ryžto išsaugoti laisvę, su nepriklausomybės diena sveikino Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas (tikroji Čečėnijos nepriklausomybės diena, kurios nepripažįsta oficialusis Kremlius, švenčiama būtent rugsėjo 6-ąją). Šios kelionės neįmanoma su niekuo palyginti.

Groznas – ypatingas miestas

Ne dėl to, kad Groznas būtų gražesnis už Paryžių ar Briuselį. Groznas tikrai negali lygintis nei su Paryžiumi, nei su Briuseliu. 1994-ųjų Čečėnijos sostinė – tai tipinis sovietinių laikų miestas be architektūriškai įsimintinų pastatų, be senamiesčio, be paminklų čečėnų karžygiams, literatams, politikams. Dauguma pastatų – vadinamosios „degtukų dėžutės“, pradėtos statyti dar Nikitos Chruščiovo laikais. Tiesiai, tarsi liniuote nubrėžtose duobėtose, dulkinose Lenino, Komjaunimo, Pionierių gatvėse – sovietinių laikų „moskvičiai“, „žiguliai“, „volgos“, kurių vairuotojai nesilaiko elementarių eismo taisyklių. Nuosavi namai nuo pašalinių akių atitverti ne kruopščiai prižiūrimais krūmais, gėlėmis, medžiais, o aukštomis geležinėmis tvoromis. Dauguma namų – be karšto vandens. Kiemuose – krūvos neišvežtų šiukšlių. Atokesnėse, kiek toliau nuo centro esančiose gatvėse kepami šašlykai. Netoliese pabrukę uodegas bėgioja valkataujantys šunys. Turguje galima nusipirkti visko: arbūzų, mėsos, kavos, duonos. Kainos – sutartinės. Galima derėtis. Tačiau po lietaus ten geriau nekelti kojos – purvo iki kelių. Štai tokį Grozną išvydau tą vasarą. Tiesa, nepasakiau svarbiausio. Nieko neužsiminiau apie ginklus. Dauguma praeivių tuo metu Grozne buvo ginkluoti. Ginkluoti automatais, granatsvaidžiais, kulkosvaidžiais, pistoletais. Jei Briuselyje ar Paryžiuje vyrai į gatvę išeina nešdamiesi su savimi lagaminą su dokumentais ar krepšį su pirkiniais, tai Grozne tuo metu vyrai rankose laikė ginklus. Ginklų buvo tiek daug, kad pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, buvo tikrai nejauku. Užeini į valstybinę parduotuvę, o tau už nugaros atsistoja čečėnas, ant peties pasikabinęs „kalašnikovą“. Arba užeini į centre esančią užeigą išgerti kvapnios žalios arbatos, o ten prie vienintelio baro jau sėdi trys jauni čečėnai, ant kelių pasidėję po granatsvaidį. Ne tik tarpusavyje šnekučiuojasi, bet dar ir užkalbina tave: iš kur atvažiavai, ką čia veiki, ar turi kur gyventi?

