|
Medaliai savaip atspindi Europos politinę dabartį
Krepšiniu nesidomėti tiesiog neįmanoma. Trenerių vertinimai, sporto žinovų nuomonės, pagrįstos patirtimi, taisyklėmis, varžybų istorija ir, kas be ko, palankumu vienai ar kitai komandai dėl pačių įvairiausių priežasčių, patys įvairiausi. Net ne profesionalo akimis žvelgiant, buvo nesunku nuspėti, kad po serijos iki tol buvusių įspūdingų pergalių, mūsiškių žaidimas su kroatais, gerokai nuliūdins ne tik specialistus. Aiškaus pranašumo neparodė nė viena komanda. Mūsiškiai žaidė vangiai.
Kai, baigiantis rungtynėms rezultatas skyrėsi vienu ar dviem taškais, tai visi dėl nepaaiškinamų priežasčių jau ėmėme tikėti pergale. Kroatai pralošė dviem taškais. Lietuviams atsivėrė kelias į medalius. Mūsų sirgaliai Madride, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose džiūgavo. Trispalvės vėliavos ir vėliavėlės, dainos ir skandavimai liejosi per kraštus.
Vyresnių kartų žmonės mena tautiečių entuziazmo proveržius sovietmečiu, kai mūsų žalgiriečiai susikaudavo su CSKA krepšininkais. Okupacijos sąlygomis tokios rungtynės buvo šiek tiek legaliu bandymu apginti paniekintą lietuvių tautinę savigarbą ir užgniaužto valstybingumo siekimą Antrosios Respublikos metais. Sovietmečiu mūsų sportininkai niekada neturėjo jokios galimybės garbingai ir viešai atstovauti savo tautai ir Lietuvos valstybei. Už pasirodymą tiek sovietijoje, tiek ir už geležinės uždangos su Lietuvos valstybės vėliava, Tautiškos giesmės giedojimą grėsė ilgi metai Gulago lageriuose.
Beje, sovietų lageriuose po diktatoriaus Stalino mirties, prasidėjus vadinamajam chruščioviniam atšilimui, sušvelnėjo režimas, o ant stalų šalia prėskos putros (zekų žargonu balanda vadinamos), atsirado ir duonos. Nuo tada retkarčiais (laisvomis valandomis nuo katorginio darbo vario kasyklose) pradėjome žaisti krepšinį ir ne tik jį. Krepšinis buvo ir liko lietuvių bei kitų baltiečių tautinio tapatumo saviraiška. Tuomet jau atvirai įvardydavome kas esame.
Lietuvos televizijos programų žiūrovamas krito į akį išradingai šmaikštaujantis pramoginių programų vedėjas Vytenis Pauliukaitis. Jo tėvas, mokytojas iš Marijampolės, Vytautas Džezkazgano konclageryje buvo baltiečių (lietuvių latvių estų) krepšinio komandos entuziastingas žaidėjas ir treneris. Puikiai su juo sutardavome. Vytautas iš visų mūsų išsiskirdavo subtiliu humoru. Lageryje buvo spalvingas politinių kalinių internacionalas, tačiau sportinėse varžybose vyraudavo demokratiška, draugiška atmosfera. Pasak Nobelio premijos laureato, rašytojo Aleksandro Solženycino, zekų tauta turėjo savitą lagerio tradicijų supratimą.
Tai anaiptol nemeta šešėlio ant populiaraus žaidimo, o tuo labiau ant EuroBasket 2007 renginio, o atvirkščiai, kelia nuostabą, kad iki šiol neatsirado plunksnos, kuri aprašytų ekstremaliomis Gulago sąlygomis zekų tautos kultivuoto krepšinio (ir ne tik jo) istoriją.
Pasmerktieji supūti kalėjime kvėpavo nuspėjamos laisvės oru kiekviena net ir mažiausia proga.
Prieš rungtynes su Rusijos krepšininkais ne man vienam, o daugeliui dūzgė galvoje mintis: pralošti galima bet kurios šalies komandai, bet varžybas su Rusija laimėti privalu. Atgijo nuoskaudos, patirtos per pusę amžiaus trukusią okupaciją.
Žaidimas prasidėjo rusų spurtu netrukus taškų santykis išaugo 12:1 lietuvių nenaudai. Nusmelkė mintis nejaugi nokdaunas? Bet mūsiškiai palengva atsigavo, deja, rezultatas 86:74 kalba pats už save. Teisėjai užfiksavo lietuviai pralaimėjo. Kartu pralošiau ir aš, pralaimėjo ir tie, kurie tikėjosi pergalės vien tik krepšinio aikštelėje.
Rungtynės su graikais dėl bronzos medalių baigėsi lietuvių pergale rezultatu 78:69. Vadinas, laimėtas ir kelialapis į Pekiną.
