Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šv. Kazimiero seserų kongregacijai – 100 metų

1922 metai. Seserys kazimierietės iš Čikagos su kandidatėmis. Pirmos eilės viduryje – motina Marija

Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas 2001 m. spalio 4 d. Romoje įteikė Motinos Marijos gyvenimo knygą „Positio“ popiežiui Jonui Pauliui II

Sesuo Marija Kazimiera Kaupaitė Kaune, Pažaislio vienuolijos vaismedyne

Seserys kazimierietės Pažaislyje Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

Šv. Kazimiero kapinės Čikagoje, kur 1940 metais buvo palaidota motina Marija

1797 metais, po Trečiojo Žečpospolitos padalijimo, Lietuva atiteko carinei Rusijai. Bandymai atkurti valstybingumą nepavyko. Tiek 1831 metų, tiek 1863 metų sukilimas prieš caro patvaldystę nepavyko. Uždrausta lietuviška spauda, visos organizacijos, masiškai naikinami Lietuvoje klestėję vienuolynai. Kaimuose šeimas pradėjo lankyti „daraktoriai“ – vyrai (retai – moterys), kurie šiek tiek pamokydavo vaikus skaityti, labai retai – ir rašyti. Lietuvą caras norėjo padaryti berašte tamsos karalyste.

Buvo sunkiai įtikima, kad iš tokiomis sąlygomis gyvenančių kaimiečių šeimos kilusi mergaitė drįstų svajoti ir siekti to, kas Lietuvoje buvo draudžiama, – norėtų tapti vienuole ir įkurti lietuvių seserų vienuoliją. Tokia mergaitė atsirado. Ir ne tarp dvarininkų ar bajorų, ar retų inteligentų, o buvusių baudžiauninkų šeimoje. Tai – Kazimiera Kaupaitė. Jos seneliai buvo baudžiauninkai, tačiau tėvas Anupras Kaupas per didelius vargus ir pastangas išsivadavo iš baudžiavos. Iš pradžių jis nuomojo svetimą ūkį, o vėliau įsigijo žemės tame pat Ramygalos valsčiuje, Gudelių kaime, vedė Antaniną Glebauskaitę iš Ąžuolytės kaimo. Juodu augino gausią 11 vaikų šeimą.

Penktoji šeimoje 1880 m. sausio 6 d. gimusi Kazimiera jau kitą dieną buvo pakrikštyta. Tėvai buvo ne tik raštingi, namuose buvo švara ir tvarka. Praktikuojama bendra šeimos malda ne tik ypatingų švenčių progomis, o ir paprastomis dienomis, ypač sekmadieniais. Bendroms maldoms vadovaudavo tėvas. Kaupų šeimoje niekas nevartojo svaigiųjų gėrimų. Pramokę skaityti vaikai namie mokė jaunesnius savo brolius ir seseris. Kazimierą skaityti išmokė jos vyresnioji sesuo Juozapina. Anupras Kaupas dar jaunystėje pradėjo bendrauti su knygnešiais. Sodo pakraštyje, brūzgyne, stovėjusiuose tuščiuose bičių aviliuose buvo slepiamos lietuviškos draudžiamos knygos. Žandarai per kratas į avilius neatkreipdavo dėmesio.

Kazimieros brolis Antanas, gimęs 1870 metais, buvo gabus berniukas. Tėvas rengėsi jį leisti į mokslus. Iš pradžių mokėsi Šiaulių gimnazijoje, bet buvo iš jos pašalintas po šešerių metų. Tada buvo priimtas į Žemaičių kunigų seminariją. Po dvejų metų kartu su keliais kitais klierikais Antanas pašalintas iš seminarijos už lietuviškos spaudos platinimą. Nematydamas galimybių toliau mokytis Lietuvoje, 1892 metais išvyko į Ameriką. Ten 1896 metais įšventintas kunigu. Tai jis padarė nemažą įtaką sesers Kazimieros sprendimui.