Rusijos ambasada melavo

Būtent pirmosiomis viešnagės Grozne dienomis prisiminiau vieno Rusijos ambasados darbuotojo Vilniuje perspėjimą, kodėl jis man, žurnalistui, neduos vizos, leidžiančios vykti į Šiaurės Kaukazą. Pasak Rusijos ambasados Lietuvoje atstovo, Čečėnijoje – itin nesaugu, ten bet kada gali nušauti, papjauti, apiplėšti. Todėl jis leidimo neduoda tik todėl, kad jam, suprask, labai rūpi mano saugumas. Teko pirkt vizą, leidžiančią vykti į Ingušiją – artimiausią Čečėnijos kaimynę. Beje, važiavau į Ingušiją ne kaip žurnalistas, o kaip vienos naftos kompanijos vadovas neva verslo reikalais. Atvykęs į Ingušijos sostinę Nazranę sėdau į privatų taksi, kuris nuvežė tiesiai į Grozną. Pakeliui būta kelių karinių postų. Ingušijos kariai tikrino dokumentus, tačiau jie, įtariu, specialiai nebandė aiškintis, kodėl važiuoju Čečėnijos link. O atvažiavęs į Grozną apstulbau – gatvėse beginklio vyro nepamatysi. Tačiau Rusijos ambasados darbuotojas Vilniuje begėdiškai melavo, jog 1994-aisiais Grozne „bet kada gali nugalabyti“. Atvirkščiai: visi rūpinosi, kad man nieko netrūktų, kad jausčiausi „kaip namie“. Vos sužinoję, jog esu lietuvis, atvažiavau į Grozną kaip žurnalistas, čečėnai iš karto puldavo siūlyti savo draugystę ir pagalbą: gal neturiu kur gyventi, gal esu alkanas, gal mane reikia kur nors nuvežti. Rūpinosi net visiškai nepažįstami, pirmą kartą gatvėje sutikti čečėnai. Rūpinosi nuoširdžiai, iš visos širdies. Jei eidavau pavalgyti į jų šašlykinę, tai mokėti už pietus dažniausiai nereikėdavo: vaišindavo arba užeigos savininkas, arba tuo metu pasistiprinti užsukę kiti čečėnai. Jei eidavau į turgų nusipirkti arbūzo, tai prekeiviai, sužinoję, jog esu lietuvis, arbūzą dovanodavo. Jei man reikėdavo nuvažiuoti į kokį nors atokesnį Grozno priemiestį, nė vienas taksistas neimdavo pinigų. Vietoj pinigų vairuotojai pasiūlydavo pasisvečiuoti pas jų gimines kalnuose. Ir tokiais pasiūlymais susigundžiau ne sykį. Žinoma, šiokios tokios rizikos būta – juk važiuodavau į svečius pas pirmą kartą sutiktą čečėną. Bet nė sykio neapsirikau: sutikdavau tik ypatingą čečėnišką svetingumą. Pietaujant Briuselio ar Paryžiaus restoranuose padavėjai irgi nuoširdžiai šypsodavosi, buvo paslaugūs. Briuselyje ar Paryžiuje irgi nereikėdavo mokėti – sąskaitas sumokėdavo į svečius pakvietusioji pusė. Tačiau čečėniškas nuoširdumas – tikrai kitoks. Nuoširdesnis, tikresnis. Pavyzdžiui, gyvendamas Grozne beveik kiekvieną vakarą sulaukdavau svečių. Tai namo kaimynai atnešdavo vaisių, ožkos sūrio, tai čečėnų kariai, iš kurių buvau ėmęs interviu, aplankę domėdavosi, kaip klostosi mano reikalai.

Garbės žodis

Apie 1994-ųjų Čečėniją negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Tuo metu, kai Rusijos karinės oro pajėgos jau ėmė kartkartėmis bombarduoti Grozno priemiesčius, turėjau įdomų nutikimą. Vienas čečėnų karys, vardu Gilanis, paprašė paskolinti 150 JAV dolerių. Esą jis nori nuvažiuoti į kalnus su draugais ir ten keletą dienų pailsėti – kitos progos gali ir nebūti, nes Rusija, jo žiniomis, rengiasi rimtoms atakoms. 150 dolerių to meto Grozne buvo dideli pinigai. Tačiau nepaskolinti negalėjau. Atsisakydamas būčiau pažeidęs visus nerašytus draugiškumo kodeksus. Net jeigu ir būčiau neturėjęs tų pinigų, būčiau privalėjęs kur nors jų pasiskolinti. Nepadėti draugui – didelė kiaulystė. Bent jau to meto Čečėnijoje galiojo toks kodeksas – draugas privalo dalytis viskuo: ir laime, ir nepritekliais, ir bėdomis. Su Gilaniu sutarėme, kada jis atvažiuos į Grozną, prie prezidentūros, ir jis grąžinsiąs skolą. Gilanis pasakė, kurią dieną ir kurią valandą man prieiti prie prezidentūros. Jis davė garbės žodį, kad būtent tą dieną ir tą valandą manęs lauks. Deja, kaip tik tuo metu Rusija pradėjo bombarduoti Čečėnijos sostinę. Grozno centras akimirksniu ištuštėjo. Supratau, kad Gilanis negalės ateiti prie prezidentūros, be to, ir pats buvau užsiėmęs: sėdėjau Čečėnijos prezidentūros informaciniame centre, iš kur skambinau į Vilnių, norėdamas kuo greičiau perduoti naujausią informaciją apie bombarduojamą miestą. Tądien buvo bombarduojami Čečėnijos sostinės priemiesčiai, todėl esantiems miesto centre buvo sąlyginai saugu. O apie susitikimą su Gilaniu vis dėlto pamiršau, be to, buvau tikras, kad mano pažįstamas karys dabar turi kur rimtesnių užsiėmimų. Nieko panašaus – Gilanis manęs kantriai laukė. Kad aikštėje priešais prezidentūrą vaikšto tarsi kažko laukdamas vienas čečėnas, sužinojau atsitiktinai. Kažkas apie keistąjį karį pranešė žiūrėdamas pro langą. Iš karto supratau, kad tai – Gilanis. Paskubomis nusileidau laiptais. Buvau apibartas, kad nesilaikau duoto žodžio. Gilaniui reikia bėgt pas saviškius karius, o jis turįs laukti manęs! Pinigus grąžino. Atsisveikinome čečėniškai, apsikabindami. Daugiau jo niekad nemačiau. Ir šiandien nežinau, koks jo likimas. Tačiau šis įvykis įsiminė visam gyvenimui.

