Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jei valstybė provokuoja nusikalsti

Gintaras VISOCKAS

Algirdas Petrusevičius po Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos sprendimo rugsėjo 20 d. buvo paleistas į laisvę, o jo bylą privalu iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme

Į Aukščiausiąjį Teismą paremti A.Petrusevičiaus sugužėjo didelis būrys jo gerbėjų, bendraminčių, bendražygių

Advokatas Juozas Gaudutis mano, kad Lietuvos VSD pareigūnai nepagrįstai surengė nusikalstamos veikos modelį prieš jo ginamąjį: šiuo atveju būtų užtekę prevencinių priemonių Autoriaus nuotraukos

Rugsėjo 20 dieną išplėstinė Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais nuteistas lietuviško šaunamojo ginklo „Vytis“ kūrėjas Algirdas Petrusevičius turi būti paleistas į laisvę, o jo bylą privalu iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Tą pačią dieną buvęs disidentas, eksparlamentaras A.Petrusevičius išleistas iš pareigūnų kolonijos – Vilniaus 1-ųjų pataisos namų, kuriuose atliko realią laisvės atėmimo bausmę. Skubiai, niekam nedavęs jokių interviu, išvažiavo namo į Kauną, tepasakydamas gausiai sugužėjusiems žurnalistams, jog „prieš jį buvo surengta provokacija“. Į Aukščiausiąjį Teismą susirinkę nuteistojo A.Petrusevičiaus gerbėjai, bendražygiai, bendraminčiai tokią septynių teisėjų nutartį pasitiko audringais plojimais. Aukščiausiojo Teismo salėje net buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Žinoma, toks posūkis itin sudėtingoje, painioje byloje negali nedžiuginti dorų, blaiviai mąstančių Lietuvos piliečių. Tačiau ar ne per anksti džiūgaujame?

Teisėjavo neturėdamas tam teisės

Juk priežastys, leidusios Lietuvos teisėsaugos institucijoms už grotų patupdyti žymų sovietų laikų disidentą, neturintį jokių ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovais, nekeliančio jokios realios grėsmės Lietuvos valstybingumui, – nepanaikintos. Aplinkybės, kurios šiandien leido palengvinti A.Petrusevičiaus gyvenimą, ne itin svarios. Kitaip tariant, ne itin susijusios su byloje atskleistais faktais. Paaiškėjo, kad Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pasmerkusi A.Petrusevičių kalėti ketverius metus, buvo sudaryta akivaizdžiai pažeidžiant Teismų įstatymą. Teisėjo Jono Gaidukevičiaus įgaliojimai teisėjauti specialiu Prezidento dekretu buvo pratęsti, kol bus išnagrinėtos dekrete paminėtos konkrečios trys bylos. A.Petrusevičiaus byla specialiame Prezidento dekrete nebuvo paminėta. Vadovaujantis teisininkų kalba, A.Petrusevičiaus bylą nagrinėjo neteisėta teisėjų kolegija. Vadinasi, ir jos sprendimai negali būti pripažįstami teisėtais. O jei panaikinamas teismo sprendimas, nelieka teisinio pagrindo nuteistajam atlikti laisvės atėmimo bausmę, kol jo reikalus išnagrinės nauja ir teisėta teisėjų kolegija. Žodžiu, buvusį disidentą šįkart bent jau laikinai išgelbėjo pačių teisėjų neapsižiūrėjimas. Bet juk kitą sykį tokių aplinkybių gali ir nepasitaikyti. Kitą kartą teisėjai gali būti parinkti atidžiau, kruopščiau, akyliau. Ką darysime tuokart?

Prevencinių priemonių nesiimta

Vadovaujantis sveiku protu, taip pat – ir valstybės interesais, buvęs disidentas A.Petrusevičius iš viso neturėjo būti provokuojamas parduoti nelegaliai namuose ar miške laikomų ginklų. Įtarusios, jog buvęs disidentas namuose slepia nelegalių šaudmenų ir ginklų, valstybės institucijos galėjo imtis prevencinių priemonių. Pavyzdžiui, išsikviesti buvusį parlamentarą A.Petrusevičių ir jam paaiškinti, kas jo laukia už nelegaliai laikomus šaudmenis ir ginklus. Galimi ir kiti variantai: teisėsaugos pareigūnai atlieka jo namuose teisėjo sankcionuotą kratą ir jos metu įkalbinėja A.Petrusevičių geranoriškai atiduoti visą nelegalią karišką amuniciją.

