|
Mėgėjiškos politikos gniaužtuose
Klausimas, kas valstybėje privalo turėti sprendimų priėmimo galią, nėra naujas. Jau žymusis senovės graikų išminčius Platonas įrodinėjo, jog valdžia turėtų būti patikėta filosofams. Gerokai vėliau, XIX amžiuje, mąstytojas A.Komtas suformulavo idėją, pagal kurią sprendžiamąją galią siūlė deleguoti pozityviajai dvasininkijai arba mokslininkams. Moderniai šnekant (tai yra remiantis šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos dvasia), galima būtų teigti, jog tiek Platono, tiek A.Komto veikaluose buvo kalbama ne apie ką kita, o apie ekspertų vaidmenį politinių sprendimų priėmimo procese, nes, kaip žinoma, jie daro įtaką visos šalies gyvenimui. Tad nors šis kompetencijos klausimas jau gana senas, galima drąsiai teigti, jog dėl politinių problemų sudėtingumo jis tampa vis aktualesnis.
Tiesa, kalbant apie nūdienos Lietuvą, turėtume pastebėti, jog nors ekspertizės ir viešosios politikos santykis vis dažniau nagrinėjamas pasaulio mokslininkų darbuose, mūsų šalyje ši tema vis dar nesulaukia išsamios ir konstruktyvios diskusijos. Kitaip sakant, nepriklausomų ekspertų žinias dažniausiai užgožia paprasčiausias save politikais įvardijančių asmenų politikavimas. To rezultatas mokslo laimėjimų ignoravimas, neretais atvejais pasireiškiantis grėsmingais ar bent jau potencialiai pavojingais padariniais viešajam gyvenimui.
Klostantis tokiai situacijai, galiausiai jau niekas nesistebi, kai atskirų institucijų ministrais tampa žmonės, kurie anksčiau su kuruojama sritimi neturėjo nieko bendra. Tai yra akivaizdžiausias įrodymas, jog kompetencija ir žinios net ir didžiojoje Lietuvos politikoje yra tik antraeilis dalykas. Vis labiau įsigali dabartinių herojų logika, paremta tuo, jog svarbiausia pasidalyti postus, o jau pasidalijus viskas eisis savaime. Tiesą sakant, dažniausiai ir einasi, nes, kaip jau minėta, ši nekompetencijos problema susilaukia gana nežymios visuomenės reakcijos. Kitaip sakant, politika iš esmės vis dar suvokiama kaip mėgėjiškas žaidimas.
Tačiau ėjimas savaime turi ir savo kainą. Ją nesunku pastebėti ir įvertinti Lietuvą lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Vis dar turime konstatuoti faktą, jog nors įvairūs politikai gražiai postringauja, Lietuva iš esmės yra paprasčiausia ES periferija.
Viena vertus, esant tokiai situacijai, keista girdėti ir kai kurių politikų teiginius, jog mūsų valstybę po įstojimo į NATO bei ES ištiko savotiška strateginė krizė, nes neliko aiškių orientyrų, kokiu keliu žengti toliau, arba, paprastai sakant, ko siekti. Antra vertus, gal tuo ir nereikia labai stebėtis, nes dažnai dar aiškiai juntamas nereto politiko nomenklatūrinis mąstymas, pasireiškiantis tuo, jog svarbiausia iškaba, o ne pastato vidus. Net ir pripažindami, jog iš tiesų esame techniškai integravęsi į euroatlantines struktūras, visgi turėtume sutikti, jog tobulėti mums dar reikia. Vien tai, jog Lietuva vis dar neretai lyginama su Lotynų Amerikos ar Afrikos, taigi trečiojo pasaulio šalimis, turi būti iškalbingu rodikliu, liudijančiu, kad kol kas gyvename fasadinių deklaracijų bei realybės konflikto kamuojamoje šalyje.
Labai gaila, bet reikia sutikti, jog iškabos neretai nugali tikrovę, o tai yra didžiausia valstybės bėda. Gana aiški tokios destruktyvios pergalės iliustracija nuolatinis valdžios įtikinėjimas apie gerėjantį gyvenimą, tuo pačiu lyg nekaltai pamirštant paminėti, jog emigracijos mastai didėja, tai yra bėgimas iš kone gerovės valstybės nesiliauja. Esminė klaida ta, jog kai esame įsitikinę, kad iš tiesų jau viską pasiekėme, mes save pasmerkiame sąstingiui, kuris ypač pavojingas ne tik kiekvienam individualiai, bet ir visai valstybei, kaip makrostruktūrai.
Be abejo, šią grėsmę supranta ar junta ir dažnas pilietis. Tačiau vis dėlto klaidingai viliamasi, o kartais ir reikalaujama, kad esama situacija kistų dabartinės politinės grietinėlės iniciatyva. Klaida daroma todėl, jog pamirštama, kad nūdienos vadai valstybę suvokia kaip elementarią korporaciją, kurią valdyti galėtų net ir virėja (juoba panašių pavyzdžių jau būta). Toks valstybininkų požiūris, savaime suprantama, yra pasmerktas nesėkmei. Nesėkmei ne tik todėl, jog neretais atvejais politikai neturi ne tik valios bei noro, tačiau ir paprasčiausios kompetencijos ką nors keisti, bet ir dėl to, jog dabartiniai tų pačių politikų pilkieji kardinolai, arba vadinamieji ekspertai patarėjai, pirmiausia tėra seni bičiuliai (o ne atitinkamas sritis išmanantys profesionalai), padedantys vairuoti valstybės laivą taip, kaip reikia šefui.
Toks lietuviškas atskirų ekspertų bei politikų suaugimas neretais atvejais tik kelia dar didesnį pavojų valstybei. Pavojinga ne tik tai, kad politikai nepastebi ar nenori pastebėti valstybėje vyraujančių problemų, tačiau ir tai, jog formaliai jiems padedantys patarėjai savo tylėjimu ar konformistiniu prisitaikymu jas tik dar labiau legitimizuoja.
Taigi, esant tokiai situacijai, tikėtis sėkmingo atstovaujamosios demokratijos funkcionavimo labai sunku. Demokratinių principų plėtotei bei egzistavimui reikalingos ne tik tam tikros moralinės ir vertybinės piliečių bei jų reprezentantų nuostatos, bet ir mokslinės žinios. Tuo pačiu suprantama, kad kol nebus aiškios visuomenės pozicijos dėl atstovų kompetencijos, tol esama situacija nesikeis.
Marius MARKUCKAS
© 2007 XXI amžius
|