Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Katalikų balsas Europos ekumeninėje asamblėjoje

Mindaugas BUIKA

Katalikų balsas Europos ekumeninėje asamblėjoje Transilvanijos sostinėje Sibiu

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis (viduryje) ragino atvirai žvelgti į iškylančius ekumeninio dialogo sunkumus

Europos vyskupų konferencijos tarybos pirmininkas kardinolas Peteris Erdas

Popiežius sveikino Sibiu susitikimą

Aktualiai ir prasmingai skambėjo katalikiškas balsas 3-iojoje Europos ekumeninėje asamblėjoje (EEA3), surengtoje rugsėjo 3-9 dienomis Rumunijos regiono Transilvanijos sostinėje Sibiu. Popiežius Benediktas XVI savo laiške atkreipė delegatų dėmesį į jo temą „Visus apšviečianti Kristaus šviesa yra viltis atsinaujinimui ir vienybei Europoje“, kuri reikšminga žemyno naujajai evangelizacijai. Laiške, adresuotame asamblėją sukvietusių Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) ir Europos Bažnyčių konferencijos (KEK) vadovams – Vengrijos kardinolui Peteriui Erdui ir Prancūzijos protestantų pastoriui Žanui Arnoldui de Klermanui – jis linkėjo įgyvendinti užsibrėžtą uždavinį: „atpažinti nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje naują šviesą, kuri padėtų Europos krikščionims žengti susitaikymo keliu“.

Šventasis tėvas pažymėjo, kad kas dešimtmetį rengiamos Europos ekumeninės asamblėjos turėtų duoti esminį įnašą visų krikščionių regimos vienybės siekiams. Kaip tik tokį pastoracinį prioritetą savajam pontifikatui yra iškėlęs ir pats Benediktas XVI. Jis priminė savo pirmtako Jono Pauliaus pastabą, kad nuo Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) laikų Katalikų Bažnyčia negrįžtamai laikosi ekumeninio kurso, priimdama Viešpaties Dvasios pamokymą „įdėmiai skaityti laiko ženklus“. Šis vienybės ir bendrystės kelias yra sunkus, tačiau neša didelį džiaugsmą, pažymėjo Popiežius.

Dvasinio ekumenizmo reikšmė

„Padrąsinančiais laiko ženklais“ jis pavadino ankstesnes Europos ekumenines asamblėjas, vykusias 1989 metais Bazelyje (Šveicarija) ir 1997-aisiais Grace (Austrija), taip pat 2001 metais Strasbūre (Prancūzija) iškilmingai pasirašytą „Ekumeninę Chartiją“. Daugelis kitų ekumeninių susitikimų bei iškilmių tiek tarptautiniame, tiek ir vietiniame lygmenyse, taip pat „kantrus teologinis dialogas“ iš esmės padėjo suvokti „Bažnyčią, kaip vienybės slėpinį“. Autentiškas dialogas reiškia ne tik geresnį pažinimą ir tai, ką dvasiniai vadovai galėtų vienybės labui nuveikti, bet taip pat pačių tikinčiųjų tarpusavio bei tarp jų esančio Viešpaties kalbėjimą.

Šioms pastangoms yra reikalingi du orientyrai: tiesos dialogas ir broliškumu paženklintas bendravimas, kurių pagrindas turi būti dvasinis ekumenizmas, pabrėžė laiške Sibiu asamblėjos delegatams popiežius Benediktas XVI. Jis priminė Vatikano II Susirinkimo konstatavimą, kad „šitą širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą kartu su privačiomis ir viešomis maldomis už krikščionių vienybę reikia laikyti viso ekumeninio sąjūdžio siela“. Bendra malda, kaip ekumenizmo „karališkas kelias“, padeda užglaistyti skausmingus pasidalijimo prisiminimus, kurių yra kupina Europos istorija, ir spręsti naujas socialines problemas, iškilusias įsivyravusio reliatyvizmo epochoje. Visais laikais būtent maldos žmonės, atstovaujantys įvairioms konfesijoms, savuoju tikėjimo liudijimu buvo pagrindiniais susitaikymo ir vienybės nešėjais.