Tačiau Valstybės saugumo departamentas (VSD), kuriam tuo metu vadovavo buvęs KGB rezervininkas Arvydas Pocius, bei Generalinė prokuratūra pasirenka kitą, sudėtingesnį kelią. Nusikalstamos veiklos modelio įgyvendinimui pasitelkia Albertą Miceiką ir bando išprovokuoti buvusį parlamentarą nusižengti įstatymams – parduoti ginklų. Beje, A.Miceika nėra A.Petrusevičiui visiškai nepažįstamas žmogus. Dar nežinia, ar A.Petrusevičius būtų ryžęsis apie ginklų pardavimą prabilti visiškai nepažįstamam žmogui, juolab turinčiam ryšių su nusikaltėliais. Tačiau A.Miceika atkakliai, ne vieną sykį ragina A.Petrusevičių parduoti keletą ginklų. Neva kažkokiam kolekcionieriui. Suprask, parduoti ginklai tikrai nebus panaudoti blogiems tikslams. Dar viena svarbi detalė. Prašoma parduoti ne mažiau kaip tris ginklus. Jeigu A.Petrusevičius būtų įprašytas parduoti mažiau nei tris šaunamuosius ginklus, jo padėtis nūnai būtų kur kas geresnė. Mat reali laisvės atėmimo bausmė taikoma tik tiems nelegaliems ginklų prekeiviams, kurie parduoda ne mažiau kaip tris „vamzdžius“. Pardavę mažiau kaip tris nelegalius ginklus nusikaltėliai gali išvengti kalinimo.

11 metų kalėjo sovietų lageriuose

Keistų aplinkybių A.Petrusevičiaus byloje esama ir daugiau. Šiandien akivaizdu, kad buvęs disidentas, parlamentaras A.Petrusevičius neturi jokių ryšių nei su nusikalstamo pasaulio lyderiais, nei su teroristinėmis organizacijomis, nei su svetimų valstybių specialiosiomis tarnybomis. Jokio KGB šleifo, jokių sovietinių apdovanojimų, jokių galimų sąsajų su dabartinės Rusijos slaptosiomis tarnybomis – federaline saugumo tarnyba. Jokių finansinių machinacijų, jokių įtartinų išvykų į Maskvą, jokių mokslų partinėse ir KGB mokyklose. Jo biografija – švari kaip krištolas. Prie nieko neprikibsi. 1953–1955-aisiais priklausė pogrindinei antisovietinei organizacijai „Geležinis Vilkas“. Buvo net šios organizacijos vado pavaduotojas. Suimtas 1955-aisiais, kai KGB šnipai išsiaiškino, kad būtent jis su vienu bendražygiu Vasario 16-osios išvakarėse Kaune, ant tada neveikiančios Jėzuitų gimnazijos, iškėlė okupantų uždraustą Lietuvos trispalvę. Beje, prieš keletą metų duodamas interviu šių eilučių autoriui, A.Petrusevičius pasakojo, kad jo užkabintą trispalvę sovietų valdžios atstovams labai sunkiai sekėsi nuplėšti – ta vėliava Kaune plevėsavo berods net iki vidurdienio. Už tokį akibrokštą A.Petrusevičiui teko „pailsėti“ Mordovijos, Ozerlago, Vladimiro kalėjimuose ir lageriuose. Lagerių vadovybė jį laikė labai pavojingu, užkietėjusiu „sovietų valdžios priešu“, kadangi žinojo, jog A.Petrusevičius tardymo metu neišdavė nė vieno savo bendražygio, nors buvo mušamas, žeminamas, bauginamas.

