Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Poezija
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žmogaus – legendos pėdomis

Režisieriaus Juozo Miltinio 100-osioms gimimo metinėms

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68)

1934 metai. Juozas Miltinis (antras iš dešinės) su kolegomis Paryžiuje, Liuksemburgo sode

B.Džonsonas. „Volponė“ (pirmą kartą komedija pastatyta Panevėžio teatre 1941 m. balandžio 26 d.) Volponės vaidmenyje – J.Miltinis

J.Miltinis su Prancūzijos režisieriais Panevėžyje

Per gastroles Leningrade J.Miltinis susitiko su M.Gorkio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi G.Tovstonogovu (dešinėje)

II. „Atradau dangų. Ir žemę…“

Tada, kai savas teatras tebuvo mintyse, važiavau be palto, be kepurės, kurių neturėjau, bet su nauju, ką tik pirktu valdininkišku portfeliu (…). Paryžiuje pradėsiu lankyti teatrus, intensyviai mokytis prancūzų kalbos. Buvau abstinentas, vegetaras, todėl galėjau sutaupyti šiek tiek pinigų ir mokytis privačiai. Gyvenau labai asketiškai, nes buvau „įklimpęs“ į vaidybos esmės ieškojimus.

Atvykęs į Paryžių jaunasis teatralas apsigyvena skurdžiame užkampyje priešais Eifelio bokštą. Lanko Luvro mokyklą, prancūzų kalbos kursus, klausosi meno istorijos, moderniosios estetikos, filosofijos paskaitų Sorbonos universitete ir Kolež de Frans, domisi Egipto misterijomis, kinų ir japonų teatru, musulmonų ornamentika, persų miniatiūromis. Beje, prieš išvykdamas mokėsi prancūzų kalbą, o pakeliui porą savaičių „stažavosi“ Miuncheno ir Berlyno teatruose. Paryžiuje Miltinis nevengia nuotykių, net avantiūrų. Jo susitikimai, draugystės tėra pagrįsti noru gauti daugiau žinių ir patirties. Užlipęs į Eifelio bokštą dairosi po miestą ir žymisi vietas, kurias turi aplankyti, paskui keliauja į jas pėsčias. Savo kaimietišką kultūrą „palieka“ šeimininkės Madam Korbefen „elgesio normų universitete“. Antraisiais metais gyvena jau kitur, su panevėžiečiu Masiuliu ir taip moka prancūzų kalbą, kad priimamas vaidinti prancūzų teatre. Išmoksta prancūziškų manierų. Tačiau, kaip ir pirmaisiais metais, verčiasi labai sunkiai. Alkanomis dienomis iškyla iš tėviškės atsivežtos svajonės – savas teatras, sava trupė… Tik tos mintys tokios netikros, o siela vienatvės duris atidaro į erdvę – tolimą ir skaudžią pasirinkimo keliui.

Tuo metu Prancūzijos teatras išgyveno renesansą. Vienas žymiausių avangardinių teatrų buvo Šarlio Diuleno „Ateljė“. Pats Š.Diulenas tiek savo teatre, tiek teorijoje sintetino komediją, rytų teatrą ir kiną su kolektyvinio meno rūšimis, pereinančiomis į ansambliškumą. Jo teatre harmoningai derėjo muzika, dekoracijos, apšvietimas, veiksmo ritmas, šokis, techniniai triukai ir aktoriaus vaidyba. Diulenas kėlė filosofines, intelektualines žmogaus būties problemas, tuo pačiu išsaugodamas poetiškumą ir dėmesį neramiam nūdienos pasauliui. Neišsitekdamas tuometinio teatro tradicijose, jis ignoravo miesčionišką skonį teatre.

Čia, Dorselio gatvės 43-ajame name, Šarlio Diuleno kuklus „Ateljė“ teatras sujungia aistringą lietuvio svajonę, gyvenimo prasmę ir jo vienatvės užkulisius ketveriems metams. Ir visam gyvenimui...