Brangi „komandiruotė“

Tais metais teko patirti ir daugiau giliai į atmintį įsirėžusių nutikimų. Sakykim, pirmasis Rusijos tankų įsiveržimas į Grozną. Labiau nevykusį puolimą sunku įsivaizduoti. Kelios dešimtys tankų keliomis kryptimis ėmė veržtis į miestą, jei neklystu, ankstų 1994 m. lapkričio 22-osios rytą. O vakare mūšis jau buvo pasibaigęs. Čečėnai į miestą įvažiavusius tankus sunaikino be didelio vargo, mat šios šarvuotos mašinos įsiveržė be pėstininkų paramos. Čečėnai ne tik atrėmė puolimą, bet daug rusų karių paėmė į nelaisvę. Jau kitą dieną tuometinis Grozno komendantas leido žurnalistams pasišnekėti su suimtaisiais. Rusų žurnalistai, be abejo, labai daug klausinėjo „apie kankinimus ir patyčias“. Suimtieji tai kategoriškai neigė. Bet iš Maskvos suvažiavę žurnalistai vis klausinėjo: ar nekankina, ar nemuša, ar nesityčioja? Rusų žurnalistai paskubomis taip pat užsirašė suimtųjų pavardes, vardus. Esą apie nelaisvėn patekusius rusų kapitonus, leitenantus ir viršilas nedelsdami praneš artimiesiems. O kai viena žurnalistė iš Maskvos susigraudino, ką perduoti rusų kapitono žmonai, Grozno komendantas neiškentęs pasakė: „Tanke, kuriam vadovavo jūsų kapitonas, radome daug degtinės ir prezervatyvų“. Vargu ar toji žurnalistė pranešė kapitono žmonai apie prezervatyvus. Tačiau suimtieji, su kuriais teko šnekėtis šių eilučių autoriui, lyg susitarę tvirtino, esą jiems vadai teigė, kad „komandiruotė“ į Grozną bus trumpa, lengva ir beveik nepavojinga. Be to, jiems už tai bus atseikėta didžiulė krūva pinigų.

Belaisvių nekankino

Šiandien daug kalbama apie žvėriškumus, žiaurumus Čečėnijoje. Be abejo, dabar Šiaurės Kaukaze esama visko: ir žiaurumų, ir išdavysčių, ir visiškai nereikalingo smurto. Tačiau pirmosios karinės kampanijos metu čečėnų kariai elgėsi labai išmintingai. Būtinosios tarnybos rusų karius, pakliuvusius į nelaisvę, jie paleisdavo namo. Patys paskambindavo artimiesiems, susitardavo, kur ir kada atvežti jaunuolį. Šitaip elgdamiesi čečėnai laimėdavo propagandinį karą. Tokios taktikos veiksmingumu teko įsitikinti būnant Rusijos mieste Novokuznecke. Moteris, pas kurią nuomojausi kambarį, pasakojo apie Novokuznecke gyvenančius kelis jaunuolius, kurie kariavo Čečėnijoje 1994–1995 metais, buvo pakliuvę čečėnams į nelaisvę, tačiau nebuvo nei nukankinti, nei sužaloti. Novokuznecko gyventoja pripažino, kad „jau visas Pietų Sibiras žino, kad čečėnų kariai su belaisviais elgiasi garbingai – suimtųjų nelaiko priešais“.