Jaunąją seserį Kazimierą kunigas Antanas pasikvietė į Skrantoną (JAV) būti šeimininke klebonijoje. Pradžia nebuvo žavi. Jai teko klebonijos šeimininkės atsakomybė, o dar nemokėjo anglų kalbos – žodžiu, Kazimierai ten buvo toli gražu ne rojus. Ji jautėsi vieniša ir nelaiminga. Visgi po kurio laiko apsiprato.

Vienas dalykas Amerikoje jai patiko – tai vienuolės, kurias ji matydavo šalia bažnyčios rikiuojančias vaikus ar sutikdavo gatvėje. Kazimierai atrodė, kad vienuolėms rūpi tik Dievas ir jaunimo švietimas. Ji jautė, kad gyventi taip, kaip ji norėtų, būtų įmanoma tik vienuolyne. Pamažu ji ėmė apie tai mąstyti, ilgainiui net rimtai svarstyti, bet nežinojo, kaip to pasiekti. Tuo metu nei jos brolis, nei kiti lietuviai kunigai jai nepritarė, nes tuomet ji turėtų atsitraukti nuo lietuvių ir eiti pas kitatautes.

Kazimiera grįžo į Lietuvą ir po ilgų svarstymų nutarė tapti vienuole ir mokytoja. Pradėjo susirašinėti su kunigu Antanu Miluku, esančiu Šveicarijoje, Fribūre, kur tuo metu studijavo keletas lietuvių kunigų. Kun. A.Milukas ir kiti lietuviai kunigai Fribūre buvo tos nuomonės, kad reikėtų kurti savą, lietuvių seserų vienuoliją. Lietuviškos vienuolijos kūrimo idėja Kazimierai patiko. Jos manymu, atsirastų daugiau lietuvaičių, kurios prisidėtų prie tokios vienuolijos kūrimo darbo.

Brolis kun. Antanas pritarė jos minčiai tapti vienuole. Laiške seseriai rašė, kad jeigu ji vyks į Šveicariją mokytis, jis prižada sumokėti gyvenimo ir mokymo išlaidas. Kazimiera nuvyko į Vilnių pasimelsti Švenčiausiajai Aušros Vartų Mergelei. Aplankė daug nepaprastai gražių bažnyčių, apėjo Kryžių kalvarijas, daug kartų vėl grįžo į Aušros Vartus, bet jautriausias išgyvenimas buvęs besimeldžiant prie savo dangiškojo globėjo šv. Kazimiero karsto. Iš visos širdies atsidavė Švč. M. Marijos ir šv. Kazimiero globai, tiesiog jausdama, kad šis jos troškimas bus išklausytas.

Grįžusi iš Vilniaus, Kazimiera pradėjo ruoštis kelionei į Šveicariją. K.Kaupaitė ir Magdalena Šedvydaitė, lydimos kunigo Jono Naujoko, į Šv. Kryžiaus seserų vienuolyną Ingebolyje atvyko 1902 m. spalio 27 d. Šv. Kryžiaus seserys vienuolės visaip drąsino ir skatino lietuves. Vesdavosi kartu į pamaldas, davė joms garsiai skaityti seserų koplyčioje iš vokiškos knygos. Kazimierai buvo leista po keturių mėnesių klausytis kapeliono konferencijų ir naujokių mokytojos pamokų apie vienuolišką gyvenimą ir kitus dalykus, reikalingus žinoti būsimoms vienuolėms.

1903 m. spalio 4 d. Kazimiera iš mergaičių bendrabučio buvo perkelta į naujokyną. Tam buvo gautas leidimas iš Romos Vienuolių reikalų kongregacijos. Būtina buvo surasti kunigą, kuris sutiktų rūpintis moterų vienuolyno steigimu. Reikėjo ir vyskupo, kuris sutiktų šią vienuoliją priimti į savo dieceziją, išrūpintų leidimą iš Vatikano ir ją globotų. Toks kunigas atsirado – tai buvo Antanas Stasiukynas.