J.Miltinis tampa vienu geriausių Š.Diuleno mokinių: Buvo nelengva, Diulenas nebuvo iš kantriųjų. Jis nemokė profesijos, o tik padėdavo jauniems žmonėms atsiskleisti. Jis mokė protauti, taip perteikti mintį, kad pats galėtum kurti, išreikšti ją kuo taupesniais kūno judesiais. Taip, Diulenas – iš tų žmonių, kurių negali pamiršti – žmogus be kompromisų, nepaprastai tyros dvasios. Tokį jis norėjo matyti ir savo teatrą (…). Man regis, Diulenas mane mylėjo. Sykį pajuokavo: „Mon cher Miltinis, jei visi lietuviai tokie gabūs, aš važiuoju į Lietuvą“. Arba kitą kartą: „Miltini, parodyk, kaip reikia vaidinti Moljerą“. Nors man buvo labai nelengva. Taip, ir dėl pinigų.

„Ateljė“ teatre lietuvis artistas suranda artimus draugus: Žaną Vilarą, Žaną Luji Baro, pas pastarąjį atsikelia gyventi į Didžiąją Augustinų gatvę ir net vaidina jo pantomimos spektakliuose. Jų namo III aukšto palėpėje vykdavo trečiadieniniai susitikimai. Čia susitiko su Pablu Pikaso, Andrė Marlo, Luji Aragonu, susipažįsta su kitais garsiais Paryžiaus teatralais, menininkais, poetais. Paryžiuje jis suvokė, kad režisieriaus ir aktoriaus profesija nėra amatas. Teatras reikalauja universalaus išsilavinimo, plačių pažiūrų. Ir visą savo laiką būsimasis režisierius paskiria studijoms: Aktorius turi būti ir fiziškai labai sveikas, ir dvasiškai susikaupęs. Dinamiškas. Kad kiekvieną vakarą pakeltum nepaprastai didelį emocinį ir intelektualinį krūvį, reikia būti stipriam. Todėl aš esu už aktoriaus asketišką gyvenimą: savidrausmė, nustatytas dienos režimas, fizinis grūdinimasis, įvairūs pratimai, tvarkingumas, punktualumas, saikingas mėgavimasis žemiškais džiaugsmais. Aktoriui pravartu daug skaityti, daug mąstyti, branginti vienatvę. Man rodos, žmogus, bijantis vienatvės, nenori galvoti, vengia bendrauti su pačiu savimi, jis nenuoširdus, jis nepažįsta nevilties jausmo. O kad patirtum džiaugsmą, reikia patirti ir skausmą.

Čia, pasaulio kultūros ir meno sostinėje, praėjo ketveri metai. J.Miltinis surado atsakymus į savo neramius ieškojimus. Ir žino, ką daryti toliau. Nors Paryžiuje siūlomi vaidmenys kino filmuose ir žadama puikiausia ateitis – jis kelia sparnus į tėviškę. Joje tikisi įgyvendinti didžiąją svajonę. Be to, yra laukiamas – kviečia Kultūros departamentas. „Naujoji Romuva“ jau pranešė, kad J.Miltinis, baigęs žymaus prancūzų režisieriaus Diuleno studiją ir vaidinęs Paryžiaus teatruose ir prancūzų filmuose, kaip aktorius ir režisierius darbuosis Valstybės teatre.

Tačiau Valstybės teatras neleido Miltiniui teatre savarankiškai nei pjesės pasirinkti, nei jos režisuoti... Be to, ir žadėtos paramos – stažuotės į Londoną departamentas nebeskyrė. Nenorėdamas žlugdyti įgytos patirties, Miltinis atsisako darbo Lietuvos teatre. Kaip teatro kritikas bendradarbiauja „Naujojoje Romuvoje“ ir, gavęs paskolą (kurią grįžęs turės grąžinti), iškeliauja į Londoną. Lanko teatrus, mokosi kalbos, skaito ir rašo. Iš tų didžiųjų miestų – Paryžiaus ir Londono – susiformuoja J.Miltinio teatro repertuaras.

