Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Iškilusis ateitininkas ir jo skaudi netektis

Juozas KUCKAILIS

Petras Petrauskas-Petrūnas Nuotrauka iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“

Viena po kitos sekė paties gražiausio tautos žiedo – jaunuomenės netektys. Sulaužyti, suluošinti likimai. Kiek jau būta per tuos penkiasdešimt slogios okupacijos metų! Ypač daug aukų pareikalavo antrosios bolševikų okupacijos metais kilęs partizaninis karas. Tarp žuvusiųjų buvo ir daug talentingų jaunųjų kūrėjų, kurių talentas dar tik skleidėsi, dar tik žadėjo subrandinti gražius vaisius. Tačiau jų žodis Nepriklausomos Lietuvos laikraščiuose bei žurnaluose jau buvo pastebėtas, įvertintas.

Mes nemažai žinome apie pasipriešinimo kovose dalyvavusius ir savo gyvastį ant tėvynės laisvės aukuro padėjusius jaunuosius talentingus kūrėjus – Bronių Krivicką, Mamertą Indriliūną, Benį Labėną, Konstantiną Bajerčių, Vytautą Šniuolį, Petrą Bartkų ir kitus. Manau, į jų gretą teisėtai galėtų stoti ir jaunasis poetas, publicistas Petras Petrauskas-Petrūnas, kurio ryškių talento pėdsakų gausu anų laikų mūsų spaudoje. Jo jaunystės veikla, darbai, tikslai ir siekiai, viltys ir troškimai galėtų tapti pavyzdžiu ne vienam šiandieniniam jaunuoliui.

Petras Petrauskas gimė 1919 m. gegužės 8 d. Sankonių k., Leipalingio vls., Seinų aps. (dab. Lazdijų r.). 1934 metais baigęs Leipalingio keturklasę vidurinę mokyklą, mokslą tęsė Alytaus valstybinėje gimnazijoje. Veikliausias gimnazijoje buvo literatų būrelis, kuriam vadovavo mokytojai kalbininkas Stasys Barzdukas, rašytojas Jonas Šukys. P.Petrauskas neilgai trukus įsitraukė į literatų veiklą, tapo vienu iš aktyviausių narių. Susirinkimai vykdavo kas savaitę, juose būdavo skaitomi pranešimai, be to, sava kūryba, vyko jos aptarimas. Viename jų P.Petrauskas recenzavo B.Brazdžionio „Ženklas ir stebuklas“, kitame – supažindino su „Keturių vėjų“ ir „Trečio fronto“ darbais, apžvelgė šių srovių nuopelnus lietuvių literatūrai, dar kitame – Estijos nepriklausomybės dienos proga pasakojo apie Estijos senovę – skaitome pranešimus tų metų žurnaluose „Ateitis“ ir „Mokslo dienos“.

P.Petrauskas taip pat buvo aktyvus moksleivių literatūrinių vakarų dalyvis, pasirodęs juose su poezijos kūrinėliais. Kaip mena jo bendramokslis, dabar žinomas rašytojas Vytautas Volertas savo knygoje „Viešnagėje pas Dievą“ (Kaunas, 2001), jie ne tik dalyvaudavę tokiuose savo gimnazijos vakaruose, bet vykdavę ir pas kaimynus – į Marijampolę, Kybartus, Vilkaviškį, Prienus. „Iš Alytaus vykdavome dažniausiai trise: Ambraziejaus Jonynas, Petras Petrauskas ir aš“, – rašo V.Volertas.

P.Petrauskas išaugo tvirtai tikinčių tėvų šeimoje, tad visai nenuostabu, jog gimnazijoje moksleivių ateitininkų veikla jam tapo labai sava. „Prisimenu gražų pokalbį su Koste Žilinskaite ir Petru Petrausku mokslo metų pradžioje. Visi trys buvome jau septintoje klasėje ir didžiosios pertraukos metu susitikome gimnazijos kieme, prie šulinio. Tarėmės svarbiais „strategijos“ klausimais dėl ateitininkų“, – dalijasi prisiminimais V.Volertas. Ateitininkų veikla mokyklose tuo laiku buvo draudžiama, todėl apie visa tai knietėjo žinoti kuo daugiau. P.Petrauskas buvo renkamas gimnazijos eucharistininkų būrelio valdybos, Švč. Sakramento brolijos pirmininku.

