Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Man gaila jūsų, nes jūs, lietuviai, nykstate“

Gintaras VISOCKAS

Čečėnas Vahidas Jelchojevas įsitikinęs, kad lietuvius nuo nutautėjimo gali išgelbėti tik gilūs, nuoširdūs krikščioniški jausmai Autoriaus nuotrauka

„Man nuoširdžiai gaila jūsų, lietuvių. Jūs – graži, tauri, išsilavinusi tauta. Jūs turite ir garbingą praeitį, ir puikius papročius. Labai prasminga, gili jūsų religija. Bet jūs pamiršote savo Dievą, jūs nesilaikote Dešimties Dievo įsakymų. Jūsų moterys paleistuvauja, negimdo vaikų. Jūs nebranginate savo kalbos. Jūs negerbiate savo religijos. Jūs negerbiate vyresniųjų, tėvų. Jūs piktnaudžiaujate alkoholiu, rūkalais, narkotikais. Ir jūs nykstate. Jei neatsikvošėsite, Lietuvoje greitai tapsite nacionaline mažuma. Kitos, gudresnės, sumanesnės, religingesnės, tautos jus išstums. Jūs, lietuviai, išnyksite. Daug tautų jus nori išstumti, nes Lietuvoje – labai graži gamta, puikus klimatas, nėra žemės drebėjimų, taifūnų, dykumų. Jeigu kur nors yra Rojus, tai jis būtent šiame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, kuris vadinasi Lietuva. Negi šito nesuvokiate? Nejaugi jums nė motais, kad tirpstate kaip pavasarinis sniegas kalnuose?“ Kas šitaip kalbėjo? Lietuvis, latvis, katalikas? Ne. Šiuos priekaištus ištarė į septintą dešimtį įkopęs musulmonas čečėnas Vahidas Jelchojevas.

Čečėnai greitai išsigydys karo žaizdas

Numatytas kelių valandų interviu su musulmonu V.Jelchojevu truko ištisą pusdienį. Prisipažinsiu, prieš eidamas į susitikimą maniau, kad pokalbis nebus kuo nors išskirtinis, įsimintinas ir užtruks kur kas trumpiau. Žurnalistu dirbu daugiau nei dvidešimt metų. Per tuos dešimtmečius teko kalbinti įvairiausių žmonių – pradedant prezidentais ir baigiant slaptųjų tarnybų karininkais. Teko išgirsti tikrai originalių nuomonių, vertinimų, prognozių. Todėl nemaniau, kad diskusija su čečėnu V.Jelchojevu paliks tokį gilų įspūdį. Ką įdomaus gali papasakoti Lietuvoje nuo 2002-ųjų gyvenantis čečėnas? Koks jo išsilavinimas – aukštasis ekonominis? Išleido knygą „Akistata su šėtonu“, kurią pasirašė senelio Denio Muchamado slapyvardžiu? „Na, ir kas“, – galvoje kirbėjo skeptiškos nuotaikos. Tačiau jau pirmosios pokalbio minutės bylojo, kad čečėnas – ne iš kelmo spirtas.

Kalbėjomės su juo apie viską: politiką, karą, religijas. Kalbėjomės atvirai. Mane maloniai nustebino, kad V.Jelchojevas giliai išmano Lietuvos istoriją bei krikščionybę. Bet labiausiai papirko jo nuoširdus rūpinimasis Lietuvos ateitimi. Prieš susitikdamas buvau beveik tikras, kad čečėnas laikraščio puslapiuose pirmiausiai sieks išguldyti savo asmenines bėdas, norės papasakoti apie savo knygą „Akistata su šėtonu“, būtinai guosis dėl Čečėnijos tragedijos. Nieko panašaus. Pagrindinis V.Jelchojevo tikslas buvo visai kitas. Jis norėjo mums, lietuviams, papasakoti, ką mes, jo, čečėno musulmono, akimis, darome ne taip, kur klystame. V.Jelchojevas dėl Čečėnijos ateities buvo visiškai ramus. Nepaisant milžiniškų nuostolių, kuriuos čečėnų tautai atnešė du paskutinieji karai su Rusija, čečėnai, V.Jelchojevo įsitikinimu, niekad neišnyks. Neišnyks todėl, kad čečėnai – giliai religinga tauta. Jie gerbia Alachą, jų moterys nepaleistuvauja, jų šeimose, nepaisant net didžiausių ekonominių nepriteklių, visuomet auginama daug vaikų. Taigi čečėnai greitai išsigydys karo žaizdas. Ir vieną sykį atsikratys Rusijos įtakos. O lietuviai, jo manymu, net taikos sąlygomis, net įstoję į Vakarų Europos politines, karines ir ekonomines struktūras, pralaimi kovą su globalizmo nešamais sunkumais. Akivaizdžiai pralaimi. Apie tai byloja nuolat, ne dienomis, bet valandomis, prastėjanti demografinė padėtis.

