| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Palaimintasis Jurgis Matulaitis: gyvenimo kryptis pareiga Viktorija PLEČKAITYTĖ,MVS
Rugsėjo 17 dieną sukanka 80 metų nuo Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato pasirašymo. Tuomet, 1927-aisiais, šis aktas vainikavo daugiau nei metus trukusį oficialių diplomatinių santykių tarp jaunutės Lietuvos Respublikos ir Vatikano užmezgimo ir sutvarkymo procesą. Jau tada šio laimėjimo svarba buvo akivaizdi: pirmuoju šio proceso žingsniu savarankiškos bažnytinės provincijos sudarymu, naujai sutvarkant buvusių vyskupijų ribas ir įkuriant naujas vyskupijas buvo užtikrinta Bažnyčios Lietuvoje nepriklausomybė nuo svetimų metropolijų. O tai savo ruožtu atvėrė galimybę svarstyti ir spręsti vietos pastoracines aktualijas: katechetų rengimą ir katechezę mokyklose ir parapijose, nuolatinį kunigų ugdymą ir kitas. Antrasis žingsnis sutarties sudarymas nustatė Katalikų Bažnyčios statusą Lietuvoje, reglamentavo Bažnyčios ir valstybės tarpusavio santykius bei įtvirtino Katalikų Bažnyčios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Nuostabiu Dievo Apvaizdos numatymu šis įvykis turėjo ypatingos reikšmės ir pastarojo meto Lietuvos istorijai: 1940 metais okupacijai nukirtus Lietuvos ryšius su pasauliu, Vatikanas laikėsi nuomonės, kad diplomatiniai santykiai su Lietuva tik sustabdyti, bet nenutraukti. Taigi 1927-aisiais pagal Palaimintojo Jurgio projektą sudarytas konkordatas tapo pagrindu nepriklausomos Lietuvos diplomatiniams santykiams su Vatikanu 1991 metais atkurti ir naujoms Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartims 2000 metais sudaryti. Deja, tas, kurio triūsu ir prakaitu buvo sudarytas 1927-ųjų rugsėjį pasirašytasis konkordatas, savo darbo vaisių jau nepamatė. Apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, arkivyskupas Jurgis Matulaitis, MIC, nuo 1925-ųjų gruodžio genialia išmintimi, ypatingu taktu, giliu tikėjimu ir neišsenkančia energija vadovavęs derybų procesui, išėjo į amžinybę 1927 m. sausio 27 d., praėjus vos savaitei nuo to vakaro, kai, jau kęsdamas apendicito skausmus, suskubo išsiųsti į Romą savo parengtą konkordato projektą. Ši Palaimintojo Jurgio gyvenimą vainikavusi tarnystė buvo netikėta. Po keleto prašymų pagaliau atleistas iš Vilniaus vyskupo pareigų, 1925 metų spalį jis atvyko į Romą ir su džiaugsmu ėmėsi vienuolijos reikalų. Kai, praėjus vos keletui mėnesių, Šventasis Tėvas pakėlė jį arkivyskupu ir paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai, jis nustebo. Suprato, kad Šventasis Tėvas rodo jam ypatingą pasitikėjimą: Bažnyčios istorijoje beveik negirdėtas dalykas būti skiriamu apaštališkuoju vizitatoriumi savame krašte. Sutiko ilgai nesvarstęs, nes jau kurį laiką sielojosi, kad niekas rimtai nesiima tvarkyti diplomatinių santykių tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Tikėjo, kad tai bus trumpalaikis įsipareigojimas. 1925 m. gruodžio 3 d. jis Pranui Būčiui rašė: Ką tik gavau iš Vatikano pasiūlymą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą Vizitatorium. Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu, kad Dievui padedant, tą darbą gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai ir Vienuolijai nebus skriaudos... Vyskupas Jurgis aiškiai žinojo, kokioje sunkioje ir sudėtingoje padėtyje turės darbuotis, tik nenujautė, kad šitas jo patarnavimas Bažnyčiai bus jau paskutinis, kad visiems laikams grįžta į Lietuvą, kad Vienuolija jau nebesulauks jo tėviško dėmesio ir rūpesčio... Vos savaitę praleidęs Lietuvoje, 1925 m. gruodžio 18 d. arkivyskupas Jurgis rašė kun. Kazimierui Rėklaičiui: Čia įpuoliau į darbų sūkurį, dirbu dieną ir naktį. Daug turėsiu kryžių ir sunkenybių. Radau tokią padėtį, kad buvo sunku susilaikyti nuo ašarų. Tikiuosi, kad Dievas padės atitaisyti daug dalykų. O savo buvusiam kancleriui