|
Filmas apie savanorius platinamas neteisėtai
Prieš keletą dienų visai atsitiktinai sužinojau, jog Vilniuje platinamas dokumentinis filmas Visa tiesa apie savanorių maištą. DVD diskelis su įrašytu maždaug valandos trukmės dokumentiniu filmu šių metų rugsėjo 10-ąją buvo dalijamas net iš atostogų grįžusiems Seimo nariams. Beje, ne dykai. Parlamentarams jį siūlyta įsigyti už 20 litų. Apie tai mane informavo vienas buvęs konservatorių partijos narys. Šioje istorijoje neįžvelgčiau nieko blogo, jei ne viena aplinkybė šis filmas apskritai neturėjo būti platinamas. Nei dykai, nei už pinigus.
Pagrindinis filmo Visa tiesa apie savanorių maištą scenarijaus autorius esu aš - Gintaras Visockas. Nei filmo režisieriui Jarui Valiukėnui, nei antrajam scenarijaus autoriui Kęstučiui Kaminskui nesu leidęs platinti jokios šio filmo versijos. Ne tik neleidau platinti, bet ir kategoriškai atsisakiau žiniasklaidoje tą filmą reklamuoti. Mano supratimu, tas darbas didelė nesėkmė. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip neturėtų būti kuriami dokumentiniai filmai. Ypač apie tokius supainiotus, skaudžius mūsų istorijos puslapius, kaip savanorių nepaklusnumo akcija 1993-iųjų metų antroje pusėje ar Juro Abromavičiaus žūtis 1997-ųjų pradžioje.
Ir vis dėlto dokumentinis filmas be mano sutikimo išvydo dienos šviesą. Bijau, kad jis ir toliau gali būti nelegaliai platinamas. Pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanorių pajėgų karininkams, Seimo laikinosios komisijos, tiriančios pakaunės maišto bei J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, nariams, politiniams kaliniams, tremtiniams, kai kurioms visuomeninėms organizacijoms. Todėl esu priverstas viešai paaiškinti, kodėl su šiuo filmu negaliu turėti nieko bendra. Ogi nei režisierius, nei antrasis scenarijaus autorius nesilaikė susitarimo visus ginčus spręsti tik suradus visiems priimtiną variantą, visiškai nekreipė dėmesio į mano pastabas, ignoravo visus mano reikalavimus.
Išvardinsiu tik svarbiausias priežastis, kodėl savęs nelaikau to filmo scenarijaus autoriumi. Jis itin prastos kokybės. Tačiau vaizdinė kokybė tik pusė bėdos. Blogiausia, kad į tą net 60-ies minučių trukmės filmą nebuvo sumontuoti bene svarbiausi akcentai, kuriuos reikalavau žūtbūt sudėti. Į mano iniciatyva sumanytą filmą nebuvo įtraukti esminiai dalykai, dėl kurių paviešinimo ir buvo kuriamas šis filmas. Savo pagalbininkui K.Kaminskui pateikiau medžiagos apie mažų mažiausiai 10 momentų, kuriuos, mano manymu, būtų privalu analizuoti būtent dokumentiniame filme apie savanorių maištą. Deja, iš dešimties svarbių akcentų režisierius ir antrasis scenarijaus autorius pasirinko vos vieną. Nenoriu smulkiai pasakoti, kas būtent liko už kadro. Tačiau žmogus, tegul ir labai išsilavinęs, tegul ir giliausiai išmanantis naujausių laikų Lietuvos istoriją, pažiūrėjęs minėtą filmą, tikrai nieko nesupras. Nesupras jau vien dėl to, kad pagrindiniams filmo herojams (buvusiems Kauno rinktinės savanoriams) savo poziciją leista dėstyti vos po keliolika sekundžių. Iš esmės neleista pasakyti tų dalykų, kuriuos jie ketino pasakyti.
Tuo tarpu režisieriaus J.Valiukėno iniciatyva į filmą buvo įtraukti kai kurie pašnekovai, kurių, mano supratimu, ten iš viso neturėjo būti. Beje, tų pašaliečių ne tiek jau mažai. Taigi galutiniame variante atsitiktiniai, su savanorių maištu nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susiję pašnekovai nebuvo išbraukti. Režisierius išmetė ne atsitiktinius pašnekovus, o mano, pagrindinio scenarijaus autoriaus, baigiamąjį žodį. Nenufilmavo ir pokalbio su žurnalistu, kuris prieš keletą metų yra parengęs maždaug 50 kompiuterinių puslapių analitinę medžiagą apie 1993-iųjų maišto priežastis, eigą bei pasekmes. Žodžiu, tiek režisierius, tiek antrasis scenarijaus autorius savivaliavo, ignoruodami visus mano nurodymus.
Dar viena svarbi detalė. Filmą platinantys žmonės gali teigti, esą jie DVD diskelius pardavinėja laikraščio XXI amžiaus įgalioti. Iš tikrųjų XXI amžius su šiuo šedevru neturi nieko bendra.
Gintaras VISOCKAS
© 2007 XXI amžius
|