Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Atsiradęs iš savo sielos gelmių

Bronius VERTELKA

Rokiškio seniūnui Arvydui Dagiui parko simbolinį raktą įteikia muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė

L.Šepkos premijos laureatų kūrybos darbų parodoje – panevėžiečiai vyras ir žmona medžio drožėjas Arvydas ir tapytoja Alfreda Petruliai Autoriaus nuotraukos

Gintaro Varno skulptūrą „L.Šepkos gyvenimo kelias“ šventina Pandėlio klebonas kun. Kostas Balsys

Prie Liongino Šepkos kapo Lebedžių kapinėse

Daug savo jėgų ir proto įdėjo, kad būtų žinomas L.Šepka, muziejaus Dailės skyriaus vedėja Marijona Mieliauskienė

Šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė rasdavo bendrą kalbą su L.Šepka

L.Šepkos našlė vilnietė Danutė Digrienė Pandėlyje

L.Šepkos parko Rokiškyje simbolinę juostelę perkirpo rajono meras Rimantas Velykis

Tai, kas vyko rugsėjo 14-ąją Rokiškio rajone, retokai pasitaiko. Tą dieną buvo prisimintas žymiausias XX amžiaus dievdirbys Lionginas Šepka bei paminėtas jo šimtmetis. Jubiliejinėse iškilmėse dalyvavo svečiai: profesoriai vilnietis Libertas Klimka, šiaulietis Vytenis Rimkus, Lietuvos kultūrai daug nusipelnusios Alė Počiulpaitė, Irena Seliukaitė, Kazimiera Galaunienė, Seimo narys Vytautas Saulis, Rokiškio rajono savivaldybės vadovai, muziejininkai, kultūros darbuotojai. Visuose renginiuose dalyvavo L.Šepkos žmona Danutė Digrienė, atvykusi iš Vilniaus su savo vaikaite Marija.

Iš pradžių L.Šepkos talento gerbėjai nuvyko į Lebedžių kapines, esančias maždaug už dešimties kilometrų nuo Pandėlio, kur ilsisi garsiausio XX amžiaus dievdirbio palaikai. Jo kapas – netoli kapinių vartų, o prie jo stovi Ipolito Užkurnio iš medžio drožtas stogastulpis. Čia buvo prisimintas didysis menininkas, uždegtos žvakės. Plevenant jų liepsnelėms, giedojo jaunieji Pandėlio giesmininkai.

Iš Lebedžių kapinių visi skubėjo į Pandėlį, kur vyko rokiškėno medžio drožėjo Gintaro Varno skulptūros „L.Šepkos gyvenimo kelias“ atidengimo iškilmės. Prie šalia vietos bibliotekos stovinčio paminklo susirinko nemažai žmonių. Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė teigė, jog tinkamesnės vietos paminklui negalėtų būti. Kupiškietis tautodailininkas Leonas Perekšlis Rokiškio muziejaus direktorei N.Šniokienei padovanojo savo dirbinį iš medžio.

L.Šepka gyveno savo brolio Petro sodyboje. Dirbinėjo nuo laiko suvargusioje, į žemę įlindusioje pirtelėje. Tačiau ir tokį statinį 1955 m. gegužės 25 d. valdžia įsakė nugriauti, o patį kūrėją paliko vargti lauke. Tačiau iš tų pačių rąstų truputį tolėliau Lionginas susirentė žeminę. Čia ketino sukurti tokį muziejų, kokio pasaulis dar neturi. Tada nepaklusnųjį L.Šepką valdžia uždarė į Didvyžių prieglaudą, iš kur jis išsivadavo tik po gerų dvejų metų. Naują prieglobstį dievdirbys rado pas savo gimines.

D.Digrienės, žurnalistės iš Vilniaus, atvykimas į Pandėlį pakeitė L.Šepkos gyvenimą. Viešnia panūdo susipažinti su žmonių keistuoliu laikomu medžio drožėju. Nepastebimai tarp Liongino ir Danutės užsimezgė šiltas vidinis ryšys. Lionginas ėmė gyventi jos laiško ar pačios jos laukimu. Jis jai parašė per 300 laiškų. Lionginui laiškanešys tapo brangiausiu svečiu. Dažname laiške jis prašė, kad Danutė visada būtų šalia jo. Pagaliau L.Šepka išvyko gyventi į Vilnių. Grįžo jis į gimtinę 1985 metų rudenį jau karste. L.Šepka buvo palaidotas Lebedžių kapinėse.

Prisiminimais apie L.Šepką dalijosi vilnietė K.Galaunienė, su juo pirmą kartą susitikusi prieš 56 ar 57 metus. Tuo metu ji dirbo Vilniaus istorijos institute. Vieni apie medžio drožėją atsiliepė su pagarba, kiti – su šypsenėle. Drožėją viešnia rado į žemę susmegusioje pirtelėje. Ant medinės trinkos sėdėjo pusamžis žmogus. Jo drožiniai su religinio turinio tekstais vilnietei padarė tokį įspūdį, kad, palikusi jų kūrėją, negalėjo ilgai pratarti žodžio.

Panevėžietis Julius Beinortas L.Šepką apibūdino kaip ypatingos dvasios žmogų: „Jis pamiršdavo, kad neturi duonos kąsnio ar tabako suktinei. Jis gyveno savame pasaulyje, nors ne visi jį tokį suprato. L.Šepka buvo be galo stiprus savo dvasia. Jis buvo disidentas“.