Gimnazijos eucharistininkai surengė moksleivio kataliko teismą. Teismui pirmininkavo kunigas A.Vaitiekaitis. Prokuroras P.Petrauskas moksleiviui reikalavo „sunkių darbų“, – rašoma žurnalo „Ateities spinduliai“ 1937 metų 2-ajame numeryje. O šiek tiek vėliau pranešama, kad P.Petrauskas eucharistininkų susirinkime skaitė paskaitą apie dabartinio Lietuvos vyro religingumą.

1937 metais vyko „Ateities“ žurnalo paskelbtas straipsnio „Religinis lietuvių moksleivijos renesansas“ konkursas. Jam pasibaigus žiuri, kurią sudarė metropolijos kunigų seminarijos atstovas kun. S.Yla, kazimieriečių gimnazijos kapelionas kun. V.Žitkus ir poetas K.Zupka, nutarė pirmąją premiją skirti autoriui, pasirašiusiam straipsnį slapyvardžiu P.Sakalas. Atplėšus voką paaiškėjo, jog tai Alytaus gimnazijos VIa klasės mokinys Petras Petrauskas. Straipsnis „Religinis moksleivijos renesansas“ buvo išspausdintas žurnalo „Ateitis“ 1937 metų 4-ajame numeryje.

„Apie ateinančių metų derlių sprendžiama iš vaismedžių žydėjimo. Apie tautos vienokį ar kitokį gyvenimą, jos ateitį ir likimą sprendžiama iš josios jaunimo. Jaunimas – tautos gyvenimo užuomazga. Jeigu toji užuomazga sveikai rutuliuojasi, atsilaiko prieš sunkinančias aplinkybes, ji ant savo pečių išneša tautą į šviesesnį rytojų (...) Štai kodėl visų akys atkreiptos į jaunimą, štai kodėl jame koncentruojamos geresnio gyvenimo viltys“, – rašė jaunasis autorius. Pasak jo, mūsų moksleiviai – kovojantys moksleiviai. Gyventi su savo įsitikinimais, vadinasi, – kovoti. Tas, kas leidžia save blaškyti gyvenimo bangoms, neišvengiamai nyksta ir žlunga. Lietuvis, P.Petrausko nuomone, amžinas karys. Ir mūsų moksleivija priartėjo prie religinio renesanso tik daugelio pastangų ir atkaklios nepaliaujamos kovos dėka.

„Nuostabu, kad tik katalikiškoji moksleivija, kuri turėjo platų visuomeninio gyvenimo akiratį, – toliau dalijosi mintimis P.Petrauskas, – neapsivylė pati savo užsimojimuose ir neapvylė tų, kurie joje buvo savo viltis sudėję (...). Juo labiau dechristianizuotas pasaulis blogio dvasia slėgė mūsų tėvynę, tuo labiau moksleivija rūpinosi skelbti religinio atgimimo idealą. Kada tautos dvasia pavargo, moksleivija sukruto viską naujinti. Naujinti dvasią, naujinti papročius, naujinti religinį prisikėlimą savyje ir aplinkiniam pasauly“.

1937-1938 metais Alytaus gimnazijoje, kaip Švč. Sakramento brolijos leidinys, buvo leidžiamas laikraštis „Švintantis rytas“. Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje yra saugomas „Švintančio ryto“ ketvirtasis numeris. Jame tilpę P.Petrausko eilėraščiai „Jaunystės kelias“ ir „Baltojo paukščio mirtis“. Pirmajame numeryje poetas entuziastingai apdainuoja jaunystės grožį, jos kilnius siekius ir tikslus žengiant „paukščių kelio link“. Jis rašo: Daug žiedų pražysta/ Dyvinam gegužy./ O žalia jaunystė,/ Kaip laukų gėlė,/ Stiebias į saulužę,/ Debesų nemato./ Tiesų kelią stato/ Į žydras erdves. Antrojo eilėraščio pagrindinė mintis – girioje alpstantis be jėgų, vienišas baltas paukštis.