Bandymai pabėgti iš lagerio – nesėkmingi

Atlikdamas bausmę sovietų lageriuose būsimasis parlamentaras nesistengė įtikti savo baudėjams. Užuot ieškojęs, kaip įsiteikti lagerio vadovybei, suorganizavo pabėgimą. Deja, pabėgimo būta nesėkmingo. Taigoje jį ir kelis jo draugus sugavo. Draugus sušaudė vietoje. A.Petrusevičiui nusišypsojo laimė. Sprogstamoji kulka pataikė į ranką, sužeistasis prarado sąmonę, ir lagerio sargyba palaikė A.Petrusevičių mirusiu. Tai ir padėjo išvengti mirties. Tačiau sužeistos rankos lagerio vadovybė specialiai negydė, A.Petrusevičius kentė nežmoniškus skausmus, kol galų gale sužalotą ranką nutarta amputuoti. Netekęs vienos rankos (šiandien priešiškai nusiteikusių žurnalistų A.Petrusevičius nepagarbiai vadinamas „Rankele“), A.Petrusevičius organizuoja dar vieną pabėgimą. Ir vėl – nesėkmingai. Į laisvę išleistas tik po 11-os metų A.Petrusevičius iš karto užmezga ryšius su Rusijos disidentais, nuo 1970-ųjų padeda Lietuvoje leisti pogrindinę tautišką ir katalikišką spaudą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę A.Petrusevičius – vėl aktyvus. Dirbdamas tuometinėje krašto apsaugos departamento įmonėje „Vytis“ vyriausiuoju specialistu sukūrė lietuvišką pistoletą–kulkosvaidį „Vytis“, puolamąsias bei ginamąsias granatas. 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo aktyvus tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas. 1996–2000-aisiais išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą kaip Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatoriai) narys. Apdovanotas žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ (1991-ieji), Sausio 13-osios medaliu (1996-ieji), Savanorio medaliu. Taip pat – itin garbingu Vyčio kryžiumi. Tad kodėl mūsų VSD vadovybei prireikė taip atkakliai ieškoti buvusio sovietų laikų disidento „Achilo kulno“?

Bylą galėjo tirti ir policija

VSD, gavusi informaciją, esą Vyčio kryžiaus kavalierius tikriausiai namuose turi nelegalių ginklų, šią bylą galėjo perduoti policijai. Tokio pobūdžio dalykai – būtent policijos domėjimosi objektas. Tačiau šių faktų VSD policijai neperdavė, o pati ėmė narplioti iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesudėtingą bylą. Priežasčių tokiam žingsniui galima surasti. Kai kurie politikos apžvalgininkai bei disidento bendražygiai įtaria, kad VSD siekė A.Petrusevičiui suversti kaltę dėl iki šiol neišaiškinto Bražuolės tilto sprogdinimo bei buvusio Kauno savanorių štabo viršininko Juro Abromavičiaus žūties. Tačiau pritrūko įrodymų, pats A.Petrusevičius neprisipažino, todėl, keršydamas A.Petrusevičiui už nesukalbamumą, VSD nusprendė bet kokia kaina nubausti „tylenį“. Kad ir už nelegalių ginklų laikymą. Būtent dėl šios priežasties ir pasirinktos ne prevencinės, o nusikalstamos veikos imitavimo priemonės.

Kaltinimas dėl prekybos ginklais – atmestinas

Šių metų rugsėjo 18-ąją Aukščiausiajame Teisme dėstydamas savuosius argumentus Generalinės prokuratūros atstovas prokuroras Aidas Mažeika teigė, esą A.Petrusevičiui ir taip skirta pati švelniausia bausmė (laisvė atimta ne 8-eriems, bet 4-eriems metams, atsižvelgta į visus jo nuopelnus kuriant valstybę, taip pat turėta omenyje silpna teisiamojo sveikata). Prokuroras A.Mažeika akcentavo, jog nusikalstamos veikos modelis taikytas nenusižengiant nei Lietuvos, nei tarptautiniams įstatymams, jog ne VSD pasirinktas A.Miceika, o pats A.Petrusevičius pirmas užsiminė norįs parduoti keletą „vamzdžių“. Prokuroras ne sykį akcentavo, kad A.Petrusevičius „nebuvo aktyviai raginamas parduoti ginklų“. Be to, prokuroro žiniomis, jis ruošėsi „vamzdžius“ parduoti ne tik kolekcionieriams. Tuo tarpu A.Petrusevičiaus advokatas Juozas Gaudutis teigė, jog jo ginamasis buvo aktyviai raginamas nusikalsti. Apie tai liudija ikiteisminio tyrimo metu surinkti parodymai. Advokatas J.Gaudutis taip pat įsitikinęs, jog VSD ir Generalinės prokuratūros sprendimas prieš jo ginamąjį surengti nusikalstamos veikos modelį tarptautiniu požiūriu yra niekinis. „Remiantis tarptautinėmis konvencijomis valstybei kategoriškai draudžiama skatinti savo piliečius nusikalstamoms veikoms. Tad aplinkybė, esą A.Petrusevičius pardavė nelegaliai laikomus ginklus, privalo būti išbraukta iš kaltinamojo nuosprendžio. A.Petrusevičius gali būti baudžiamas tik už nelegalių ginklų laikymą, bet ne už pardavimą. Ginklų pardavimas galėjo būti inkriminuojamas tik tuo atveju, jei pats A.Petrusevičius būtų ieškojęs pirkėjų“, – po sėkmingo bylos nagrinėjimo „XXI amžiui“ pasakojo advokatas J.Gaudutis. Panašios nuomonės buvo ir advokatas Stasys Karvelis, dalyvavęs minėtame AT posėdyje. Pasak advokato S.Karvelio, „buvęs disidentas ir parlamentaras, Vyčio kryžiaus kavalierius A.Petrusevičius – ne tas asmuo, prieš kurį būtų reikėję taikyti nusikalstamos veikos modelį, – būtų visiškai užtekę prevencinių priemonių“.