kan. L.Chaleckiui po poros dienų pasiguodė: Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos. (1925 12 22) Nepaisant visų sunkumų ir nesklandumų, pirmasis proceso žingsnis Lietuvos bažnytinės provincijos suformavimas buvo sparčiai vykdomas, projektas užbaigtas 1926 m. vasario 15 d. ir pristatytas vyriausybei, kuri iš esmės jam pritarė. Laiške kun. K.Rėklaičiui, rašytame dar prieš išvykstant į Romą pristatyti projekto Šventajam Sostui, atsispindi intensyvumas, savotiška skuba, su kuria arkivyskupas stengėsi atlikti jam patikėtą uždavinį: Pirmąjį mėnesį turėjau tiek rūpesčių ir darbo, kad vos tik vieną naktį gavau išsimiegoti 6 valandas, o šiaip tai miegodavau tik po 3-5 valandas. Aplankiau galybę žmonių ir atlikau galybę reikalų. Skubu, kad bent šiandien galėčiau išsiųsti šį laišką. Jį berašant, nežinau kiek kartų sutrukdė. Šventasis Tėvas buvo labai patenkintas arkiv. J.Matulaičio atlikta misija Lietuvoje. Bažnytinės provincijos įsteigimo bulė Lituanorum gente paskelbta 1926 metų Velykų dieną, balandžio 4-ąją. Kitą dieną paskirti visi nauji vyskupai. Lietuvoje didžiosios iškilmės įvyko per Šeštines, gegužės 13 dieną, Kauno Arkikatedroje. Antrąjį proceso žingsnį konkordato sudarymą arkivyskupas pradėjo su dar didesniu nekantravimu. Matyt, jį vargino tai, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių politinių aplinkybių (į valdžią atėjus kairiesiems) kurį laiką nebuvo galima šio darbo imtis ar net tiksliai numatyti, ar iš viso kada nors tai bus įmanoma. 1926 m. gruodžio 10 d. ir 13 d. laiškuose kun. K.Rėklaičiui į Romą guodžiasi: Aš veržte veržiuosi pas jus... Aš čia sėdžiu kaip ant žarijų. Laukiu tos dienos, kada galėsiu pas jus atvažiuoti. Net ir tada, kai, situacijai staiga pasikeitus (po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo pasikeitus vyriausybei), atsivėrė galimybės konkordatui sudaryti, arkivyskupas nesiliovė skubėjęs: ne tik veržėsi išnaudoti palankią progą sutvarkyti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto, bet nekantravo, kuo greičiau viską atlikęs, grįžti į Romą, prie vienuolijos reikalų. Konkordato projekto rengimo darbą atliko puikiai ir per labai trumpą laiką vos per tris savaites. 1927 m. sausio 21 d. išsiuntė pranešimą Šventajam Sostui, teigdamas, kad jo misija Lietuvoje baigta. Tačiau Viešpaties planai buvo kitokie... Dar tą pačią naktį arkivyskupas Jurgis gulėjo profesoriaus Aleksandro Hagentorno klinikoje su trūkusiu apendiksu. Skubėti nustojo staiga... Stasys Yla knygoje Jurgis Matulaitis pasakoja: Jį slaugė pasikeisdamos trys gailestingos seserys. Vienai jų (...) ligonis pasakė iš ryto, kad turįs daug darbų, o vakarop tarė: Gana, keliausiu amžinybėn... Šiemet, sausio 27 dieną, minėjome 80-ąsias arkiv. J.Matulaičio išėjimo į Tėvo namus metines, o birželio 28 dieną 20-ies metų sukaktį nuo paskelbimo palaimintuoju. Dabar, minėdami 80-ąsias konkordato pasirašymo metines, ir vėl turime progą įsižiūrėti į savo tautietį, kurį Bažnyčia yra mums iškėlusi pavyzdžiu. Šį kartą ypač ryškiai matome žmogų, aiškiai žinojusį, kam skirtas jo gyvenimas. Taip, Palaimintasis Jurgis nerimavo dėl Lietuvos, visa širdimi rūpinosi dėl vienuolijos, o visų labiausiai degė meile Dievui ir Bažnyčiai. Labiau už gyvybę brangino pareigą visais įmanomais būdais kurti Dievo karalystę žemėje. Dažnai gali atrodyti, kad mūsų visuomenė linkusi gyventi priešingai branginti malonumą, pasitenkinimą ir bėgti nuo pareigos. Žinoma, taip lengviau. Iš pradžių. Bet nieko nėra sunkiau, kaip nežinoti, kam gyveni, kas gyvenime svarbiausia, dėl ko verta paaukoti ir patį gyvenimą. Melskime Viešpatį, kad per Palaimintojo Jurgio užtarimą, per jo pavyzdį suteiktų mums kantrumo, išminties, taip pat ir ryžto, veiklumo. Prašykime, kad tėvas Jurgis mokytų mus iš naujo atrasti atliktos pareigos ir ištikimybės grožį.
© 2007 XXI amžius |
||
|