Žodį tarė atstovas iš Kupiškio, kurį L.Šepka be galo mėgo. Į šį miestą jis atvažiuodavo dviračiu, nors į ten kursuodavo dešimtys autobusų.

Pandėlio klebonas kun. Kostas Balsys taip apibūdino garsųjį dievdirbį: „Turbūt nerasi pasaulyje kito tokio žmogaus kaip L.Šepka, kuris su primityviais įrankiais sugebėjo sukurti tokius stebuklus“. Kun. K.Balsys pašventino koplytstulpį.

Kas pageidavo, galėjo susipažinti su vietomis, primenančiomis L.Šepką. Vietos bibliotekoje veikė jo gyvenimui ir kūrybai skirta paroda. Gimnazijos kieme buvo galima pamatyti naujausius moksleivių medžio drožinius. Tai įrodo, kad auga patikima L.Šepkos sekėjų karta.

O Rokiškyje renginio, skirto L.Šepkos 100-mečiui pažymėti, dalyvių jau laukė kita graži staigmena. Parkas prie rajono Savivaldybės buvo pavadintas kūrėjo vardu. Rajono meras Rimantas Velykis perkirpo jo simbolinę juostelę. Jis sakė, jog rajono Tarybos nariai vieningai pritarė tam, kad parkas būtų pavadintas L.Šepkos vardu. Iškilmėse dalyvavo atsakingi savivaldybės darbuotojai, Rokiškio miesto seniūnas Arvydas Dagys. Jis skulptūrų parke autoriams įteikė padėkos raštus. Pirmieji medeliai parke buvo pasodinti dar 1974 metais, o pirmosios medžio skulptūros čia atsirado 2001-ųjų rudenį. Tai buvo pirmojo respublikinio medžio drožėjų plenero, skirto L.Šepkos atminimui, darbai. Šiemet liepos 5-ąją buvo pastatytos paskutinės skulptūros. Dabar parke yra 62 skulptūros, padarytos per septynis respublikinius medžio drožėjų plenerus Rokiškyje. Aktyviausiems jų dalyviams – Adolfui Teresiui iš Garliavos bei alytiškiui Sauliui Lampickui Seimo narys V.Saulis įteikė suvenyrus. Ateityje Savivaldybės aikštė bei parkas turėtų tapti rokiškėnų bei miesto svečių itin lankoma vieta.

O Rokiškio krašto muziejuje laukė L.Šepkos premijos laureatų kūrybos darbų parodos atidarymas. Apie tokių kasmetinių konkursinių medžio drožėjų kūrinių parodų rengimą bei šešiolika jų laureatų pasakojo Rokiškio krašto muziejaus Dailės skyriaus vedėja Marijona Mieliauskienė. Iškilmėse dalyvavusiems medžio drožėjams buvo įteiktos padėkos ir dovanėlės – keraminiai paukščiai. Juos įteikė rajono meras R.Velykis ir muziejaus direktorė N.Šniokienė. Tylos minute buvo pagerbtas į Amžinybę išėjusių medžio meistrų Ipolito Užkurnio ir Vaidos Briedienės atminimas.

Krašto muziejuje buvo atidaryta ir nuotraukų paroda „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“. L.Šepkos 100-mečiui muziejininkai pradėjo ruoštis prieš porą metų. Buvo surinkta apie pusę tūkstančio eksponatų. Iš vilniečio fotografo Mečislovo Sakalausko gavo 140 negatyvų. Juose užfiksuoti L.Šepkos drožiniai, kurių muziejus neturi. O pas panevėžietį fotografą Petrą Dūdą aptikta pusmaišis negatyvų. Iš jų nemažai atrinko parodai. Iš parodos nuotraukų L.Šepka žvelgia besiilsintis, atsipalaidavęs ar traukiantis dūmą. Rajono švietimo skyriaus vedėjas Zigmas Mackevičius prisiminė, kaip su L.Šepka susipažino 1968 metais. Tuo metu jis buvo ką tik baigęs Vilniaus universitetą. Aplinka, kurioje pamatė dievdirbį, sukrėtė jaunuolį. Tada visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į L.Šepkos asmenybę, o ne į jo dirbinius. Drožiniai buvo bet kaip suversti, pradėti graužti kinivarpų. Vilniaus restauratoriai neturėjo gerų medžiagų, kad juos išgelbėtų. Kaip tik vienus sostinės vargonus restauravo viena vokiečių firma. Ši ir padėjo gauti tam tinkamų medžiagų. Atstovai iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) Ermitažo, pamatę L.Šepkos darbus, sakė, kad tai yra Lietuvos lobis.

Po šio renginio muziejuje buvo pristatyta knyga „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“. Jos pasirodymui lėšų skyrė rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija. Knygoje – L.Šepkos laiškų, rašytų D.Digrienei 1970-1977 metais, ištraukos, prisiminimai apie L.Šepką. O Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai atliko literatūrinę kompoziciją „Septynios saulės“. L.Šepkos 100-ųjų metų paminėjimo renginių ciklas baigėsi prisiminimų apie jį vakaru.

Lebedžių kaimas-

Pandėlys-Rokiškis

© 2007 „XXI amžius“