Valstybės priedermė – saugoti, o ne klampinti

Praėjusių metų pradžioje sulaikant A.Petrusevičių kratos metu pas jo buvusį bendradarbį buvo paimta per 600 įvairaus kalibro šaudmenų, beveik du kilogramai sprogstamųjų medžiagų bei 20 šaunamųjų ginklų, kurie buvo tuoj pat „prirašyti“ A.Petrusevičiui. Ši byla iš karto sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieni teigė, „esą A.Petrusevičius pagrįstai patupdytas į kalėjimą, kadangi praeities nuopelnai negali tapti priežastimi, leidžiančia nesilaikyti Lietuvos įstatymų“. Kiti, sakykim, Kovo 11-osios Akto signataras Liudvikas Simutis, rašydamas atvirą laišką prezidentui Valdui Adamkui, pabrėžė, jog „valstybė, provokuojanti nusikalsti tokius savo piliečius kaip A.Petrusevičius, – yra sunkiai serganti valstybė“. Pasak signataro L.Simučio, „valstybė turėjo nuo nusikaltėlių saugoti A.Petrusevičių, o ne regzti jam pinkles. Juolab kad pats suimtasis pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų, geranoriškai pats atidavė teisėsaugos pareigūnams dar vieną, iki tol nerastą ginklą“.

Suformuota neigiama nuomonė

Paprašytas plačiau pakomentuoti buvusio disidento A.Petrusevičiaus išteisinimą perspektyvus advokatas J.Gaudutis tvirtino, jog ši byla, jo manymu, gali būti peržiūrėta dar 2007-aisiais metais. Koks bus naujasis nuosprendis, jis nesiryžta prognozuoti. Pasak J.Gaudučio, ši byla sudėtinga jau vien dėl to, kad žiniasklaida ją padarė rezonansine. Kitaip tariant, kai kurie žurnalistai ir leidiniai visuomenei formavo neigiamą nuomonę apie jo ginamąjį. Sudėtinga byla dar ir dėl to, jog esama požymių, kad viena iš valstybės institucijų – VSD – siekė apsunkinti A.Petrusevičiaus padėtį baudžiamąja prasme. Turėdama operatyvinės informacijos, esą A.Petrusevičius važiuos į mišką išbandyti ginklų, galėjo suorganizuoti pasalą ir konfiskuoti ginklus, nelaukdama jokių pirkimo – pardavimo sandėrių. „Čia valstybės institucijos akivaizdžiai perlenkė lazdą“, – mano advokatas J.Gaudutis. Be to, byla paini ir dėl kitų priežasčių. Akivaizdu, kad valstybės institucijos šioje situacijoje mėgins ginti savo reputaciją, įrodinės savo tiesas. Apie tai byloja ir viešas prokuroro A.Mažeikos pasakymas: jis ir toliau sieks, kad A.Petrusevičiui nebūtų pakeistas ankstesnis nuosprendis – sušvelninta reali laisvės atėmimo bausmė. O ginčytis su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – ne toks jau lengvas užsiėmimas. „XXI amžiui“ advokatas J.Gaudutis pabrėžė, kad valstybės institucijos, be kita ko, turi labai kritiškai žvelgti į savo informatorių, agentų ar bendradarbių operatyvinio pobūdžio pranešimus. Operatyvinės pažymos dažnusyk būna tendencingos. Jas būtina tikrinti ir tikrinti. Tą pačią informaciją turėtų patvirtinti mažų mažiausiai du nepriklausomi šaltiniai. Priešingu atveju įmanoma, jog teisėsauga gali padaryti lemtingų klaidų. Šiuo atveju teisėsaugai nederėtų aklai pasitikėti ir A.Petrusevičiaus byloje naudojamais operatyviniais pranešimais.

Taigi buvusio sovietinių laikų disidento, buvusio parlamentaro A.Petrusevičiaus byla dėl nelegalaus ginklų laikymo bus peržiūrima iš naujo.

© 2007 „XXI amžius“