Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Daug vargo dėl Jono Užurkos

Gintaras VISOCKAS

LKKSS atstovas Zigfridas Jankauskas, kurį buvęs Afganistano karo dalyvis Jonas Užurka padavė į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo Autoriaus nuotrauka

Vakar Vilniaus miesto 3-osios apylinkės teisme nagrinėta visuomenės dėmesio verta byla. Ieškovas toje baudžiamojoje byloje – atsargos pulkininkas leitenantas Jonas Užurka (Visuomeninės krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacijos KASKA valdybos pirmininkas). Atsakovas – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS). Kodėl įsiplieskė mirtina nesantaika tarp dviejų, regis, giminingų, daugiausiai į atsargą išėjusių karininkų bei kariuomenės populiarinimo reikalais besirūpinančių visuomeninių organizacijų?

Skiriamoji linija

Iš tikrųjų draugystės tarp jų ir negali būti, ir greičiausiai niekad nebus. Tarp jų – esminiai skirtumai. Pavyzdžiui, jos skiriasi požiūriu į tuos, kurie davė Lietuvos kario priesaiką iki 1991-ųjų rudens, ir karininkus, kurie prisiekė ištikimai tarnauti Lietuvos ginkluotosiose pajėgose jau po žlugusio pučo Maskvoje. J.Užurkos KASKA į savo gretas priima, be kita ko, ir sovietinio sukirpimo karininkus, kurie tarnauti į Lietuvos kariuomenę sugužėjo tik tuomet, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, kai pavojaus, jog Kremlius Lietuvos nepriklausomybę bandys sužlugdyti grubia jėga, nebeliko. LKKSS tokių pavėlavusių į savo gretas nepriima. Bent jau LKKSS įstatuose apie šią skiriamąją liniją pasakyta labai aiškiai, kur kas konkrečiau nei KASKA dokumentuose. Todėl visai nenuostabu, kad nesutarimai vis dėlto išryškėjo. Tik niekas nesitikėjo, jog kai kurie KASKA vadovai bei nariai ims taip agresyviai, taip atkakliai kaltinti didelį autoritetą turinčią, gausią LKKSS organizaciją.

Kas pakvietė į iškilmingą minėjimą?

Įsiplieskusio konflikto pradžia – 2006-ųjų sausio 13-oji. Tąsyk Seime iškilmingai paminėta Lietuvai skaudi, bet kartu ir brangi data – tragiški 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai. Tarp garbingų kviestinių svečių Seime tądien pastebėtas ir atsargos karininkas J.Užurka. Kaip „XXI amžiui“ teigė LKKSS valdybos narys Z.Jankauskas, šis faktas papiktino daugelį buvusių parlamento gynėjų. Mat J.Užurka – itin spalvinga asmenybė. Jo biografijoje esama, be kita ko, ir neaiškių, ginčytinų momentų. Todėl LKKSS pradėjo domėtis, kas pakvietė J.Užurką į iškilmingą posėdį. Pakvietimo aplinkybės pradėta aiškintis jau vien dėl to, kad esama įtarimų (ir jie iki galo dar neišsklaidyti), jog lemtingomis valandomis J.Užurka buvo palikęs jam patikėtą postą. Vis dėlto LKKSS vadovybei nepavyko sužinoti, kas konkrečiai pakvietė J.Užurką į iškilmingą posėdį. Tada savanoriai – kūrėjai nusprendė parengti oficialų raštą, kuriame būtų nurodytos konkrečios priežastys, kodėl, jų manymu, nederėtų J.Užurkos kviesti į Sausio 13-osios iškilmingus minėjimus, bei jį išsiųsti pagrindinėms valstybinėms institucijoms – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Krašto apsaugos ministrui, Prezidentui. Kaip nusprendė, taip ir padarė. Nors oficialų raštą pasirašė Z.Jankauskas, tačiau tas laiškas buvo kolektyvinio pobūdžio – žodis žodin suderintas su valdyba bei organizacijos teisininkais. Beje, valstybinėms institucijoms išsiuntinėtas laiškas nebuvo viešo pobūdžio. Z.Jankauskas jo nerodė nė vienam laikraščiui, nė vienai televizijai, nė vienai radijo stočiai.

