Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti

Lietuvių ir vokiečių santykiai amžių bėgyje

Tomas Lavišius

Tilžė. Vokiečių gatvė. XIX amžiaus atvirukas

Instenburgas. XIX amžiaus atvirukas

Artėja Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejus. 1009 metais Kvedlinburgo metraščiuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Nuo to laiko vis dažniau Vakarų Europoje pasigirsdavo atgarsiai apie pagonių baltų, dar vadintų aisčiais, gentis, gyvenančias rytinėje Baltijos jūros pakrantėje.

Baltai jau tuo metu nebuvo ir nesijautė izoliuoti. Vyko tiek prekybiniai mainai, tiek ir kariniai susidūrimai su aplinkinėmis gentimis, o vėliau, ir valstybėmis. Su kai kuriomis iš jų, baltų, o vėliau – lietuvių tautos santykiai buvo reikšmingi ir vėlesniais laikais. Viena iš tokių – vokiečių tauta.

Vokiečių ir lietuvių santykius galima pavadinti ilgai trunkančiu procesu, kuris prasidėjo dar viduramžiais ir trunka jau beveik aštuonis šimtmečius. Šie santykiai gali būti aptariami įvairiais aspektais. Be abejo, labai svarbūs yra kultūriniai bei ekonominiai santykiai, tačiau ypatingais galima laikyti šių dviejų tautų politinius santykius. Visais laikais politiniai santykiai tarp valstybių turėjo lemiamą poveikį šalių kultūriniam bei ekonominiam bendradarbiavimui. Norint geriau suprasti šiuos santykius, šį procesą reikia skaidyti į kelis istorinius etapus.

Viduramžiais užsimezgusius vokiečių ir lietuvių santykius lėmė objektyvios istorinės priežastys. 1202 metais Rygos vyskupas įkuria Kalavijuočių ordiną, kurio tikslas buvo užkariauti tuo metu dar pagoniškus Pabaltijo kraštus, o kartu ir lietuvių etnines žemes. 1230 metais į Prūsiją atvyksta Kryžiuočių ordinas, vedamas to paties tikslo, – užimti žemes prie Baltijos. Tokia pirmoji lietuvių pažintis su vokiečiais tikrai nebuvo maloni. Galima daug šnekėti apie to meto mūšius tarp vokiečių riterių bei lietuvių. Tačiau daug didesnę įtaką nei pralietas kraujas turėjo germanizacijos procesas, apėmęs vokiečių užkariautas prūsų žemes. Pasekmės buvo neabejotinai sunkios. Buvo prarastos unikalios baltų kalbos, pirmiausia – prūsų ir jotvingių. Baltai, gyvenę tose žemėse, prarado savo identitetą, unikalius papročius ir susiliejo su vokiečių kultūra. Jeigu iki XIII amžiaus galima kalbėti apie baltišką Prūsiją, tai vėliau – tik apie vokišką. Juolab kad istorijos šaltiniai nuo XIII amžiaus šį kraštą jau vadina vokiškomis žemėmis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės širdyje vokiečių ir lietuvių santykiai buvo daugiau ekonominio pobūdžio. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kvietė vokiečių pirklius bei amatininkus atvykti ir kurtis augančiame Vilniaus mieste. To meto pagoniškoje kunigaikštystėje vokiečiai tapo tais žmonėmis, kurie pirmieji atnešė nematytas ir pažangias amatų bei ūkininkavimo technologijas.

Antrasis vokiečių ir lietuvių santykių etapas prasidėjo 1525 metais paleidus Kryžiuočių ordiną. Kadangi Didžiosios Lietuvos reikalai kuo toliau, tuo labiau ėmė priklausyti nuo politinių santykių su Lenkija bei Rusija, vokiečių ir lietuvių santykius geriausiai atspindi Mažosios Lietuvos ir Prūsijos lietuvių istorija. Nepaisant to, jog nuo 1422 metų iki pat XX amžiaus pradžios Mažoji Lietuva priklausė Brandenburgo kunigaikščiams, vėliau Vokietijos karaliams, o galiausiai ir Trečiajam reichui, lietuvių padėtis šiose žemėse tapo daug palankesne.

XVI amžiuje Brandenburgo kunigaikštis paskatino lietuvius protestantus apgyvendinti vadinamąją dykrą – teritoriją tarp Didžiosios Lietuvos ir Prūsijos. Pasienio teritorijoje iškilo lietuviški miestai Įsrutis (Instenburgas) ir Tilžė.