„Mes, krikščionys, turime gerai suvokti savąjį uždavinį – nešti Europai ir pasauliui balsą To, kuris yra pasakęs: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12)“, – nurodė Šventasis Tėvas. Nešdami Kristaus šviesą visi Europos krikščionys turi melsti Dievo taikos ir vienybės malonių kontinento žmonėms ir kartu būti pasirengę prisidėti prie Rytų ir Vakarų tikrosios pažangos. Sibiu ekumeninė asamblėja ir panašūs susitikimai gali tapti tomis vietomis, kuriose stiprinamas abipusis pasitikėjimas, bendrųjų šaknų geresnis supratimas, reikalingas „vienybės kūrimui teisėtoje įvairovėje“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Praėjusios Europos ekumeninės asamblėjos metu lankydamasis apaštalinio vizito Austrijoje, jis savo kalbose ne kartą minėjo Sibiu susitikimą, meldėsi už to renginio sėkmę, „Sibiu žvakę“ uždegdamas Mariacel Dievo Motinos šventovėje. Rugsėjo mėnesio bendroji Šventojo Tėvo maldos intencija buvo ir prašymas, kad asamblėja iš esmės prisidėtų prie vienybės tarp visų krikščionių augimo, ko Viešpats meldė Paskutinėje Vakarienėje“.

Atvirai apie šiandienos iššūkius

Rumunijoje vykusioje 3-ioje Europos ekumeninėje asamblėjoje kartu su nacionalinėmis delegacijomis dalyvavę žymiausi Katalikų Bažnyčios hierarchai savo kalbose atvirai kalbėjo apie sekuliarizuotos Europos nukrikščionėjimą ir poreikį vienyti pastangas siekiant duoti deramą atsaką šiam iššūkiui. „Deja, dažnai tenka matyti, kad krikščionybė nepakankamai vertinama sekuliarizuotoje Europoje, – asamblėjos atidarymo kalboje pripažino CCEE vadovas kardinolas P.Erdas. – Šiuo metu galima išvysti daugybę krikščionybės kaukių, kurios dažnai yra aiškiai klaidinančios“. Ganytojo įsitikinimu, dabar didžiausia kliūtis ekumenizmui Europoje „yra pats krikščionybės ignoravimas ir krikščioniškojo gyvenimo paviršutiniškumas“.

Todėl yra itin svarbu, kad ekumeninis sąjūdis taptų gilesnių teologinių ir dvasinių studijų vieta. „Jeigu norime tapti tikraisiais Kristaus misionieriais, turime būti ištikimais jo mokiniais. Mokydamiesi iš Šventojo Rašto ir mūsų tikėjimo tiesų, mes galime ugdyti savo krikščioniškąjį tapatumą“, – aiškino kardinolas P.Erdas. Ir atvirkščiai, nebus jokio kelio į vienybę, jeigu bus užmiršta savosios bendruomenės istorija ir dabartis, doktrina ir tikėjimas. Todėl kelias į vienybę eina per tiesą ir meilę. Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas taip pat priminė, kad pastaraisiais dešimtmečiais Rytų ir Vakarų krikščionių bendruomenės turėjo skirtingą patyrimą, todėl priešinantis šiandienos sekuliarizacijos iššūkiams naudinga pasimokyti vieniems iš kitų.

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis savo pastabose ekumeninei asamblėjai pažymėjo, kad šiandien didžiausią pavojų kelia ne karingasis ateizmas, o Dievo ir Jo įsakymų užmiršimas, „abejingumas, paviršutiniškumas, individualizmas ir pasirengimo darbuotis dėl bendrojo gėrio iki visiškos aukos tam reikalui stygius“.

Kalbėdamas apie naujuosius akivaizdžius iššūkius šiandienos krikščionių gyvenimui, jis nurodė teisingumo stoką globalizacijos paveiktame pasaulyje (kas dažnai reikalauja „dangaus keršto“), terorizmo smurtą, nuoširdaus ir taikaus bendravimo su islamu būtinybę.

Reikalinga vertybėmis grindžiama vizija

Tačiau pirmiausia Europai yra svarbi naujoji evangelizacija, kad būtų išgyvenamas tikrai gyvas tikėjimas. „Europa negali būti vien tik ekonominis ir politinis vienetas. Jeigu ji nori turėti ateitį, Europai reikalinga bendra vizija, grindžiama bendromis vertybėmis“, – kalbėjo kardinolas V.Kasperis. Todėl krikščionims reikia vėl tapti aktyvesniais, kad Europa apgintų savo vietą pasaulio istorijoje, nes tik „vertybės, kurios kažkada padarė ją didinga, yra vienintelis dalykas, galintis jai duoti naują ateitį“. Toks yra bendras ne tik katalikų, bet ir visų krikščionių, taigi, ekumeninis uždavinys.