Teisybės ėmė ieškoti teismuose

Apie konfidencialų, nepalankų laišką dimisijos karininkas J.Užurka netrukus sužinojo. Kaip, kokiu būdu – tai dar viena įdomi istorija. Vadovaujantis sveiku protu, J.Užurka negalėjo žinoti apie tokio laiško egzistavimą, kadangi jis buvo konfidencialaus pobūdžio. Tai dar viena detektyvinė istorija, kaip iš oficialių valstybinių įstaigų nuteka konfidenciali informacija, tačiau dėl vietos stokos jos nenagrinėsime. Svarbiausia tai, kad sužinojęs apie nepalankaus laiško egzistavimą J.Užurka nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Kreipimosi tikslas – ieškinys dėl tikrovės neatitinkančių, asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo. J.Užurkai labiausiai nepatiko šie punktai: „du kartus teistas už Lietuvos krašto apsaugos sistemos ir partizanų šmeižimą, neigiamai charakterizuojamas ir pašalintas iš Lietuvos krašto apsaugos sistemos, per 1991 metų sausio įvykius savavališkai pasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjų tarpo, keistai elgėsi krašto apsaugos sistemai sunkiu metu, neturi autoriteto tarp Lietuvos karių, krašto apsaugos kūrėjų, veržėsi į Seimo posėdį kažkokios KASKA asociacijos vardu, nedrįso dalyvauti 2006 metų sausio 12-osios Tėvynės gynėjų susitikime su Seimo Pirmininku, veikia prieš Lietuvos krašto apsaugos sistemą, tarnaudamas Lietuvos krašto apsaugos sistemoje neva gaudavo pensiją iš Rusijos už sovietinėje armijoje ištarnautus metus, neaišku, kokiomis aplinkybėmis sugebėjo 1996 metais gauti Sausio 13-osios atminimo medalį, kvietimus į oficialius renginius teismuose panaudoja kaip svarbų faktą, neva rodantį, jog juo absoliučiai pasitikima...“

Išsijuosęs neigė įtarimus

Teisminis nagrinėjimas prasidėjo 2006 metų lapkričio 13 dieną Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme. J.Užurka teisme pripažino tik du jam pateiktus priekaištus: du kartus teistas už buvusio krašto apsaugos viceministro Edmundo Simanaičio bei partizanų šmeižimą ir dėl pašalinimo iš Lietuvos atsargos karininkų sąjungos. Kitus priekaištus išsijuosęs ginčijo. Pavyzdžiui, neigė, jog buvo išmestas iš krašto apsaugos sistemos (KAS). J.Užurka įrodinėjo, kad iš KAS oficialiai pasitraukė savo noru. Tikrai, iš KAS jis oficialiai pasitraukė savo noru. Bet esama liudininkų, kad J.Užurka buvo priverstas „pasitraukti savo noru“, mat buvo padaręs keletą rimtų drausmės pažeidimų, turėjo nesugyvenamą charakterį bei nepajėgė pamiršti kai kurių sovietinės armijos karininko įpročių. Tik nenorėdami pakenkti reputacijai, to meto vadai leido J.Užurkai pasitraukti savo noru. Kas galėjo tąsyk pamanyti, jog parodytą žmoniškumą vėliau J.Užurka panaudos piktam? Beje, J.Užurka teisme ginčijo ir nuomonę, esą „jo nebuvo lemtingomis Sausio 13-osios valandomis parlamente“. Kaip svarų argumentą jis teismui pateikė Sausio 13-osios medalį, kuris jam buvo įteiktas ne 1992-aisiais, kaip daugeliui gynėjų, bet žymiai vėliau, po kelerių metų.

Buvusio karinės kontržvalgybos darbuotojo parodymai

Susikirtimo su J.Užurka 2006-ųjų pabaigoje būta rimto. Ypač įdomūs Virginijaus Česnulevičiaus, buvusio Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininko, parodymai, duoti teismui. Jie labai nepalankūs teisybės teismuose ieškoti pradėjusiam J.Užurkai. Štai tik keletas citatų iš V.Česnulevičiaus teismui pateiktų argumentų. „J.Užurkos tiesioginis viršininkas majoras R.Katinas 1994 metais savo atestacijoje nurodo, kad J.Užurka neatitinka užimamoms pareigoms (...), nurodo, kad J.Užurka nepraėjo ir psichiatrijos patikrinimo dėl leidimo nešioti kovinį ginklą, (...) įsidėmėtina vėlesniojo J.Užurkos viršininko S.Knezio atestacija, kurioje nurodyta, kad J.Užurka turi problemų su sveikata, (...) prieš J.Užurką atleidžiant, jo atžvilgiu buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, J.Užurka buvo žeminamas pareigose, J.Užurkai nederėtų girtis ir dėl tarnybos Afganistane, ieškovas 2001 metais pašalintas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, o 2003-aisiais pašalintas ir iš Lietuvos atsargos karininkų sąjungos...“ V.Česnulevičiaus atsiliepime į J.Užurkos ieškinį labai smulkiai paaiškinta, kodėl LKKSS vadovybė siuntė oficialų laišką, pasakojantį valstybinėms institucijoms, kas, jų manymu, iš tiesų yra J.Užurka, kodėl nurodė būtent dešimt punktų, leidžiančių bent jau abejoti J.Užurkos padorumu.

