|
Monografija, kupina dvasingumo...
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ,
Šiaulių universiteto, Lvovo nacionalinio
Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja
2005 metų liepą Kupiškio bibliotekoje buvo organizuota straipsnio autorei skirta paroda. Ir čia visai netikėtai iš Rietavo Aušros katalikiškos mokyklos atvykusi direktorė Danutė Bruževičienė, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vitas Rutkauskas ir kiti šio krašto atstovai man įteikė Žemaitė paasa (Nr. ŽKD 00100). Taigi šis žemaitiškas pasas ir priesaikoje ištartas pažadas, kad aš, aukštaitė, rūpinsiuosi Žemaitijos reikalais, įgalina žvilgtelėti ir į vieno minėto renginio dalyvio žemaičio Alfredo Guščiaus kūrybinę veiklą.
A.Guščiaus pagrindinė specialybė literatūros kritika, bet skaitytojai jį pažįsta ir kaip žurnalistą, publicistą, o nemažai kas ir kaip poetą bei dainininką. Gal šią gabumų sintezę sąlygojo gimtinės gamta Gondingos piliakalnio papėdėje esąs gražus Mardosų kaimas (Plungės r.), išsidėstęs tarp Minijos ir jos intako Babrungo, išaukštintas pakiliame eilėraštyje, puošiančiame 2000 metais išleistos jo knygos Ieškau Konstantos ketvirtąjį viršelį. Priminsiu jo pradžią: Vardą gimtojo kaimo Mardosų/ Aš, kol gyvas, su meile kartosiu / Net tą liūdnąją dieną, kai mirsiu,/ Jį kapan su savim pasiimsiu// Ne Japonijoj teka man saulė,/ Ne Tibetu ir baigias pasaulis.../Aš suaugęs su žila Gondinga,/ Kaip su jaujos pakraige blezdinga.
Pastaruosius penkerius metus A.Guščius intensyviai gilinosi į vyresniosios kartos lietuvių rašytojo Vytauto Bubnio gausią kūrybą ir įdomią biografiją. Valstybė (kitaip sakant, mes, mokesčių mokėtojai) sudarė jam geras darbo sąlygas, dvejiems metams paskirdama kūrybinę stipendiją. Įdėtas triūsas bei, suprantama, tyrinėtojo talentas atsipirko, nes literatūrinė visuomenė, o visų pirma V.Bubnio romanų, apysakų gerbėjai sulaukė svarios monografinės apybraižos. Beje, neseniai (rugsėjo 9 dieną) V.Bubnys atšventė 75-ąjį gimtadienį, tad šis mokslinis veikalas yra pirmoji kregždė, pranašaujanti, tikriausiai, platų žymaus mūsų kūrėjo, visuomenės veikėjo jubiliejaus paminėjimą.
Monografiją, gražiai pavadintą Po aukštu dangum: Vytauto Bubnio gyvenimo kelias ir kūryba, šiemet išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Jos pirmasis krikštas įvyko birželio 13 dieną Rašytojų sąjungos klube. Pristatymo vedėjas prozininkas Algimantas Zurba, pašmaikštavęs, kad Alfredas nerimtas iš pat jaunystės, nes visur tuoj ima dainuoti, linksmintis, pasakė ir esminį dalyką, A.Guščiaus monografija apie V.Bubnį esanti labai įdomi, vertinga. Apie jos rankraštį pakiliai atsiliepusi ir žinoma literatūros mokslininkė, profesorė, šviesaus atminimo Elena Bukelienė. Geros nuomonės apie monografiją buvo ir prof. Vitas Areška, ir kritikas Stasys Lipskis, ir RS leidyklos vyriausiasis redaktorius, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, ir kiti kalbėtojai. Tad ir UAB koncernas Achemos grupė, parėmęs knygos leidybą, gali būti ramus suteiktos lėšos tikrai nenuėjo vėjais, nes buvo investuotos į vertingą ir reikalingą leidinį.