Per pietų pertrauką – malda

Kalbėdamas apie 1994-ųjų Grozną negaliu neprisiminti ir dar kelių įsimintinų momentų. Rudenį teko kalbėtis su tuometiniu Čečėnijos kariuomenės štabo viršininku pulkininku Aslanu Maschadovu. Jis, be kita ko, pasakojo ir apie 1991-ųjų sausį Vilniuje. Juk 1991-aisiais, kai sovietai planavo šturmuoti mūsų parlamentą, A.Maschadovas tarnavo Vilniuje – vadinamajame Šiaurės miestelyje. Tuomet labai mažai trūko, kad A.Maschadovas būtų pakėlęs prieš lietuvius ranką. Duodamas interviu viename iš prezidentūros rūsių Grozno centre jis sakė ne sykį dėkojęs Alachui, leidusiam išvengti šios nuodėmės. A.Maschadovas prisipažino, jog 1991-aisiais sovietinė propaganda buvo tokia stipri, įtikinama, agresyvi, kad jis buvo bepradedąs tikėti, jog Maskvos ir Vilniaus konflikte kalčiausia ne oficialioji Maskva, o oficialusis Vilnius, vadovaujamas „muzikanto Vytauto Landsbergio“. Negaliu prisiminti ir pirmojo interviu pas tuometinį Čečėnijos Respublikos viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą. Ką per pietų pertrauką darydavo Čečėnijos viceprezidentas? Eidavo su kolegomis parūkyti, pagurkšnoti kavos? Ne, jis melsdavosi darbo kabinete, po kojomis pasitiesęs specialų kilimėlį. Kai pirmą kartą įsiveržiau į jo kabinetą, radau jį klūpantį ir besimeldžiantį. Jis meldėsi labai įsijautęs, nuoširdžiai. Negaliu užmiršti ir rugsėjo 6-osios, Čečėnijos nepriklausomybės dienos, kai į Grozną kaip tyčia vienu metu suvažiavo žurnalistai iš Latvijos, Suomijos, Estijos ir Didžiosios Britanijos. Vakare imdami interviu iš prezidentūrą saugojusių karių netikėtai sulaukėme pasiūlymo... pašaudyti iš automatų į orą. Neatsisakėme. Buvo įspūdinga pleškinti į orą pačiame Grozno centre. Niekas kariams nepriekaištavo, kad šie mums, svečiams, leido truputį pašaudyti. O kadangi mūsų, žurnalistų, būta ne tiek jau mažai, triukšmas kilo didelis. Kitą vakarą žiūrėdami rusiškas žinias „Novosti“ ar „Vremia“, dabar jau neprisimenu, sužinojome, esą Grozno centre įvyko rimtas ginkluotas konfliktas tarp Dž.Dudajevą remiančių ir jį nuversti bandančių jėgų. Rusijos informacijos agentūros tarsi susitarusios teigė, kad rugsėjo 6-osios vakaro susišaudymas pačiame Grozno centre tik dar kartą patvirtina, koks „silpnas yra Dž.Dudajevo režimas“. Smagiai pasijuokėme.

Tokių nutikimų Grozne teko patirti aibes. Šiandien Groznas, be abejo, visiškai nepanašus į tą, kurį išvydau 1994-ųjų rudenį – draugišką, svetingą, patikimą. Žuvę visi trys Čečėnijos vadovai – Dž.Dudajevas, Z.Jandarbijevas, A.Maschadovas. Čečėniją valdo visai kiti žmonės – Kremliaus statytiniai. Ir valdo, beje, taip, kad apie čečėnus būtų kalbama kuo blogiau. Kai kurios Vakarų slaptosios tarnybos turi informacijos, jog į Europą, taigi ir į Lietuvą, promaskvietiška Čečėnijos valdžia dabar siunčia specialias grupes, kurių pagrindinis tikslas – diskredituoti čečėnus vakariečių akyse. Tokia taktika labai naudinga Maskvai. Jeigu čečėnų tautybės žmogus Europos Sąjungoje padarys nusikaltimą – pavogs, išprievartaus, sumuš – Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui nuo to tik geriau. Tada jis galės lengviau atsipūsti: ar nesakiau, kad visi čečėnai teroristai?

© 2007 „XXI amžius“