Laikraštyje taip pat išspausdintas P.Petrausko publicistinis straipsnis „Civilizuoti barbarai“, kuriame jis gvildena mokslo, technikos didžiulės pažangos ir skurdaus tų dienų žmonių dvasinio gyvenimo peripetijas. Pasak autoriaus, „moksleivis, matydamas šių dienų pasaulio nusigręžimą nuo Tiesos, Gėrio ir Grožio, privalo stot kovon už viešojo gyvenimo Kristų. Lietuvis neturi būti automatas, dievukų valdomas, bet tvirtai tikįs ir giliai jaučiąs savo tautos giliausius virpesius. Jeigu lenktis, tai lenktis Karalių Karaliui, net ne inžinierių ir diplomatų konstruktuotiems dievams“. P.Petrausko nuomone, „kad Lietuva būtų Lietuva, jai reikia didžios dvasios, didžios meilės ir nemeluoto jaunuomenės pasiaukojimo“.

„Civilizuoti barbarai“ buvo perspausdinti moksleivių ateitininkų žurnale „Ateitis“. Žurnale taip pat buvo išspausdinti problemiški P.Petrausko straipsniai „Moksleivio idealizmas kasdieniškumo dulkėse“, „Kas mus išmokys mylėti?“, „Biliūno ir Vydūno žmoniškumas“, „Novelė ir romanas apie dviejų šeimų rungtynes“, kuriame aptariami Vaižganto „Rimai ir Nerimai“ bei Liudo Dovydėno „Broliai Domeikos“ ir kiti.

1939 metų „Ateities“ religinio straipsnio konkurse P.Petrauskas vėl laimėjo pirmąją premiją, ją pelnydamas už rašinį „Eucharistija ir gyvenimas“. „Kalbėdami apie moksleivijos religinį renesansą, apie Lietuvos vidujinę nepriklausomybę, – rašė jis, – turime konstatuoti, kad Eucharistija ir čia, kaip ir asmens gyvenime, turi lemiamos reikšmės. Netikėjimas yra pati skaudžiausioji XX amžiaus liga. O ligos ne lazdomis ir įsakymais gydomos. Turi ateiti į kasdieninį gyvenimą žmonijos Gelbėtojas su savo meile ir kalbėti per žmones, kurių sielose Jis gyvena. Štai čia prasideda idealiai išauklėtos moksleivijos antrasis kelias – kova (...) jau ne už save, bet už daugelį, už brangios tėvynės dvasinį atsinaujinimą, už šventosios Lietuvos prisikėlimą“.

1939 metais P.Petrauskas baigė Alytaus gimnaziją. Tų pačių metų rudenį įstojo į aspirantūrą Karo mokykloje. Ir čia literato darbo neapleido. Dalyvavo mokykloje rengiamuose vakaruose, skaitė savo eilėraščius, referatus. Jo referatas „Vilnius ir tautos dvasia“, kuriame „iškelta visokeriopa Vilniaus reikšmė lietuvių tautai ir nurodyti motyvai, dėl ko nerimo tauta, kol jos sostinė buvo pavergta“, buvo perskaitytos Karo mokykloje surengtame mūsų kariuomenės įžengimo į Vilnių dienos minėjime (išspausdintas „Kariūno“ žurnalo 1939 metų 5-ajame numeryje). Karo mokyklos kariūnų ir aspirantų žurnale „Kariūnas“ taip pat išspausdinti P.Petrausko įdomūs, kupini jaunatviško ryžto straipsniai „Laisvėje gyventi“, „Kariškoji dvasia ir kasdieniškumas“.

Karo mokyklą P.Petrauskas (sulietuvinęs pavardę tapo Petrūnu) baigė jau užgriuvus bolševikinei okupacijai – 1940-ųjų spalio 1-ąją (XV aspirantų laida). Kaip rašoma enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ (VI t. Vilnius, 2006), dėl politinių motyvų karininko laipsnis nesuteiktas, bet paleistas į karininkų atsargą. Ką veikti jaunuoliui, kai okupantas į šipulius skaldo pačias gražiausias jaunystės svajones, kai į purvą mindomi visi tavo siekiai, troškimai ir lūkesčiai? P.Petrauskas įsidarbino arčiau tėviškės – Lazdijų klimatologijos poste, o nuo 1940 m. gruodžio 21 d. – Seinų apskrities Mokyklų inspekcijoje. Čia bedirbant teko išgyventi ir baisiuosius 1941-ųjų birželio trėmimus: į Sibirą išvežtas vyresnysis brolis, buvęs Sankonių šaulių būrio vadas Juozas Petrauskas (suliet. Petraitis) su šeima.