Kunigas Antanas Stasiukynas

Kun. A.Stasiukynas gimė 1865 m. gegužės 4 d. Dzūkijoje, Šaltininkų kaime, Krosnos parapijoje. Suvalkų gimnazijoje baigęs penkias klases, 1884 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1889 m. birželio 15 d. Kadangi seminarijoje pasireiškė kaip lietuvybės puoselėtojas, rusų valdomojoje Lietuvoje kun. Antanui nebuvo leista darbuotis lietuvių parapijose. Kurį laiką dirbo lenkiškose parapijose. Be rusų valdžios leidimo 1898 metais išvyko į užsienį. Studijavo Fribūre, Romoje ir galiausiai Jeruzalėje, kur savo studijų dalyku pasirinko Šventąjį Raštą.

Po dvejų studijų metų gavo teologijos daktaro laipsnį ir 1901 metais grįžo į Lietuvą. Turintį daktaro laipsnį, mokantį arti 10 užsienio kalbų ir plataus išsilavinimo kunigą diecezijos vadovybė norėjo skirti profesoriumi kunigų seminarijoje, tačiau dėl to meto rusų politikos Lietuvoje negalėjo. Kun. A.Stasiukynas buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Suprasdamas, kad jam nebus leista tarnauti savo tautiečiams Lietuvoje ir žinodamas, kaip stinga kunigų lietuviams išeiviams Amerikoje, 1904 metais išvyko į JAV. Čia jis priimtas į Harisburgo dieceziją ir paskirtas Maunt Karmelio Šv. Kryžiaus ir Šamokino lietuvių parapijų klebonu.

Kun. A.Stasiukynas sutiko padėti kurti minėtą vienuoliją ir laišku kreipėsi į Harisburgo vyskupą, kad būtų leista tokią vienuoliją kurti jo diecezijoje. 1905 m. liepos 2 d. vyskupas pritarė šiam sumanymui ir jau parašė į Vatikaną, Šv. Vienuolių kongregaciją, prašydamas leisti steigti minimą lietuvių seserų vienuoliją. Vyskupas Džonas V.Šanahanas parašė Šv. Kryžiaus seserų viršininkei į Ingenbolį, kad tos jaunos lietuvės, kurios nori pradėti seserų vienuoliją Amerikoje, geriau padarytų, jeigu būtent Amerikoje galutinai pasirengtų vienuoliškam gyvenimui ir darbui. Vienuolyno vyresnioji vyskupo minčiai pritarė. Šią mintį parėmė ir kun. A.Stasiukynas ir kiti tuo besidominantys lietuviai kunigai.

1905 m. spalio 5 d. K.Kaupaitė ir dvi jos draugės – Judita Dvaranauskaitė ir Antanina Unguraitytė atsisveikino su Šv. Kryžiaus seserimis ir išvyko į Jungtines Valstijas. 1907 m. sausio 23 d. vyskupas Dž.V.Šanahanas parašė į Vatikaną Tikėjimo platinimo kongregacijai, kad leistų steigti naują lietuvių seserų vienuoliją Šv. Kazimiero vardu. Vienuolijos pirmasis tikslas – seserys dirbs mokytojomis parapijų mokyklose.

Tų pačių metų balandžio 6 dieną vysk. Dž.V.Šanahaną pasiekė atsakymas iš Romos, kad leidžiama kurti prašomą vienuoliją, kurios konstituciją privalo patvirtinti vyskupas, ir kad ta nauja vienuolija pasiliks jo jurisdikcijoje. Dar reikėjo pasirengti uniformą, kuri kuo nors skirtųsi nuo kitų vienuolijų apdaro. K.Kaupaitė nepritarė baltam apdarui, kuris būtų nepraktiškas mokykloje ar kitokiame darbe. Buvo nutarta pasirinkti tamsų, juodą drabužį.

