|
Recenzija
Algimantas Zolubas
Likimas lėmė turėti kaimyną rašytoją. Ne šiaip rašytoją, kokių dabar su žiburiu ieškoti nereikia, o tikrą Rašytojų sąjungos narį, prozininką, poetą, literatūros kritiką. Ir taip nutiko, kad jis parašė monografiją apie žinomą rašytoją bei jo kūrybą, Rašytojų sąjunga tik ką ją išleido, gi kaimynas knygą man dovanojo. Iš pagarbos autoriui ir todėl, kad knyga įdomi, nedelsiant ją atidžiai perskaičiau. Žinodamas, kad bičiulis norės išgirsti mano, eilinio skaitytojo, nuomonę apie naują knygą, norėdamas nuslėpti savo neišprusimą literatūros kritikos reikaluose, nusprendžiau skalsiai rašyti knygai vertinimą recenziją raštu. Regis, ne mano galiose imtis kritikos literatūros vertinimo veikalui, tačiau girdėjau, kad ne šventieji puodus lipdo: norint įvertinti blynų skonį, nebūtina mokėti juos iškepti. Taigi ryžausi.
Pradedu nuo man geriausiai apčiuopiamų bei suvokiamų tos monografijos parametrų. Knyga daili, kietais viršeliais, net 368 puslapių, įdėta nemažai įdomių nuotraukų, sveria 550 gramų, kainuoja 27 litus ir 60 centų. Tuo mano kvalifikaciją atitinkanti recenzija gal turėtų ir baigtis, tačiau nutylėti, kokių pastebėjimų skaitant radosi, kas man joje patiko, manau, ne tik kaimynas, bet ir kiti skaitytojai, kas ją įsigis bei skaitys, turėtų žinoti.
Iki šiol aš nelabai suvokiu literatūros kritikos reikalingumą, nes knygas vertindavau pagal dviejų polių sistemą: gera bloga, įdomi neįdomi, naudinga nenaudinga. Dabar aptikau, kad literatūros kritikas tarpininkauja tarp rašytojo ir skaitytojo, idant pastarasis atrastų, pamatytų daugiau, pastebėtų tikrus literatūros žiburius. Gerai pažįstu savo kaimyną, jo visą šeimą laikau tikru ryškiu židiniu, tačiau rašytoją, apie kurį kaimynas parašė, pasirodo, pažinojau labai paviršutiniškai, jo tikrojo spindesio mūsų literatūroje nemačiau. Supažindintas su iškilaus rašytojo gyvenimu, kūrybos apžvalga ir kritiniu vertinimu, dabar kitaip jį skaitysiu, kitaip priimsiu, skaitysiu ir tas knygas, kurių nesu skaitęs.
Man nelabai buvo aiški literatūros kritikos esmė. Skaitydamas minimą literatūros kritikos veikalą pastebėjau, kad kritikas prilygsta anatomui, tik kitokia prasme. Anatomas tyrinėja kūną, išorės ir vidaus organus, skaido raumenis po skaidulą, įsiskverbia iki kaulų ir į juos. Kritikas panašus į anatomą veiklos kryptimi ir skvarbumu, tačiau skirtingai nuo anatomo jis pasiekia tyrinėjamojo protą, sielą, jų sąveiką, tos sąveikos rezultatą kūrybą. Tokį panašumą pastebėjau skaitant kaimyno monografiją.
Dar daugiau pastebėjimų radosi, kai birželio 13 dieną teko dalyvauti Rašytojų sąjungos klube, kur buvo pristatyta naujoji knyga. Iškilių rašytojų bei knygos gerbėjų gausus suėjimas liudijo, jog knyga verta dėmesio. Dalyvių pasisakymai atskleidė naujovišką literatūros kritiko priėjimą prie kritikos objekto, nagrinėjamus dvasios, sielos, būties dalykus, ko iki šiolei buvo vengiama. Knygos sutiktuvių organizatoriai ir dalyviai buvo gerai nusiteikę, knygą pasitiko ne vien pagyrimais, bet ir kritiškais pastebėjimais su švelniu humoru. O kai monografijos autorius gražiu balsu, pianinui pritariant, užtraukė žinomą dainą pagal Pauliaus Širvio žodžius, salė nuščiuvo: jis dar ir dainuoja... Pridursiu, kad kaimynas ne tik dainuoja, bet sekmadieniais parapijos bažnyčioje gieda chore bei solo psalmes. Vienas renginio dalyvių knygos autoriui pasakė: Turi tris Dievo dovanas: didelę dorą šeimą, rašytojo talentą ir gražų balsą. Nuo savęs pridurčiau ketvirtąją visuomeniškumą; turėdamas pakankamai profesinės veiklos bei buities rūpesčių, dalyvauja su šeima piligriminėse kelionėse, vietos bendruomenės reikaluose, telkia gyventojus kultūrinei, patriotinei, pilietinei veiklai.
Mano recenzija būtų neišbaigta, jei nepasakyčiau, kad kalba ėjo apie Alfredą Guščių ir jo knygą Po aukštu dangum. Vytauto Bubnio gyvenimo kelias ir kūryba.
© 2007 XXI amžius
|