|
Žaidimas demokratija
Marius Markuckas
Pirmosiomis rudens sesijos dienomis Seimo frakcijų atstovai pristatė savas darbotvarkių vizijas. Siūlymų, ką parlamentarai turėtų nuveikti per artimiausią laiką, buvo išties daug bei įvairių, tačiau vienas iš jų artėjančių rinkimų fone vertas ypatingo dėmesio. Kalbu apie planus įteisinti internetinio balsavimo galimybę. Kadangi į paskutinius savivaldybių tarybų rinkimus atėjo neįprastai mažai rinkėjų, valdžios akys staiga nukrypo į kaimyninę Estiją, kuri pirmoji suteikė galimybę savo piliečiams parlamentą rinkti patogiai. Žavintis pažangiausiais estais buvo pamiršta atsižvelgti į Lietuvos realijas bei išnagrinėti šio sprendimo padarinius, kurių gali būti įvairių ir anaiptol nebūtinai teigiamų.
Žinoma, piliečiams suteikus galimybę parlamentarus rinkti internetu bent jau artimiausiuose rinkimuose balsuotų tikrai daugiau žmonių. Tačiau tokia balsavimo egzotika nebūtų amžina ir gana greitai patogumas visuomenėje taptų paprasčiausia rutina. Kitaip sakant, įvertinant dabartinį eilinių Lietuvos piliečių santykį su valdžia bei politika, galima būtų konstatuoti, jog, įteisinus internetinius rinkimus, pastaroji takoskyra būtų dar labiau išryškinta ir, blogiausia, galbūt netgi negrįžtamai įšaldyta. Vadovaujantis tuo nesunku suprasti, jog rinkėjams beliktų (mažai nagrinėjant pačios politikos peripetijas) spustelėti mygtuką ir taip sužaisti demokratiją. Nenuneigsi patogu. Tačiau pastarasis patogumas, be abejo, turi ir savo kainą, kuri pastebima ne iškart.
Kaip jau minėta, ne tik didėtų praraja tarp rinkėjų bei politikų atsirastų ir pačios atstovaujamosios demokratijos idėjos devalvacija. Politika galutinai ir kone teisiškai taptų grupelių reikalu, o pačių užimtųjų ar emigravusių piliečių sąmonėje ilgainiui būtų įskiepyta idėja, jog piliečio (kartu ir rinkėjo) pareiga tik kas atitinkamą laikotarpį kompiuterio pele parodyti, kurių grupelių vadukus norėtų dažniau matyti per televizorių. Kita vertus, kaip pripažįsta dauguma informacinių technologijų specialistų, garantuoti internetinio balsavimo teisingumą (ypač visus procesus vykdant gana skubotai) labai sunku, o galbūt net ir neįmanoma. Tad tikrai nederėtų nustebti, jog didžiajai daliai piliečių po modernaus balsavimo tvirtinant, kad atidavė balsus tam ir tam, pačius rinkimus vis dėlto laimėtų visai ne tas ir tas. Be to, prekyba balsais būtų dar paprastesnė.
Ilgainiui vis aktualesniu taptų klausimas, kaip piliečiai galėtų išreikšti protesto balsus. Žinoma, bent jau iš pradžių ir toliau būtų leidžiama balsuoti senoviškai arba nepatogiai (t. y. prie balsadėžės), tačiau palaipsniui pastaroji galimybė gali ir visiškai išnykti. Tad, tarkime, panašios pilietinės akcijos kaip balsavimas prieš visus kažin ar galėtų būti pakartotos. Kitaip sakant, iš esmės būtų paliekama galimybė rinktis tik iš dviejų balsuok arba nebalsuok, t.y. būk politiškas arba apolitiškas.
Esant tokiai situacijai, naiviai patikėti, jog internetinis balsavimas atneš tik teigiamus rezultatus (kaip antai bent laikinai padidėjęs balsavimo aktyvumas, o kartu ir stebuklingai suvešėjusi pilietinė bei politinė kultūra), būtų pernelyg lengvabūdiška. Suvokiant, jog demokratija pirmiausia yra atsakomybė, o ne paprasčiausias patogumas ar žaidimėlis, galima prieiti išvadą, kad bent jau kol kas skubėjimas šioje srityje pridarytų dar daugiau bėdų nei naudos.
© 2007 XXI amžius
|