Vokiečių okupacijos metais dabar jau Petras Petrūnas dirbo Lazdijų butų biure. 1942 metais vedė Vincentiną Montvilaitę iš Menkupių, Kalvarijos valsčiaus. Susilaukė sūnaus Valdemaro.

Rudąjį okupantą keitė raudonasis. Minėtame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai“ rašoma, jog 1945-aisiais P.Petrūnas su šeima apsigyveno tėviškėje, Sankonių kaime, mokytojavo. Brolio Albino liudijimu, „kai antrą kartą užėjo rusai, Petras gyveno nelegaliai“, mokytojavo tik jo žmona Vincentina.

1946-ųjų biržely jis susitiko su žinomu Šarūno, o vėliau Merkio rinktinės partizanų organizatoriumi Paberžiu, Tauru – Antanu Suraučiumi iš Švendubrės kaimo, netoli Druskininkų ir paprašė jį suvesti su Karo mokyklos laikų pažįstamu Adolfu Ramanausku, dabar partizanų vadu Vanagu Merkinės apylinkėse. Kaip A.Suraučius rašo atsiminimų knygoje „Žaliojoj rikiuotėj“ (Punskas , 2006), P.Petrūnas manęs, jog neparanku jam savo aplinkoje reikštis, galvojo apie galimybę kitur prie partizanų pritapti, aukštesnei partizanų sąjūdžio vadovybei prisistatyti.

Taip P.Petrūnas kartu su A.Suraučiumi pateko į Dainavos apygardos Merkio rinktinės 2-ąjį (Druskininkų) batalioną, kuriam vadovavo Juozaitis-Edvardas Juknaitis. Be jau turėto slapyvardžio Viktoras, pasirinko dar vieną – Aitvaras. Juozaičio vyrų padedamas, apsilankė pas Pietų Lietuvos partizanų srities štabo viršininką Antanaitį – Sergijų Staniškų, jam pasiūlė atitinkamą visuomeninės veiklos programą, tačiau Antanaitis ja nesusidomėjo. Taip jiedu ir išsiskyrė.

Susitikęs su A.Ramanausku-Vanagu, savo sumanymus pakartojo. Vėliau A.Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose „Daugel krito sūnų...“ (Vilnius, 1999) prisimins: „Viktoro siūlomoje programoje man ypač patiko tai, kad jis siūlė iš pagrindų pagerinti visuomeninį darbą ir PLP štabo spaudos ir propagandos skyrių pavadinti visuomenine dalimi, veikiančia atskiroje vadavietėje ir priklausančia tiesiog PLP vadui“. Pasak Vanago, joje, be kita ko, buvo siūloma leisti net du laikraštėlius: vieną visuomenei, antrą tik partizanams. „Viktoro išdėstytos mintys buvo labai prasmingos, darbo planas realus, nors partizanų veikimo sąlygomis labai sunkus iki galo įgyvendinti“, ją būtina daugiau priderinti prie partizanų kovos aplinkybių. Kaip liudija dabar paskelbti Dainavos apygardos partizanų dokumentai, Vanagas ketinęs Viktorui „pavesti Bataliono vado pareigas III bataliono erdvėj, priskiriant ir buvusią Geležinio Vilko rinktinę“. Vanago rinktinė buvo likusi be spaudos, tad jis nutaręs Viktorą su spausdinimo priemonėmis perkelti į savo erdvę, jau buvo parinkęs spaustuvei saugią vietą.

Ėjo kupinos pavojų partizano dienos ir naktys. P.Petrūnas, dabar jau Aitvaras, dalyvavo partizanų žygiuose, ne vieną kartą jam teko išgyventi susidūrimus su čekistų kariuomene, išbandyti savo ginklo taiklumą. Kaip prisiminė A.Suraučius-Tauras, jis ypač rūpinosi partizanų kultūriniu gyvenimu, į jų nelengvą kasdienybę įnešė pakilesnio dvasingumo, laisvalaikiu sugalvodavo įvairių pramanų. Daug džiaugsmo, linksmybių sukėlė Velykų šventėms išleistas ranka rašytas, pieštas laikraštėlis „Lakūnų margutis“ (partizanai vieną skyrių dėl įsikūrimo atviresnėje vietoje vadino „lakūnais“, o kitą – „artileristais“), kurio įkvėpėjas buvo būtent Aitvaras.