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos – svarbiausios ekumeninės Šventojo Sosto dikasterijos – vadovas taip pat priminė žinomą Katalikų Bažnyčios nuostatą, kad Europos vienybės tikslas nereiškia vienodumo, kadangi tautinių kultūrų įvairovė yra didelis kontinento turtas. „Mus pirmiausia vienija Dievo duota asmens orumo idėja, gyvenimo šventumas, teisingumu ir solidarumu grindžiamas sambūvis, rūpinimasis kūrinija bei naujoji meilės ir gailestingumo kultūra“, – sakė kardinolas V.Kasperis.

Asamblėjos metu vykusioje spaudos konferencijoje jis pastebėjo, kad iš dalies dėl krikščionių pasidalijimų Europoje įvyko ir žemyno politinis susiskaldymas. „Mūsų pasidalijimai iš dalies atsakingi už žemyno sekuliarizaciją, kadangi daug žmonių dėl to nusivylė Bažnyčia ir ją kvestionuoja, – aiškino Vatikano ekumeninės institucijos vadovas. Todėl į krikščionių vienybės siekimo pastangas turi būti žiūrima atsakingai, ir čia negali būti „patogaus ekumenizmo bei parodomojo ekumenizmo“, kada išorėje jo dalyviai yra vienas kitam malonūs, bet rezultatų nėra.

Todėl ir buvo reikalingas neseniai publikuotas Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentas apie Bažnyčios sampratą, nors jis sukėlė nepasitenkinimą protestantų sluoksniuose, kadangi jų denominacijos pagal tą sampratą negali vadintis Bažnyčia tikrąja to žodžio prasme. „Juk ir tas faktas, kad neįmanoma visiems krikščionims dalintis Eucharistija, buvo skaudus ir daugelį prislėgė sunkia našta, – pastebėjo kardinolas V.Kasperis. – Tačiau šių žaizdų negalima slėpti, jas reikia palikti atviras, kad ir koks dėl to būtų jaučiamas skausmas. Tik tokiu atveju galima jas tinkamai įvertinti ir „su Dievo pagalba jas gydyti“.

Ieškoti būdų, skatinančių vienybės patyrimą

Kaip tik „skausmingą pasidalijimų tarp mūsų Bažnyčių žaizdą“ pripažino 3-iosios Europos ekumeninės asamblėjos delegatai baigiamajame susitikimo kreipimesi „Visiems šviečianti Kristaus šviesa“. Jie atkreipė dėmesį, kad nesutarimai liečia netgi pačios Bažnyčios ir jos vienybės supratimą ir kad skirtinga Rytų ir Vakarų krikščionybės vystymosi istorija daug prisidėjo prie tų pasidalijimų. Dėl to reikia tęsti dialogą, ypač nagrinėjant doktrinos klausimus bei ieškant kuo platesnio konsensuso dėl Evangelija pagrįstų moralinių vertybių. Pagaliau Kristaus šviesos skleidimui šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbus patikimo krikščioniško gyvenimo stiliaus džiaugsmingas liudijimas tiek privačioje, tiek ir viešoje aplinkoje.

Tarp tradicinių asamblėjos rekomendacijų Europos Bažnyčių ekumeniniam veikimui pirmiausia kviečiama atnaujinti pavienių tikinčiųjų ir bendruomenių misiją „skelbti Kristų, kaip Šviesą ir pasaulio Išganytoją“. Asamblėjos delegatai taip pat rekomenduoja tęsti tarptautines diskusijas dėl abipusio krikšto pripažinimo, žinant, jog šis klausimas giliai susietas su Eucharistijos ir sielovados supratimu. Kartu siūloma ieškoti būdų skatinti vienybės patyrimą: bendra malda, ekumeninės piligrimystės, teologinės studijos, socialinės iniciatyvos, kultūriniai projektai. Pažymima, kad Bažnyčių gyvenime reikia skatinti kuo platesnį visos Dievo tautos dalyvavimą, įskaitant jaunus ir pagyvenusius žmones, etnines mažumas, neįgaliuosius. Bendru krikščionišku supratimu, kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, nusipelno vienodos pagarbos ir meilės, nepriklausomai nuo jo tikėjimo, kultūros, amžiaus, lyties ar etninės kilmės nuo gyvybės prasidėjimo iki natūralios mirties.