Lietuvių kalba – labai graži

V.Jelchojevas nuoširdžiai jaudinasi dėl Lietuvos likimo. Jis teigė pamilęs Lietuvą jau pirmosiomis dienomis, jam viskas patikę: gamta, architektūra, kalba, papročiai, žmonės. Jis prisipažino kartais nueinantis Kaune į Laisvės alėją prie vienos lietuviškos mokyklos pasiklausyti, kaip gražiai lietuviškai kalba moksleiviai pertraukų metu. Jis dar nemoka lietuviškai, tačiau jam visuomet labai malonu klausytis lietuvių kalbos. „Ji labai melodinga, skambi, joje nėra šlykščių keiksmažodžių, žeminančių motinos, moters orumą“, – dėstė savo įspūdžius V.Jelchojevas. Tačiau mes, lietuviai, nebranginame savo kalbos, vis dažniau, vis mieliau pradedame rašyti, kalbėti angliškai ar rusiškai net ten, kur visai to nereikia. Tai vienas iš V.Jelchojevo priekaištą primenančių klausimų – kodėl nebranginate savo gražiosios kalbos?

Kunigo Roberto Grigo stiprybė

Ne su visomis V.Jelchojevo mintimis galima iki galo sutikti. Tačiau jose – daug racionalaus grūdo. Net ir labiausiai prieštaringos jo mintys vertos dėmesio. Pavyzdžiui, analizuodamas viduramžių Lietuvos istoriją, V.Jelchojevas ilgai susižavėjęs pasakojo apie Vytautą Didįjį. Jis teigė, kad tai buvo nepaprastas Lietuvos valdovas. To meto Europą krėtė tarpusavio karai, kraujas liejosi upeliais. O Vytautas Didysis sugebėjo išvengti tarpusavio vaidų, sutramdyti pakelių plėšikus. Tačiau svarbiausia – mokėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę plėsti be prievartos ir smurto. Į LDK sudėtį įeinančios tautos laikė garbe priklausyti Vytautui Didžiajam. Iki šiol kai kurios valstybės garbina šį mūsų valdovą. Mat jis prijungtoms tautoms neliepdavo atsisakyti savo papročių, kalbos, tikėjimo, neapkraudavo nepakeliamomis duoklėmis. Esant reikalui, gindavo ir nuo totorių, ir nuo kryžiuočių antpuolių. Tuo tarpu mes patys jį kai kada nuvertiname: pavadiname ir šunsnukiu, ir grobiku. „Koks jis grobikas, okupantas, jei prijungtoms tautoms neliepdavo atsisakyti savo papročių ir kalbos?“, – gūžčiojo pečiais V.Jelchojevas. Prisimindamas gimtąją Čečėniją, V.Jelchojevas svarstė, kokio prezidento jo šaliai reikėtų. Ogi tokio, kaip mūsų kunigas Robertas Grigas. Čečėnas V.Jelchojevas labai rimtai pareiškė, kad kunigą R.Grigą, jei būtų jo valia, paskirtų Čečėnijos prezidentu. Ir R.Grigas būtų puikus Čečėnijos prezidentas – neleistų vogti tarnautojams, neapsistatytų giminėmis, kaip šiandien įprasta Čečėnijoje, nesileistų paperkamas, įbauginamas. Labiausiai čečėnui įspūdį palikusi R.Grigo biografijos detalė iš tarnybos sovietinėje armijoje. „Jūsų kunigas R.Grigas atsisakė duoti priesaiką okupacinei kariuomenei. Jokia represinė mašina neprivertė jo prisiekti okupantui. Man sunku įsivaizduoti, kokį spaudimą ir patyčias jam teko atlaikyti. Bet nepalūžo. Atsilaikė. Tai nepaprasto tvirtumo žmogus“, – žavėjosi čečėnas V.Jelchojevas. Paklaustas, ar religiniai skirtumai nebūtų didelė kliūtis, čečėnas V.Jelchojevas atsakė, kad „krikščionybė ir islamas – daug kuo panašios religijos, todėl čia jis neįžvelgiąs jokių problemų“. Svarbiausia tai, kad prezidentas būtų sąžiningas, tvirtas. Čečėno žodžiais tariant, R.Grigo kandidatūrą palaikytų daug jo tautiečių. Tuo tarpu V.Jelchojevui nesuprantama, kodėl Lietuva taip nevertina saviškių. Kad ir to paties kunigo R.Grigo. „Jūs, lietuviai, kartais verkiate, kad nėra iš ko rinktis prezidentų, premjerų, politikų. Kaip nėra, jei turite tokių žmonių kaip kunigas R.Grigas“, – nuoširdžiai stebėjosi čečėnas V.Jelchojevas.