Kultūrinis gyvenimas taip pat suaktyvėjo. Lietuvių mokslininkai tapo pirmaisiais profesoriais 1544 metais įkurtame Karaliaučiaus (Kionigsbergo) universitete. Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis čia ne tik plėtojo humanizmo idėjas, bet ir puoselėjo lietuvių kalbą. Protestantiška Mažosios Lietuvos dirva tapo daug palankesne pasaulietinių idėjų sklaidai ir etninės lietuvių kultūros išsaugojimui nei katalikiška Vilniaus Jėzuitų Akademijos aplinka. Pradedamos statyti lietuviškos bažnyčios, išspausdinama pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmas. Iki pat XIX amžiaus vidurio vokiečių ir lietuvių santykiai Mažojoje Lietuvoje plėtojasi pozityvia linkme. XIX amžiuje Karaliaučiaus krašte įkuriama daugiau nei 1700 lietuviškų pradžios mokyklų. Spausdinama mokslinė ir grožinė literatūra. Kristijono Donelaičio „Metai“ pirmiausia pasirodo Mažojoje Lietuvoje. Tokia padėtis truko iki 1872 metų ir tai žymi naujo lietuvių ir vokiečių santykių periodo pradžią.

XIX amžiuje didžioji Lietuva, būdama Rusijos carų valdžioje, nei politiniu, nei kultūriniu aspektu nebendravo su didžiąja Vokietija. Taigi dviejų tautų santykius ir šiuo laikotarpiu geriausiai atspindi Mažosios Lietuvos istorijos įvykiai.

1871 metais įkurtoje Vokietijos imperijoje Otto fon Bismarkui tapus kancleriu, suaktyvėjo priešiška tautinėms mažumoms politika. Pagal Bismarko idėją, ši politika turėjo sumažinti vokiečių nacijos susiskaldymą, nes visais laikais vokiečių žemės buvo valdomos daugybės savarankiškų kunigaikščių, vykdžiusių individualią politiką, o kultūriniai skirtumai tarp kunigaikštysčių buvo tikrai ryškūs.

1872 metais Bismarkas uždraudžia tautinių mažumų kalbomis dėstyti Reicho mokyklose. Nors Karaliaučiaus krašto lietuvninkai kelis kartus kreipėsi su peticijomis į patį Vokietijos karalių, tačiau Bismarko politika nebuvo sušvelninta. Mažojoje Lietuvoje susiburia politinis judėjimas, kurio atstovai iškovoja politinius postus vietos valdžioje, tačiau ir tai nepadeda jiems palengvinti Karaliaučiaus lietuvninkų padėties.

Dar labiau nutautinimo ir germanizavimo procesas paspartėja Hitleriui atėjus į valdžią Trečiajame reiche. Istoriniai faktai imami naikinti. Tokiu būdu tai, kas anksčiau buvo įvardijama „lietuviška“, tampa „rytprūsiška“. „Lietuvio“ sąvoka baigia išnykti, bažnyčiose uždraudžiamos pamaldos lietuvių kalba. Negana to, hitlerininkų propaganda vietos lietuvius Karaliaučiaus krašto spaudoje vadina didžiosios Lietuvos šnipais ir išdavikais. Dėl nuolatinių nacistinio jaunimo išpuolių lietuviai bijo vaikščioti Karaliaučiaus gatvėmis.

Klaipėdos krašte padėtis taip pat buvo nerami. Nepaisant to, kad 1923 metais Klaipėda atiteko Lietuvai, čia irgi buvo išplėtotas hitlerininkų tinklas, vykdęs išpuolius ir nuolat terorizavęs vietos gyventojus. Galiausiai, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, vis silpniau tarptautinėje arenoje besijaučianti Lietuva Klaipėdos kraštą atidavė hitlerinei Vokietijai, kuomet ši 1939 metais pareiškė Lietuvai ultimatumą.

Karo metai – atskiras tarptautinių, taip pat ir lietuvių – vokiečių santykių laikotarpis. 1941 metais Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Vermachtas įžygiavo į Lietuvą. Ir nors eiliniai Lietuvos gyventojai vokiečių kareivius prisimena kaip mandagius ir tvarkingus žmones, tačiau munduro blizgesys slėpė didžiulį žiaurumą, visų pirma nukreiptą prieš Lietuvos žydus, o vėliau ir prieš visus kitaip mąstančius. Karo vaizdai ir nuolatinis teroras daugybei liudininkų paliko neužgyjantį randą atmintyje.

Pokario politinė situacija lėmė tolesnių santykių tarp dviejų tautų nutrūkimą. Kadangi sovietinės valstybės negalėjo vykdyti individualios užsienio politikos, net ir santykiai su prosovietine Vokietijos Demokratine Respublika tapo negalimi.

Žlugus sovietiniam blokui bei subyrėjus Sovietų Sąjungai, Vokietija, kaip ir kitos Vakarų Europos valstybės, pradėjo naują santykių su Lietuva etapą. Atsigręžus atgal ir pažvelgus, kad istorijos bėgyje vokiečių ir lietuvių santykiai buvo gana komplikuoti, galima tikėtis, jog XXI amžiaus politikų mąstymas neleis pasikartoti skaudžiausioms dviejų tautų santykių akimirkoms.

© 2007 „XXI amžius“