Laimėjome neįsivaizduojamai daug! O svarbiausia laimėjo Lietuvos įvaizdis. Mūsų vėliavą jau pažįsta ne tik į Madrido Palacio des Deportes (Sporto rūmai) suplaukę sirgaliai, bet ir daugelio Europos šalių (ir žemyno) televizijos žiūrovai. Lietuva nedidelė valstybė tapo lygiaverte ir lygiateise su kitomis demokratiškomis šalims. O juk ji ne vieną kartą buvo Kremliaus nurašyta (kaip tauta ir kaip valstybė) ir į rusiško imperinio deržavinio, vėliau į pseudointernacionalizmo savartyną (be savo istorijos, valstybinių simbolių, Tautiškos giesmės, apsisprendimo teisės) išmesta.
Rusų ispanų sportinė kova buvo apylygė. Ryškesnės persvaros neparodė nė viena pusė. Laimėjimas vieno taško persvara liudija buvus nenuspėjamo atsitiktinumo žaidimą. Čempionų auksas atitenka rusams pagal visas taisykles. Rusai, ispanai, lietuviai stojo vienon prizininkų greton. Simboliška greta! Brandžios demokratijos šalis Ispanija, imperinių ambicijų neatsikračiusi Rusija ir iš sovietinės vergovės narvo ištrūkusi Lietuva.
Šiandienė Europa yra būtent tokia: senbuvėms Europos Sąjungos narėms atstovauja demokratinė Ispanija, sovietų totalitarinio režimo pasekmių ir atsakomybės paveldėtoja Rusija ir Europos Vidurio bei Rytų šalių, išsilaisvinusių iš sovietų narvo, atstovė Lietuva.
Europoje ginklais nežvanginama, bet įtampos židiniai neišnyko. Pakanka priminti vien tik demokratijos šalių energetikos priklausomybę nuo Rytų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad demokratinė šalis užpultų ginklu kitą demokratinę šalį. Kas kita, kai kalbama apie šalį, sovietų totalitarinio režimo padarinių bei atsakomybės paveldėtoją. Sporto žaidynės savaip išryškino šio meto Europos politinį žemėlapį. Tai naudinga suvokti ir įvertinti.
Įteikiami medaliai iškilminga, jaudinanti ceremonija. Suskamba himnas...Ta pati melodija, kurios žodžiai dar prieš pora dešimčių metų, menu, buvo tokie: Sojuz nerušymyj respublik svobodnych, splotila na vieki vielikaja Rus... (Sąjungą neišardomą laisvųjų respublikų subūrė amžiams didžioji Rusia...)
Ši pirmoji eilutė tvoskia melu, apgaule ir smurtu. Neišardoma sąjunga? Tariamoji sąjunga buvo sulipdyta prievarta, melu ir teroru iš užgrobtų nepriklausomų valstybių bei pavergtų tautų. Todėl ji pati, sukurta ant neteisaus pamato, neišvengiamai sugriuvo.
Laisvos respublikos? Užgrobtose valstybėse pirmiausia buvo sunaikinama valstybės valdymo struktūra ir pilietiškai mąstanti visuomenė, o marionetinė okupanto sukurpta valdžia veikė tiek, kiek trumputis Kremliaus pavadėlis leisdavo.
Subūrė amžiams? Taip, okupantas tikėjosi visas prisijungtas svetimas teritorijas valdyti amžinai. Tas noras anaiptol nepradingo.
Didžioji Rusia? Visos tautos yra unikumai ir todėl jos didžios savo kultūra ir istorija. Grobiko tikslas sunaikinti pavergtų valstybių tautinę savivoką ir ištrinti bei perrašyti tautų istorijas.
Sovietinio himno melodijos transliacija tiems žmonėms, kurie nepamiršo okupanto vergovės ir patyčių meto, pažadino skaudžius, labai nemalonius prisiminimus. Komunizmas dar nesulaukė tarptautinio Tribunolo nuosprendžio, kaip kad nacizmas tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Tenka pakęsti ir nusikaltėliškų režimų atributiką.
Lietuvių EuroBasket 2007 bronzos medaliai yra pelnytas ir daugiareikšmis faktas ne tik sporto pasaulyje, bet ir tarptautinės bei valstybių vidaus politikos sferose. Iškilios sporto šventės finalas sutapo su itin skaudaus Europos istorijos fakto sukaktimi. Prieš 68-rius metus rugsėjo 17 d. Raudonoji armija smogė kraujuojančiai Lenkijai į nugarą. Nugalėtos Lenkijos teritoriją du pseudosocializmai rudasis ir raudonasis pasidalijo tiksliai pagal Stalino Hitlerio suokalbį.
Tai anaiptol ne kaltinimas ir net ne priekaištas EuroBasket 2007 aukso medalių laimėtojams, bet istorinių datų sutapimai neretai pasako daugiau, nei užmirštų arba jau užmarštin keliaujančių istorijų, aprašymai.
Lietuvos jaunimo šventiškas siausmas švenčiant mūsų sportininkų pergales puiki dovana visuomenei. Bręstanti jaunųjų piliečių karta, tiesiogiai nepatyrė okupacijos sunkumų, bet parodė gyvas sąsajas su savo Tėvynės likimu. Tėvynės garbę gynusiems sportininkams belieka palinkėti sėkmės Pekino olimpiadoje.
Edmundas Simanaitis
© 2007 XXI amžius
|