Tikėjimas nenusipelnė kritikos

Čečėnas V.Jelchojevas sielojosi ir dėl to, kad „tokia puiki religija kaip krikščionybė Lietuvoje neturi deramos pagarbos, užtarėjų, gerbėjų“. Jis pateikė pavyzdį, kaip dienraštis „Respublika“ neseniai kritikavo kunigą, paleistuvavusį su jaunomis mergaitėmis. V.Jelchojevas tokiems ištvirkėliams būtų labai griežtas, jei tik kas klausytų jo nurodymų. Nusižengimus moralei ir padorumui būtina demaskuoti spaudos puslapiuose. Tačiau laikraštis tyčiojosi ne tiek iš nuodėmės, kiek iš Katalikų Bažnyčios. Laikraščio puslapiuose buvo sąmoningai pabrėžiama, kad paleistuvavo būtent Dievo tarnas. V.Jelchojevo nuomone, paleistuvavo ne kunigas, o eilinis mirtingasis. „Kunigas paleistuvauti negali. Jei jis paleistuvauja, vadinasi, jis nėra kunigas. O jūsų spauda bėdą verčia visai Bažnyčiai. Bažnyčia neragina, neskatina paleistuvauti nei pasauliečių, nei, juo labiau, kunigų. Todėl tokius dalykus būtina atskirti. Deja, „Respublika“ paskelbė nuotrauką, kurioje paleistuvis įamžintas apsivilkęs kunigo sutaną“, – kalbėjo V.Jelchojevas.

Kartą buvo gėda, kad yra musulmonas

Ar kada nors V.Jelchojevui buvo gėda, kad jis yra musulmonas? „Taip, buvo gėda, ir ta gėda man iki šiol neduoda ramybės“, – nedvejodamas atsakė pašnekovas. Kas šovė į popiežių Joną Paulių II? Musulmonas Agdža. Jis kadaise šovė į Katalikų Bažnyčios vadovą, labai gilų, nuostabų, išsilavinusį žmogų, kurį dauguma musulmonų vadino šventuoju dar jam esant gyvam. Musulmonai Joną Paulių II laikė ir tebelaiko šventuoju, kadangi jis visomis išgalėmis bandė suartinti iš esmės labai giminingas religijas – krikščionybę ir islamą. Nors Jonas Paulius II mirė sulaukęs garbingo amžiaus, tačiau jei ne tas šūvis, jis tikriausiai būtų dar ilgiau gyvenęs. Čečėnas V.Jelchojevas įsitikinęs, jog gėdos – to šūvio į Joną Paulių II – musulmonai niekad nenusiplaus. Tiesiog ją reikia išpirkti gražiais, prasmingais darbais, ieškant bendrų islamo ir krikščionybės sąlyčio taškų. Pasak V.Jelchojevo, dauguma musulmonų Joną Paulių II laiko šventuoju, garbina kaip ir Alachą, o mes, krikščionys, paišome jo karikatūras. Tokie dalykai V.Jelchojevui nesuprantami. Jis negali suvokti, kaip lietuviai katalikai drįsta šaipytis iš dalykų, iš kurių šaipytis niekada negalima. Pavyzdžiui, iš Dievo, religijos, istorijos, motinos, Tėvynės.