Kuo man, istorikei ir lietuvių katalikiškojo intelektualinio sąjūdžio bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos istorijos, jos narių gyvenimo bei veiklos tyrinėtojai, patraukli ši A.Guščiaus knyga? Jos autorių pažįstu jau daug metų, žinau jo politinius ir religinius įsitikinimus, pilietinius interesus, principus, kūrybinius tikslus bei idealus, todėl nudžiugau monografinėje apybraižoje suradusi jo pasaulėžiūros, jo etikos ir kultūrfilosofijos gana adekvačią išraišką, išsiskleidusią V.Bubnio kūrybos analizėje ir interpretacijoje.
Įžangoje A.Guščius parašė: Šis žymus mūsų prozininkas priskirtinas senamadiškų rašytojų kategorijai, kadangi tuos moralinius kriterijus, kuriuos kelia sau, tai, kas slegia jo širdį bei sielą, jis taiko, perduoda ir savo personažams. Autobiografiškumas, dvasingumas ir socialumas jo geriausiuose kūriniuose gražiai sutaria. Galima teigti, kad šie žodžiai tinka ir pačiam kritikui, nes A.Guščius neslepia, bet išryškina savo simpatijas V.Bubnio humanizmui, jo istoriškumui, jo teigiamo prado liaudies būtyje bei atskirų tautiečių šeimų gyvenime ieškojimui.
V.Bubnys oficialiojoje, jei taip galima pasakyti, skaitytojų sąmonėje gal net iki šiolei yra suvokiamas stereotipiškai kaip kaimo, žemės, kaip valstiečių buities vaizduotojas. Atidžiai panagrinėjęs rašytojo kūrybinę evoliuciją, monografijos autorius V.Bubnio kūrinių tematikoje ir problematikoje įžvelgė žymiai platesnius horizontus ir daug gilesnes psichologines-metafizines prasmes. Sakydami, jog Bubnys yra talentingas lietuviškojo kaimo, kaimiečių ryšio su žeme vaizduotojas-realistas, pasakysime dar ne visą tiesą. Jeigu analizuotojas neatkreips dėmesio į tas kūrinių temas, į tas potekstes, simbolius, motyvus, kurie susiję su autoriaus krikščioniškuoju humanizmu, su transcendentiniu pasaulio suvokimu, jo savita metafizika, tai gilioji jo kūrinių prasmė taip ir liks neatskleista, teigia autorius.
V.Bubnio, kaip kūrėjo, kelią, meninius ieškojimus A.Guščius tyrinėja taikydamas patikimą metodą remdamasis rašytojo biografija, jo pasisakymais, susitikimais, kelionėmis, pokalbiais, laiškais. Tokiu būdu pasirinktasis tyrinėjimo objektas rašytojas regimas bei analizuojamas plačiame socialiniame ir literatūriniame kontekste. Jo meninė evoliucija atskleidžiama ne tik lyginant anksčiau parašytus kūrinius su vėlesniaisiais, bet ir su kitų lietuvių bei užsienio rašytojų kūriniais. Kritinei analizei kartais pasitelkiamas net kitas žanras, pavyzdžiui, daug sugretinimų, palyginimų autorius ima iš V.Bubnio kraštiečio ir beveik bendraamžio Justino Marcinkevičiaus poezijos.
Monografijos skaitytojai neliks abejingi tiems puslapiams bei skyriams, kuriuose nagrinėjami opūs tikėjimo, religijos, Bažnyčios klausimai. V.Bubnys su žmona, žurnaliste ir prozininke Elena Kurklietyte (prieš porą metų pasirodė jos romanas Lyla), du kartus vyko į Indiją, į jos pietinį miestelį Putapartį, kuriame gyvena ir plačiai veikia žinomas religinis mokytojas, guru Sai Baba. Apie šį vyrą sklinda prieštaringos nuomonės. Mūsų populiarus religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius buvo gana skeptiškos nuomonės apie šį neva Dievo siųstąjį, todėl, recenzuodamas V.Bubnio ir E.Kurklietytės įspūdžių apie Indiją knygą Slaptingoji Prema, pasakė daug karčių žodžių ir apie tą indų guru, ir apie juo besižavinčiuosius, vadinasi, ir apie Bubnius. Monografijos autorius šį V.Bubnio biografinį faktą vertina plačiame rašytojo religinių ieškojimų fone, todėl jo pozicija yra švelnesnė ir palankesnė, o kai kur net pereinanti į polemiką su G.Beresnevičiumi. Vieną jo pastabą pateiksiu: G.Beresnevičiaus pastanga iš žmogaus jausmų pasaulio išcentrifuguoti religinį instinktą grynuoju pavidalu tikriausiai yra bevaisė, kadangi tėra tik maža saujelė laimingųjų, įgyjančių tikėjimą kartu su motinos pienu, o daugelis už tikėjimą sumoka pakankamai aukštą ieškojimų, abejonių, klaidžiojimų kainą.