Antrojoje rekomendacijų dalyje, pavadintoje „Kristaus šviesa Europai“, pripažįstama, jog žemyno istorijoje buvo ir aštrių konfliktų, ir taikaus sambūvio tarp visų religijų žmonių laikotarpių. „Mūsų dienomis nėra alternatyvos dialogui, kuris suprantamas ne kaip paprastas kompromisas, bet tikras gyvenimo dialogas, kada galime sakyti tiesą, grindžiamą meile“, – teigiama baigiamajame ekumeninės asamblėjos pareiškime. Čia pabrėžiama, kad Europa turi būti žemynu, laisvu nuo visų formų smurto, atmetant naująsias antisemitizmo apraiškas, kadangi krikščionys turi „išskirtinį ryšį su judėjais, kaip Sandoros žmonėmis“. Skatinančiu vadovu ekumeninei kelionei Europoje turi likti „Ekumeninė Charta“, kuria vadovaujantis reikia gerbti visų žmonių ir tautų religijos laisvę bei rodyti solidarumą su diskriminuojamomis krikščionių bendruomenėmis Artimuosiuose Rytuose bei kitur pasaulyje.

Dialogas su europinėmis institucijomis

Pažymėję, kad „Europa yra daugiau nei Europos Sąjunga“ ir išreiškę ryžtą darbuotis dėl taikos, solidarumo ir viso žemyno klestėjimo, ekumeninės asamblėjos delegatai įvertino europinių institucijų įsipareigojimą vesti „atvirą, skaidrų ir nuolatinį dialogą su Europos Bažnyčiomis“. Baigiamajame kreipimesi priminta, kad Sibiu susitikimą savo apsilankymu pagerbė Europos komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas ir Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos pirmininkas Renė van der Lindenas, kurie pabrėžė Bažnyčios įnašą žemyno visuomenės santarvei ir supratimui bendrų vertybių kontekste. Europos vienybė, pradžioje sumanyta kaip politinis projektas taikos įtvirtinimui, dabar turi tapti „žmonių Europa“, kuri būtų daugiau nei vien tik ekonominė erdvė.

Trečiojoje, paskutinėje, kreipimosi dalyje, pavadintoje „Kristaus šviesa visam pasauliui“, 3-iosios Europos ekumeninės asamblėjos dalyviai savo rekomendacijose toliau telkia dėmesį į politinius, socialinius bei ekonominius klausimus, iškeldami moralinius taikos ir solidarumo aspektus jų sprendimui. Nurodę į dabartinį radikalų rinkos globalizacijos procesą, kuriam vykstant gilėja visuomenės atotrūkis tarp „laimėtojų“ ir „pralaimėjusių“, delegatai rekomenduoja Europos krikščionims rodyti didesnę paramą Jungtinių Tautų „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ programai, kuria siekiama sumažinti globalinį skurdą. Ypač kviečiama padėti Afrikos žemynui, kurio istorija ir ateitis glaudžiai susijusi su Europos istorija ir ateitimi. Taip pat raginama remti iniciatyvas, kuriomis siekiama sumažinti skolos naštą vargingiausioms pasaulio šalims bei skatinamos teisingos prekybos sutartys.

Taip pat pabrėžta visų Europos krikščionių atsakomybė už Dievo kūriniją, pasisakoma prieš jos „gėdingą išnaudojimą“ ir raginama aktyviai veikti „dėl žmonijos ir gamtos susitaikymo“. Šiuo tikslu ekumeninės asamblėjos dalyviai siūlo rugsėjo mėnesį skirti ypatingai maldai už Kūrinijos apsaugą ir nuosaikaus gyvenimo būdo, kuris sustabdytų pavojingąją klimato kaitą, skatinimą. (Sibiu susitikime didelis dėmesys buvo skirtas ekumeniniam bendradarbiavimui sprendžiant migrantų sielovados, pabėgėlių globos klausimus. Apie tai bus plačiau rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.)

Europos ekumeninės asamblėjos uždarymo liturginėje ceremonijoje kalbėjęs Anglijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vestminsterio (Londonas) arkivyskupas kardinolas Kormokas Merfis – O’Konoras reiškė viltį, kad „Europa taps tikraisiais namais visiems, kurie joje gyvena“. Jis pastebėjo, kad „namais“ reikia suprasti pagarbą kiekvieno europiečio orumui ir jo gerovę bei dalijimąsi savo turimais turtais bei malonėmis su visu pasauliu. Kardinolas K.Merfis – O’Konoras vėl pabrėžė visų Europos krikščionių artimesnės bendrystės poreikį, nes „mūsų liudijimas bus tik dar labiau įtakingesnis, kai kalbėsime vienu balsu“.

© 2007 „XXI amžius“