Jis vėl namuose, Kaune. Nerimsta, nes negali išreikšti savęs, sukauptų didžiulių intelektualinių patirčių. Tai vis kritikuoja teatrą, tai prancūziškai deklamuoja poniučių susibūrimuose, nepamiršdamas jų pakritikuoti – ir gana „storžieviškai“. Buvęs paryžietis jau garsėja kaip prieštaringa asmenybė...

Bet 1938-ųjų pabaigoje blyksteli švieselė – J.Miltiniui leidžiama vadovauti Darbo rūmų Kauno kultūros klubo scenos mėgėjų kuopelei. Dievulėliau, kaip tai mažai, bet vis dėlto tai jau takelis – savas. Renkasi jaunimas, rengiasi pirmajam spektakliui. Deja, vėl konfliktas – valdininkija bijo aštrių Miltinio strėlių...

Pagaliau 1940-ųjų pabaigoje atsiduria Panevėžyje. Jis ir tie, pašauktieji teatrui, iš buvusios Kauno kuopelės. Atėjau į Panevėžį su kuprine. Daugiau nieko nereikėjo... Tik blogo tegul niekas nedaro, galvojau, o gera aš pats čia pasidarysiu... Kad tik gerai prasidėtų: baigtis turbūt gerai negali... Kokia buvo pradžia J.Miltiniui ir jo aktoriams „Pažadėtoje žemėje“, tikriausiai dar mena vyriausioji panevėžiečių karta. Sakoma, kad sutinkama pagal rūbą, o išleidžiama pagal protą. Taigi. Kas yra Panevėžys, palyginus su Londonu, Paryžium... Bet ir jame gyvena žmonės. Greit sklido gandas apie griežtą teatralų dienotvarkę ir „kitokį“ vaidinimą. Jie visą savo laiką skiria repeticijoms ir mokslui: pojūčių, kalbos lavinimui, deklamavimui, poezijai, išraiškai, judesiui, ritmui ir tempui. Vienas iš pirmųjų aktorių S.Paska prisimena: Galėjai jo klausyti visą parą. Surinko mus iš gatvės, ir pats skaitydavo visas paskaitas, nieko negailėjo savo aktoriams. Visos kalbos – apie meną, apie teatrą. Asmeniško gyvenimo neturėjo... Be galo reiklus, drausmingas. Nepaprastos energijos žmogus, niekad nemačiau, kad pavargtų... (...) Per „Volponės“ repeticiją ėjome per sceną (buvo pasibaigusi mūsų scena) ir aš degiausi cigaretę... Po trijų dienų turėjau visų akivaizdoje atsiprašyti. Pereiti per sceną rūkant ar su kepure čia buvo tolygu šventvagystei. D.Banionis: Jis formavo mūsų gyvenimą, buitį. Mokė, kaip reikia gyventi. (Kad reikia mokytis kalbų, studijuoti psichologiją, lingvistiką ir t.t.) Dvasine veikla užkrėtė. Jis vedė visus savo jėga, savo įsitikinimais. Pasidarėme pasekėjais.

Pirmasis spektaklis „Sidabrinis slėnis“ pradeda Lietuvoje naujo teatro erą. (Iki tol Lietuvos teatras sekė carinės Rusijos teatro tradicijomis.) Teatre nebelieka vaidybos – jis paprastas, kuklus. Ir ne tik. Tai ne vaidinantis, bet gyvenantis teatras. Pamažu ryškėja jo ypatumai. Tai teatras – studija – žmogiškumo laboratorija. Turintis pastovią ir nuoseklią režisūrą. Miltinis teatrą sujungia su gyvenimu. Tačiau jam to maža – reikia eiti prie žmogaus, prie intelektualių, filosofinių veikalų. Kol išplaukė baltąja gulbe Panevėžio teatras, režisierius Juozas Miltinis ne vieną karčią piliulę nurijo... Apie tai daug kalbėta, rašyta, diskutuota ir apkalbėta. O paskutinėje dalyje „Post skriptum“ pažvelgsime į Miltinio fenomeną nūdienos žvilgsniu.

Parengė
Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2007 „XXI amžius“