Nuo nutautėjimo išgelbės tik religija

Ar žinąs receptą, kaip lietuviams nenutautėti šiame sudėtingame pasaulyje? V.Jelchojevas įsitikinęs, jog tėra vienas vienintelis vaistas – religija. Jei mes, lietuviai, tapsime dievobaimingesni, jei griežčiau laikysimės Dešimties Dievo įstatymų, jei drausime savo moterims paleistuvauti tiek su savais, tiek su svetimtaučiais, jei bažnyčioje palaimintose šeimose auginsime daugiau vaikų – viskas bus gerai. Tada ir po tūkstančio metų Vilnius ir Kaunas bus lietuviški miestai. „Tačiau dabar lietuvio galvoje – ne Dievas, o velnias siautėja“, – apgailestavo čečėnas V.Jelchojevas. Jis prisipažino nemaloniai nustebęs, kai suprato, kaip lietuviai nelinkę palaikyti lietuvių. „Jūs privalote išmokt padėt saviškiams. Jūsų tiek mažai šioje žemėje, o jūs vis tiek tarpusavyje labiau pjaunatės nei su kitataučiais. Lietuvis turi žinoti: palaikyti lietuvį – didelė garbė, atstumti savą – didelė nuodėmė“, – patarė V.Jelchojevas.

Į Lietuvą atvyko gelbėdamasis nuo mirties

V.Jelchojevas į Lietuvą 2002 metų pabaigoje atvyko ne savo noru. Atvažiavo iš šiaurės Čečėnijos, kur gimė ir praleido didžiąją savo gyvenimo atkarpą, kur turėjo pasistatęs puikius namus, kur manė sulauksiąs gilios, ramios senatvės. Palikti gimtųjų namų niekad neplanavo net baisiausiame sapne. Tačiau Kaukaze kilę kariniai konfliktai sujaukė per amžius nusistovėjusią tvarką. Karas viską apvertė aukštyn kojomis. Kartu su sūnumis ir dukra Vakaruose V.Jelchojevas ne skalsesnės duonos ieško. Jie bėgo nuo rusiškojo teroro, kurio šiandien Čečėnijoje vis dar apstu. Pasak čečėno, karas Kaukazo kalnuose tęsiasi iki šiol. Ir tęsis dar ilgai. O kur kariniai veiksmai, ten ir mirtys, kankinimai, neteisybė. Jo Tėvynėje ir dabar be žinios dingsta jauni vyrai, merginos. Rusijos slaptųjų tarnybų agentams niekas nedraudžia be prokuroro sankcijos suimti įtariamuosius, juos kankinti, žudyti. Čečėnijoje užmušti žmogų – nūnai vieni juokai. Labai dažnai jauni žmonės žudomi vien dėl to, kad prekeiviai žmonių organais galėtų medikams į Maskvą ar Sankt Peterburgą parduoti jų organus transplantacijos reikmėms. Labai dažnai jauni žmonės sulaikomi vien dėl to, kad kariškiai galėtų iš jų artimųjų reikalauti kyšių. Jei išpirka nesumokama laiku, žmogus nužudomas. Tada rusų kariškiai nužudytojo artimiesiems bando parduoti lavoną. Čečėniški papročiai reikalauja bet kokiu atveju mirusįjį palaidoti. Todėl Čečėnijoje šiandien klesti prekyba ne tik degtine, narkotikais, nafta, bet ir lavonais. Gerbdami savo mirusiuosius čečėnai moka didžiausias išpirkas, kad tik galėtų palaidoti artimųjų kūnus.

Vieno sūnaus kare jau neteko

V.Jelhojevas įsitikinęs: jei nebūtų suskubęs išvažiuoti iš gimtinės, du jo sūnūs šiandien sėdėtų rusų kalėjimuose. O gal jau būtų ir nužudyti. Juos apkaltino, nepateikę jokių įrodymų, rengus teroristinį aktą. Tiesiog sulaikė ir apkaltino terorizmu. Greičiausiai dėl to, kad vienas Vahido sūnus jau buvo žuvęs Čečėnijos frontuose. Jis buvo gana aukšto rango Čečėnijos nepriklausomybės gynėjas. Todėl nelojalumu prorusiškai Čečėnijos valdžiai buvo įtariami visi Jelchojevai. Vieną kartą Vahidui pavyko sūnus išpirkti iš rusų kariškių už dolerius, tačiau greitai suprato, kad rusų slaptosios tarnybos jų nepaliks ramybėje. Beje, sūnus iki šiol laikomas „dingusiu be žinios“, nors esama neginčijamų įrodymų, kad jis žuvo užvažiavęs ant minos. Bet rusų kariškiams tokia įvykių eiga nenaudinga – mat už jo galvą pažadėta solidi premija. Vos tik sugavę bent kiek į žuvusį panašų čečėną rusų kariškiai iš karto paskelbs radę tą, už kurį pažadėta solidi premija. Ir pinigus susižers sau į kišenes. Toks verslas Čečėnijoje nūnai labai pelningas. Ne tiek svarbu sugauti, kiek pasiimti premiją. O ar sugautas būtent tas, kurio ieškota, niekam nerūpi.