Pateikiant šią A.Guščiaus mintį, dera pastebėti (ir tai gali paliudyti straipsnio autorė), kad ji atsirado neatsitiktinai, bet buvo, kaip sakoma, A.Guščiaus ilgai išnešiota, išgyventa ir patvirtinta jo paties religinių ieškojimų. Pats Guščius nevyko į Indiją pas minėtąjį guru ir, manau, nesiruošia to daryti, nes jis tvirtas katalikas praktikas, mažiau apie religiją filosofuojantis, bet daugiau ja gyvenantis. Tai liudija ir viena jo visuomeninės veiklos krypčių, kurią čia paminėsiu: jau antrą dešimtmetį įvairiose Lietuvos vietose organizuoju konferencijas, jubiliejinius minėjimus, skirtus žymiems mūsų tautos asmenims mokslo bei kultūros darbuotojams, politikams ir visuomenininkams tiek pasauliečiams, tiek ir dvasininkams. Ne kartą į juos kviečiausi ir literatūros kritiką A.Guščių. Jis tapo aktyviu pagalbininku garsinant ir jubiliatus, ir renginius ne tik tardamas žodį, bet ir parašydamas apie tai Lietuvos bei išeivijos dienraščiuose, savaitraščiuose. Įdomu, kokį dar kritiką būtų galima pasikviesti į renginius, skirtus katalikams, dažniausiai dvasininkams, keliauti į tolimus rajonus, kartais į nuošalias bažnyčias? Tikinčių ir bažnyčios nesišalinančių kritikų yra labai nedaug. Gal būtų sutikusi prof. E.Bukelienė, kurią galėjai dažnai pamatyti tai Šiluvoje, tai Bernardinų bažnyčioje, tai Arkikatedroje.
A.Guščiaus knygos patrauklumą, manau, padidins joje esanti polemika įvairiais klausimais. Diskutuojama ir dėl konkrečių V.Bubnio kūrinių vertinimo, ir apskritai dėl vertybių, principų, idėjų mene, literatūroje. Pylos gauna, pavyzdžiui, visokiausi modernistai ir postmodernistai, ir visi besivartantys per galvą, iškeliantys formą, įvairiausius triukus, o ne turinį ir prasmę. Šiuolaikiniam dekadentizmui A.Guščius tikrai nepakantus.
Neapeina A.Guščius ir politikos sferos, nes V.Bubnys 1992-1996 metais buvo Lietuvos Seimo nariu (beje, jis buvo išrinktas ir į Lietuvos Sąjūdžio Seimą). Skaitant skyrelį Aukščiausias įstatymas pasaulio konstitucija, sužinome įdomią versiją, kodėl Lietuva neišvengė to, ko išvengė 1918 metais jauna Čekoslovakijos respublika, kodėl po Sąjūdinio pakilimo, po Nepriklausomybės iškovojimo prasidėjo ryškus nuosmukis...
Monografijų apie žymius mūsų rašytojus parašoma nedaug, o tuo labiau apie gyvus. Todėl Po aukštu dangum... išskirtina ir šiuo požiūriu. Belieka pridurti, kad ji taikoma kuo platesnei skaitytojų auditorijai, kad autorius sugebėjo išvengti akademinio sausumo, kad joje įdėta keliolika įdomių nuotraukų iš V.Bubnio gyvenimo, kad knyga skoningai išleista, kad joje neužkliūni už... korektūros ar redagavimo klaidų.
© 2007 XXI amžius
|