1907 m. rugpjūčio 29 d. trys naujokės gavo vienuolių drabužius, o rugpjūčio 30 dieną jos padarė pirmuosius įžadus, dalyvaujant vyskupams Dž.V.Šanahanui ir Hobanui. Iškilmėse dalyvavo nemažas lietuvių kunigų būrys. Anot Kazimieros, kai jos trys parpuolė veidu ant žemės prieš altorių, atrodė, kad dabar baigiasi šis žemiškas gyvenimas, kad jos paimamos į viso dangaus, ypač šv. Kazimiero, globą. Šią akimirką negąsdino niekas, ką teks patirti ateityje, jos buvo tiesiog apsvaigusios iš džiaugsmo, kad jų svajonė ir rengimasis pradėti lietuvių vienuoliją jau tapo tikrove. Buvusios pasaulietės tapo vienuolėmis Marija, Imaculata ir Concepta.

Tarsi evangelinis mažytis grūdas Šv. Kazimiero seserų kongregacija išaugo į gyvybę teikiantį medį, sveikinantį ir puoselėjantį daugybę gyvenimų. Motina Marija visada reikšdavo didelį dėkingumą tiems, kurie augino jas pačioje pradžioje, ypač vysk. Dž.Šanahanui, kuris jas priėmė į savo dieceziją; kun. A.Stasiukynui, kuris kvietė mergaites tapti kandidatėmis, prašinėjo lėšų ir auklėjo seseris. Motinai Marijai pirmiausias kongregacijos apaštalavimo darbas – vaikų švietimas – apėmė naujos kartos auklėjimą Kristaus mokymo vertybių dvasia. „Per religiją galima mokyti ir auklėti šimtus bei tūkstančius vaikų“, – sakė Motina Marija, įkvepianti jiems nuoširdų pamaldumą, tikrą tikėjimą ir stiprią meilę Bažnyčiai.

Stipri misionieriška dvasia iš pat pradžių skatino ją ginti ir globoti lietuvius, kurių religingumas buvo pavojuje, nes jie atsidūrė svetimoje visuomenėje. Trokšdama išsaugoti tikėjimo gyvenimą ir padėti kitiems rasti Dievą savo gyvenime, motina Marija išplėtė savo veiklos sritį, atsiliepdama į naujus poreikius. 1928 metais ji įkūrė Šv. Kryžiaus ligoninę Čikagoje, o vėliau apsiėmė remti Loreto ligoninę Čikagoje ir mažesnes ligonines Nebraskoje, kad išplėstų „Kristaus rankos gydymą“ tarp kenčiančių žmonių. Motina Marija siuntė seseris į misijas Niu Meksike.

Šv. Kazimiero seserų kongregacijos emblema – lelija, kardas ir karūna – buvo suprojektuota vysk. Dž.V.Šanahano pastangomis ir padovanota seserims kazimierietėms 1907 metais kaip kalėdinė dovana. Lelija simbolizuoja dorumą, kardas – poreikį grumtis su savo egoizmu; karūna – dovaną, kurią pažadėjo Jėzus už seserų ištikimybę.

Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į kardinolą Mundeleiną ir paprašė atsiųsti į Lietuvą Šv. Kazimiero vienuolijos seseris pradėti čia savo veiklą. Tik popiežiui Benediktui XV išleidus potvarkį kazimierietėms buvo leista vykti į Lietuvą. 1920 metų rudenį keturios seserys Imaculata-J.Dvaranauskaitė, Ona Marija-Rakauskaitė, Angelė Braškaitė ir Katarina Balčaitytė, lydimos motinos Marijos, išvyko į Lietuvą. Lietuvoje seserims buvo pasiūlytas Pažaislio vienuolynas.

Seserys rado bažnyčią be stogo ir langų, vidus sujauktas, apgriautas. Gyvenamosios patalpos apleistos. Seserys sunkiai dirbo tvarkydamos apleistą vienuolyną. Motina Marija Lietuvoje išbuvo pirmus dvejus metus. Motinai Marijai 1922 metais grįžus į Čikagą, įvyko generalinės vyresniosios rinkimai. Išrinkta vėl motina Marija. 1927 metų vasarą motina Marija vėl aplankė Lietuvą. Dabar Pažaislyje jau buvo apie šimtą seserų. 1928-aisiais Čikagoje generaline vyresniąja vėl išrinkta motina Marija.

Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į Šv. Kazimiero vienuolijos seserų veiklą. Motina Marija 1933 metais buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Gedimino ordinu. Tais pačiais metais Marija pasijuto labai blogai. Gydytojai po ilgų tyrimų nustatė, kad ji serganti vėžiu, o liga jau labai įsisenėjusi. Motinos Marijos sveikata vis blogėjo. 1940 m. sausio 6 d. motinai Marijai sukako 60 metų, o jau tų pačių metų balandžio 17 dieną motina Marija mirė. Tėvas J.Mačiulionis, MIC, turėjęs laimę išklausyti paskutinę ligonės išpažintį, laiduotuvėse išsitarė: „Motina Marija yra šventa moteris. Mes meldžiamės ir tikime, kad Dievas pasirinks ją kaip vieną savo Bažnyčios išrinktųjų“.

Motina Marija vienuolijai vadovavo 27 metus. Sunku net suskaičiuoti, kiek Šv. Kazimiero seserys yra nuveikusios dėl Amerikos lietuvių visuomenės ugdant tautiškumą bei moralę. Tik viena mokykla Čikagoje kasmet turi 1200-1400 mokinių, o visose mokyklose, kuriose Šv. Kazimiero seserys darbavosi, mokėsi daug Amerikos lietuvių.

Kaune seserys turėjo mergaičių gimnaziją su pensionu, pradžios mokyklą, du vaikų darželius ir studenčių pensioną, Pažaislyje – pradžios mokyklą ir mergaičių pensioną, Petrašiūnuose – vaikų darželį ir senelių prieglaudą, Aukštojoje Panemunėje – pradžios mokyklą ir vaikų darželį, Žemaičių Kalvarijoje – pradžios mokyklą ir vaikų darželį, Telšiuose – mergaičių amatų ir ruošos mokyklą, vaikų darželį ir mergaičių pensioną. Vėliau buvo atidarytos panašios įstaigos Babtuose, Kaune (Karmelituose), Panemunėje, Ukmergėje. Seserys apsigyveno Prienuose, Kupiškyje, Rokiškyje ir dirbo valdiškose gimnazijose. Mergaičių gimnazijoje Kaune buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas.

Svarbus istorinis įvykis buvo 1966 m. rugpjūčio 7 d. popiežiaus Paulius VI suteiktas vienuolijai „Decretum Laudis“ (Pagyrimo dekretas). Juo Bažnyčia oficialiai pripažino vienuoliją kaip apaštalinį institutą. Šiuo dekretu Bažnyčia pareiškė, jog ji šventina ir laimina motinos Marijos, kaip steigėjos, darbą.

Lietuvoje komunistai padarė daug žalos tikėjimui. Vienuolijos bendruomenė buvo priversta pasitraukti į pogrindį iki pat 1991 metų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvos seserų tikėjimas ir drąsa, kurią jos parodė persekiojimų metu, jų gebėjimas išlaikyti savo pašaukimo, tikėjimo ištikimybę visada žavi.

Šiandien Lietuvoje, Pažaislyje, įsikūrusios seserys kazimierietės, kurioms vadovauja generalinė vyresnioji sesuo Remigija Anelija Sereikaitė, rūpinasi vienybėje su Dievu skleisti dvasingumą tautoje. Joms rūpi vaikų ir jaunimo auklėjimas, evangelizacinis bei socialinis darbas. Neseniai dvi seserys kazimierietės – Julita ir Lidija dalyvavo Čikagoje 100-ųjų Šv. Kazimiero vienuolijos įkūrimo metinių paminėjime.

Minėjimas Čikagoje

Ką tik iš tolimos kelionės sugrįžusi s. Julita noriai papasakojo savo įspūdžius.

