|
Žemaičių kerštas
Ar už nepelnytą pravardžiavimą (turbūt Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės bus prasikaltę), ar už pelnytai atstatydintą prezidentą žemaitį keli žemaičiai pasišovė lietuvių tautai keršyti. Iš pirmo žvilgsnio naiviai ir juokingai atrodo tas kerštas, tačiau, kai mūsų valstybinės institucijos iš didelio nerašto pridaro visokių akibrokštų, galima sulaukti visai nejuokingų pasekmių. Ko vertas vien Konstitucinio Teismo pilietybės įstatymo išaiškinimas!
Antai kietasprandis telšietis Antanas Kontrimas, savo barzda kilnojantis statines ir mergas, neseniai savo kultūrą demonstravęs užsienyje ir komercinio kanalo laidoje, turi Teisinių institucijų departamento prie Teisingumo ministerijos raštą, kuris leidžia jam pase įsirašyti tautybę žemaitis. Penki naujosios žemaičių tautos iniciatyvinės grupės nariai buvęs seimūnas paksininkas Egidijus Skarbalius, minėtas Antanas Kontrimas, Alvydas Jokšas, Arvydas Norvydas, vilnietis Liudvikas Ragauskis net žemaičių tautos registrą kurti sumanė ir pasiskelbė, kad jau 1,5 tūkstančio tautos narių suregistravo ir dar dešimteriopai daugiau suregistruoti tikisi. Belieka sulaukti Konstitucinio Teismo išmintingųjų rašto aiškintojų išvadų, kad į registrą gali pakliūti ir sūduvių, dzūkų ir aukštaičių tautos. Tik lietuvių tautos nebeliks. Nejuokaujant, broliams žemaitėliams vertėtų išsiaiškinti tautos sąvoką. Tam užtenka atsiversti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir perskaityti: Tauta istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Galima, žinoma, rasti tautų, kurios kalba keliomis kalbomis, gyvena įvairiose teritorijose, tačiau jas vienija bendras istorinis likimas arba istorinio likimo bendrystė. Tokia yra žydų tauta: kalba keliomis kalbomis, neturėjo valstybės (iki 1948 m.), išsiblaškiusi po pasaulį. Tačiau žydų tautinės priklausomybės saitai matuojami tūkstantmečiais, daugybe pasaulyje garsių vardų, paženklintų tvirtu istorinio likimo bendrystės ženklu. Žemaičių istorinis likimas lietuvių tautoje nėra išimtinis, jis ženklintas lietuvių tautos bendrystės ženklu.
Iš tikrųjų žemaičiai gali didžiuotis savo atkaklumu siekiant tikslo, išsaugota gražia tarme bei daugeliu kitų gerų etninių savybių, tačiau ant Lietuvos tūkstantmečio slenksčio (netenka abejoti, kad lietuvių tauta jau buvo iki jos paminėjimo) atsisakyti istorinio likimo bendrystės protu nesuvokiamas akibrokštas. Lietuvos karalystė 1253 m. buvo sukurta kamieninės lietuvių tautos pagrindu, pirmoji Lietuvos Respublika 1918 m. sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu, todėl mintys bei kalbos apie kitas tautas Lietuvos valstybėje kelia juoką.
Labai panašu, kad ne žemaičiai sugalvojo bei bando kurpti iš kultūrinio politinį darinį. Iš nesenos patirties mename, kaip sovietai kurstė neva lenkiškus, o iš tikrųjų, ant KPSS platformos partiečių šutvės autonomininkus. Tokie kurstymai, regis, neišnyko iki šių dienų. Ar ne SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija, skirianti propagandai artimajame užsienyje milžiniškas lėšas, bus pakišusi minėtiems žemaičiams parapijinį patriotizmą? Nedraugiškai kaimynei būtų paranku nuraminti susipešusius mešką ir arklį ir įvesti tvarką ir teisingumą. Vytautas, siekdamas netrukdomai veikti Rytuose, buvo trumpam užrašęs Ordinui Žemaitiją, tačiau jis pats 1401 ir 1409 m. skatino žemaičių sukilimus, kol 1411 m. Žemaitiją atgavo bei 1413 m. ją apkrikštijo. Dabar gal siekiama, kad Žemaitija, kaip užhipnotizuotas triušis, be prievartos eitų Rusijai į nasrus.
Mano nuomone, kelių naivuolių pasidavimą klastai ar juokingą kerštą valstybei reikia palikti užmarščiai kaip dėmesio nevertą, nevykusį žaidimą.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|