Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Piligriminė kelionė į Kryžių kalną

Kryžių kalno vienuolynas. Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ savanorių susitikimas su pranciškonu broliu Mykolu

Piligriminę kelionę, vykusią rugpjūčio 30 dieną, mums dovanojo Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“. Tai dovana „Caritas“ darbuotojoms, savanorėms, kurios savo nuoširdžiu darbu stengiasi palengvinti vargšų ir nuskriaustųjų dalią. Keliavome autobusu. Piligriminei kelionei vadovavo ir pabuvo gidėmis Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ referentė bei „Savanorių mokymo“ programos vykdytoja Aušra Adomavičiūtė ir religinio švietimo referentė Lina Mažeikaitė.

Mūsų kelionės maršrutas – Kryžių kalnas – Tytuvėnai – Šiluva. Autobuse keliaudamos kalbėjome rožinį, giedojome. Mus lydinčios Aušra ir Lina supažindino su Kryžių kalno istorija, papasakojo apie Tytuvėnų vienuolyną, apie Šiluvos bažnyčią bei atlaidus. Kada ir kaip atsirado pirmasis kryžius ant padavimais ir legendomis apipinto Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, nūnai Kryžių kalnu vadinamo, tiksliai nėra žinoma. Tačiau įvairūs XIX amžiaus antrosios pusės rašytiniai šaltiniai liudija, kad jau anuomet kalnas laikytinas šventu. Apie 1850 metus Šiaulių ekonomijos iždininkas Mauricijus Griškevičius rašęs, kad sunkiai sergantis Jurgaičių kaimo gyventojas 1847 metais pažadėjęs Dievui, kad jeigu pagysiąs, ant kalno pastatysiąs kryžių. Atsitiko taip, kad jurgaitiškis pagijo kryžių ten statydamas. Praūžus 1831 ir 1863 metų sukilimams, kryžiai pradėję dygte dygti.

Sovietinės okupacijos metais Kryžių kalnas tapo nepageidautina vieta. Kryžiai buvo naikinami, skandinami ir užverčiami žemėmis. Šiuo metu kalne kryžių yra apie šimtą tūkstančių.

Netoli Kryžių kalno įsikūręs Pranciškonų vienuolynas. Savo piligriminės kelionės metu apsilankėme šiame vienuolyne, dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo vienuoliai. Pasimeldėme, bendruomeniškai priėmėme Švč. Sakramentą, o po šv. Mišių pabendravome su broliu Mykolu. Jis įdomiai papasakojo apie vienuolyno atsiradimą, vienuolių gyvenimą ir veiklą. Pasigrožėjome gražiai įrengta koplyčia ir vienuolyno aplinka.

Aplankę Kryžių kalną, toliau tęsėme kelionę į Tytuvėnus. Ypatingą įspūdį paliko nepaprastai ištaigingas didysis Tytuvėnų bažnyčios altorius, užbaigtas 1778 metais. Tai bene paskutinis toks ryškus barokinės dailės pavyzdys Lietuvoje, suprojektuotas ir įgyvendintas nežinomo talentingo dailininko, tikriausiai priklausiusio bernardinų ordinui.

Kristaus laiptų koplyčia sumūryta kluatro centre – nedidelio tūrio, originalių formų. Ji pastatyta 1771-1775 metais. Turi 30 pakopų, kuriomis maldininkai, apmąstydami Kristaus kančią, keliais kopia aukštyn, bučiuodami kiekviename laipte po stikliniu gaubtu įdėtas šventas relikvijas, kurias iš Palestinos pargabeno žemaičių kilmės Jeruzalės vienuolyno vyresnysis Antanas Burnickis. Mes, atvykę į Tytuvėnų vienuolyną, taip pat kopėme laiptais aukštyn, kalbėdamos maldas, lankėmės bernardinų vienuolyno celėse, apžiūrėjome autentiškus asmeninius vienuolių daiktus ir pamatėme, kaip jie gyveno, kur meldėsi ir vaikščiojo.

Iš Tytuvėnų patraukėme į Šiluvą. Pasimeldėme Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. Aikštėje priešais Bažnyčią vyko remonto darbai, todėl į Švč. Marijos Apsireiškimo koplytėlę prasibrovė tik pačios aktyviausios maldininkės. Koplytėlėje meldėmės ir dėkojome Dangaus Motinai už suteiktą progą aplankyti šventąsias vietas ir pasimelsti prie unikalaus, nepakartojamo grožio stebuklingo Šiluvos Marijos paveikslo, paklūpoti prieš altorių, prie kurio klūpojo ir mūsų proseneliai.

Visų maldininkų vardu dėkoju už nuostabią dovaną – kelionę po šventas vietas dviems mūsų vadovėms – A.Adomavičiūtei ir jai talkinusiai L.Mažeikaitei. Po tokios kelionės norisi dar aktyviau įsijungti į „Caritas“ organizacijos labdaringą ir savanorišką veiklą ir kaip galima daugiau nuveikti gerų darbų.

Elena DEKAMINAVIČIENĖ

Kazlų Rūda, Marijampolė

© 2007 „XXI amžius“