„Iš Vilniaus išskridome į Frankfurtą, o vėliau, persėdusios į kitą lėktuvą, skridome aštuonias valandas per Atlanto vandenyną į Čikagą, – sakė s. Julita. – Keliavome ne pačia geriausia klase, tačiau ištvėrėme ir lipome trapu jau Amerikos žemėje – Čikagoje. Mus svetingai pasitiko Čikagos seserys kazimierietės, pasodino į automobilį ir nuvežė į savo vienuolyno namus. Buvo rugsėjo 6-oji diena. Visa su Šv. Kazimiero seserų kongregacijos šimtmečiu susijusi šventė turėjo vykti šeštadienį, rugsėjo 8-ąją“.

Tą dieną Čikagos Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas koncelebravo šv. Mišias. Homilijos metu buvo labai pabrėžtas didžiulis motinos Marijos indėlis į Šv. Kazimiero kongregacijos įkūrimą, jos suklestėjimą ir populiarumą tarp jaunimo, visuomenėje skleidžiant tikėjimą, lavinant jaunuomenę, prižiūrint senelius, ligonius.

Visos Čikagos Šv. Kazimiero vienuolyno seserys (o jų beveik šimtas) davė arba atnaujino amžinuosius įžadus. Jos su džiaugsmu ir padėka Dievui meldėsi šv. Mišių aukoje. Vėliau ėjo seserų procesija su kryžiumi. Buvo nešama jubiliejinio šimtmečio žvakė su įrašu: „1907-2007 metai“. Choras giedojo grigališkuosius choralus, giesmes. Vėliau visos seserys kartu giedojo himną šv. Kazimierui. Himno žodžius parašė kunigas Stasys Yla, muziką sukūrė A.S.Pocius. Labai įspūdingai atrodė seserys, kai jos pakilo ir, eilute išsirikiavusios, švytinčiais veidais žvelgė į altorių. Buvo matyti visas jų dvasinis pakilimas, didingumas pasirinkus tarnavimą Dievui, Švč. Mergelei Marijai, žmonėms. Suskambo istorinė giesmė „Pašaukta, palaiminta“, su kuria amžinuosius įžadus davė motina M.Kaupaitė. Melstasi ir už visas mirusias seseris kazimierietes.

Po šv. Mišių pasauliečiai, rėmėjai, aktyvūs katalikai sveikino seseris kazimierietes, su jomis bendravo. Jau vakare užsakytoje salėje įvyko jubiliejinis pobūvis 600-700 asmenų. Vakaronėje koncertavo Čikagos lietuvių bendruomenės šokių kolektyvas „Suktinis“. Buvo linksma, pakilu, šventiška. Visi turėjo progos ir pasišokti, padainuoti.

Seserys kazimierietės Čikagoje turi didelį autoritetą, yra žmonių mylimos ir gerbiamos. Jos dirba mokykloje, slaugo ligonius, senelius, triūsia parapijose, veda katechezę. Dabartiniu metu yra galimybė, kardinolui inicijavus, paskelbti motiną M.Kaupaitę palaimintąja. Tokia graži būtų jos beatifikacijos bylos iki paskelbimo šventąja pradžia. Viešnios iš Lietuvos pasimeldė su s. Lidija prie motinos Marijos kapo kriptos koplyčioje, kuri yra vienuolyno teritorijoje.

Taip pat jos turėjo galimybę aplankyti Gamtos muziejų, planetariumą, Čikagos senamiestį su tėvu Antanu Saulaičiu, SJ, lankėsi Lietuvių kultūros centre Lemonte, žavėjosi Mičigano ežeru, buvo įvairių susitikimų, bendrauta su vietos lietuviais.

Seserys kazimierietės Kaune įkūrė rekolekcijų namus, rengia seminarus, minėjimus, vaikų ir jaunimo stovyklas. Šiuo metu seserys taip pat dirba ligoninėse, su neįgaliais vaikais, šelpia vargšus bei asocialių šeimų vaikus. Tai motinos Marijos pradėtų darbų tąsa, pasakojimo pabaigoje sakė s. Julita.

Parengė

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2007 „XXI amžius“