Lietuvos valdžia – tikras košmaras

Patirties, kaip pakliūti į Europą, nebuvo jokios. Bėgdamas iš Čečėnijos V.Jelchojevas nežinojo, kaip pasidaryti pasą, kur gauti reikiamas vizas. Kelionė į Europą buvo sunki. Visų šalių, per kurias keliavo, pasieniečiai, muitininkai, policininkai ir milicininkai reikalavo kyšių. Didelių kyšių. O į Vakarus V.Jelchojevas bėgo su sūnų žmonomis, dukra ir jų mažamečiais vaikais. Todėl reikėjo mokėti ne šimtais, bet tūkstančiais dolerių. Tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje patyrė patyčių, apgaulių. Ten niekas neužjautė nuo karo baisumų bėgančių čečėnų. Deja, užuojautos nesulaukė ir Lietuvoje. Dauguma lietuvių Jelchojevo šeimynai padėjo. Pavyzdžiui, vienas lietuvis Vahidui dovanojo net keturias poras naujutėlaičių kostiumų. Kitas lietuvis parėmė jo knygos leidybos reikalus. Trečias lietuvis padėjo pigiau įsigyti vaistų. Tačiau Lietuvos valdžia, pasak V.Jelchojevo, – tikras košmaras. Vahidas nepanoro pasakoti visų smulkmenų apie Pabradės, Ruklos pabėgėlių centrų vadovus, mūsų pasieniečius, teisėjus, kalėjimo prižiūrėtojus, su kuriais jam ne sykį teko susidurti. Valdžia čečėnų pabėgėlių, sprukusių nuo karo, ne tik kad neužjautė, bet ir reikalavo kuo didesnių kyšių. Jeigu Vahidas būtų buvęs turtingas, jis seniai galėjo išsipirkti. Jam nebūtų reikėję kalėjime sėdėti devynerių mėnesių už nelegalų valstybinės sienos kirtimą. Šiandien jis jau būtų Prancūzijoje, kur gyvena du gyvi likę jo sūnūs. Bet tiek pinigų, kiek reikalavo Lietuvos korumpuoti pareigūnai, jis nesukrapštė, todėl jam ir teko patirti visus „pabėgėlio vargus, pažeminimus ir patyčias“. V.Jelchojevo manymu, lietuviai užjaučia nuo Rusijos teroro nukentėjusius čečėnus, kaip įmanydami stengiasi jiems padėti. Jis net nesitikėjęs, kad lietuviai bus tokie draugiški čečėnams. Tuo tarpu Lietuvos valdžia – prorusiška. Lietuvos valdžia į čečėnus žiūri Kremliaus akimis. Jam uždrausta išvažiuoti pas vaikus į Prancūziją, jam leista grįžti tik į Čečėniją, kur laukia tikra mirtis. Jau vien dėl to, kad parašė knygą, kurioje smulkiai papasakojo, kas iš tiesų dedasi Rusijos niokojamoje Čečėnijoje. „Jei rusai nužudė tokią garsią žurnalistę kaip Ana Politkovskaja, tai mane, eilinį agronomą, tikrai nužudys“, – guodėsi V.Jelchojevas.

Gyvendamas Lietuvoje jau beveik penkerius metus V.Jelchojevas pamilo mūsų šalį. Ir jai linki kuo geriausios kloties. Tačiau jis mato, kad Lietuva šiandien sunkiai serga – nemyli savo kalbos, religijos, papročių. Jam dėl to labai skaudu. Lietuvai jis linki kuo greičiausiai visa širdimi atsigręžti į Dievą.

© 2007 „XXI amžius“