„Viktoras Aitvaras buvo poetas, – rašo A.Suraučius jau minėtoje knygoje „Žaliojoj rikiuotėj“. – Kiek išmaniau poeziją, pats nebandęs ko nors parašyti, bet poeziją mėgęs, buvo neeilinis kūrėjas, prilygstantis literatūriniam lietuvių poezijos lygiui. Gebėjo gražiai perduoti eiliuotą žodį. Klausydavomės jo, prašydavome vis daugiau paskaityti iš atminties. Iš pradžių galvojau, kad jis skaito plačiau nežinomus Maironio kūrinius, gal ką Brazdžionio ar Miškinio. Liejosi darni, daininga eilėdara, maloninanti ausį ir širdį...“

A.Suraučiaus nuomone, tai buvo „kovojančiai Lietuvai Dangaus dovanotas poetas“. Tik kas dabar pasakys, kiek išliko jo parašytų straipsnių, sukurtų eilėraščių to meto partizanų spaudoje, kiek suskambo dainų, apdainuojančių partizanų žygius, kovos draugų žūtį, sukurtų jo tekstais. Viskas paliko nežinomybėje.

P.Petrūnas-Aitvaras buvo paskirtas 2-ojo bataliono štabo visuomeninės dalies vadovu. Su A.Ramanausku-Vanagu jis sutarė, jog imsis partizanų laikraščio „Mylėk Tėvynę“ leidybos darbų. Šį darbą jis turėjo nuveikti kartu su A.Suraučiumi-Tauru. Jie buvo sumanę leisti ir kitą laikraštį, skirtą vien visuomenei. Šiuo tikslu Aitvaras (A.Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose jį vadina ankstesniuoju slapyvardžiu Viktoru) ir Tauras privalėjo įsirengti atskirą slėptuvę netoli Randamonių kaimo esančiuose raistuose. Slėptuvė buvo numatyta tankiuose krūmuose ant vandens, neprieinamoje vietoje. Jiems į talką stojo partizanas Briedis.

Vyrai, ilgai nedelsdami, slėptuvę įrengė, buvo belikę baigti tik vidaus tvarkymo darbus. Tuo metu netolimame kaime enkavėdistai užklupo poilsiaujančius partizaną Sakalą – Alfonsą Damulevičių su keliais vyrais. Užvirė mūšis. Enkavėdistai padegė kluoną. Vienas jaunųjų partizanų, matyt, šoko pagautas, iššoko iš jo ir pasidavė priešui. Prasidėjo išdavystės. Jo vedžiojami enkavėdistai aptiko medžių kirtavietę, iš kurios rąstai buvo gabenami slėptuvei statyti, o vėliau – ir pačią slėptuvę. Aitvaras (Viktoras), Tauras ir Briedis, pajutę masinį rusų siautėjimą ir įtarę, jog čia ne kas kita, o išdavystė, iš tų vietų pasitraukė. Aitvaras ir Briedis kartu su bataliono vadu Juozaičiu – Edvardu Juknaičiu rado prieglobstį pas bataliono vado pavaduotoją Stumbrą – Bronių Marčiulionį ir jo vyrus. Ten kurį laiką pabuvę, nutarė grįžti atgal. Keliavo ne per toliausiai nuo sienos su Baltarusija, paparčių priaugusiu mišku. Pataikė ant pasaloje tykojusių enkavėdistų. Žuvo Aitvaras (Viktoras) ir Juozaitis. Tai atsitiko 1947-ųjų rugpjūčio 28-ąją (nurodoma ir kita žuvimo data) tarp Kabelių ir Musteikos kaimų. Visa tai išsamiai aprašo A.Ramanauskas-Vanagas knygoje „Daugel krito sūnų...“, taip pat A.Suraučius-Tauras „Žaliojoj rikiuotėj“.

Petras Petrūnas-Aitvaras Viktoras buvo palaidotas masinėje partizanų kapavietėje Merkinėje, atkūrus nepriklausomybę ten pastatytas memorialas. 1998 m. liepos 8-ąją jis pripažintas kariu savanoriu, o 1998 m. rugpjūčio 19-ąją – Krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis (po mirties).

© 2007 „XXI amžius“