Turėtų susidomėti specialiosios tarnybos

Buvęs Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos aukšto rango darbuotojas V.Česnulevičius teismui pateikė savo versiją ir apie J.Užurkai labai nepatikusį teiginį, esą „J.Užurkos veikla prieš Lietuvos krašto apsaugos sistemą turėtų susidomėti ir Lietuvos Respublikos specialiosios tarnybos“. Pasak V.Česnulevičiaus, valdžios institucijoms adresuotame laiške atsakovas Z.Jankauskas nenurodo, kad ieškovas J.Užurka veikia prieš Lietuvos krašto apsaugos sistemą. Z.Jankauskui kyla abejonių, todėl jis rašte ir išsako savo asmeninę nuomonę, kad Lietuvos specialiosios tarnybos turėtų ištirti „šią situaciją“. Atsakovas Z.Jankauskas nepareiškė jokių faktų, o paprasčiausiai išdėstė savo poziciją. Bet, pasak V.Česnulevičiaus, esama ir kai kurių konkretesnių dalykų. Pirmiausia omenyje turimi J.Užurkos teistumai už karių, o per juos – ir visos krašto apsaugos sistemos, šmeižimą. V.Česnulevičius pabrėžė, kad L.Demikio ir E.Simanaičio knygoje „Tebesitęsianti akistata“ yra išspausdintas tuometinio kariuomenės vado Jono Kronkaičio laiškas, kuriame nurodoma, kad ieškovo J.Užurkos veikla nesuderinama nei su Lietuvos karininko etika, nei su priesaika Lietuvos Respublikai. Toje pačioje knygoje užfiksuotas ir pulkininko C.Norkaus požiūris, esą J.Užurką palaiko nežinomos jėgos. C.Norkus yra padaręs ir dar griežtesnių pareiškimų J.Užurkos atžvilgiu: LAKS Klaipėdos apskrities skyriaus atsargos karininkai nutaria, kad J.Užurka ir jo bendraminčiai Feliksas Vaitkaitis ir Vytautas Eidukaitis įneša sumaištį į planingą krašto apsaugos sistemos plėtrą, diskredituodami Seimo nustatytą ir Vyriausybės vykdomą nacionalinio saugumo stiprinimo politiką, orientuotą į euroatlantinę kolektyvinę gynybos sistemą. Todėl uostamiesčio vyrai išreiškia oficialų nepasitikėjimą J.Užurka...

Priešakyje – nauji teismai

2006 – 2007 metais teismai buvo palankūs ne J.Užurkai, bet LKKSS atstovui Z.Jankauskui. 2007 metų vasario 20 dieną Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja A.Tumelionytė paskelbė Z.Jankauską išteisinantį nuosprendį: „išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos“. Regis, ši istorija tuo galėjo ir pasibaigti. Tačiau vienas iš KASKA vadovų J.Užurka, užuot susitaikęs su jam nepalankiu sprendimu, nutarė ir toliau bylinėtis. Šiandien dėl garbės ir orumo įžeidimo į teismą paduotas jau ne Z.Jankauskas, o garbinga, gausi organizacija – LKKSS. Į teismą visuomeninę, karinę, patriotinę organizaciją padavė tas pats J.Užurka, kurio veikloje – daugiau painiavos nei aiškumų. Kaip spėja LKKSS atstovas Z.Jankauskas, J.Užurka stengiasi išnaudoti visas įmanomas galimybes sumenkinti LKKSS autoritetą. Šis buvęs Afganistano karo dalyvis greičiausiai šiandien vadovaujasi logika, esą laišką, adresuotą valdžios institucijoms, Z.Jankauskas pasirašė ne kaip privatus asmuo, o LKKSS vadovas. Todėl dabar bandys teisybės ieškoti jau kaip ne privatus, o oficialus asmuo.

Meta įtarimus net dėl terorizmo

Duodamas interviu „XXI amžiui“ atsargos karininkas Z.Jankauskas pabrėžė, kad pastaruoju metu informacinių išpuolių prieš jo organizaciją „žymiai padaugėjo“.

„Ar LKKSS neturi sąsajų su kriminaliniu pasauliu, nusikalstamomis grupuotėmis, ar jos veikloje nėra teroristinių požymių bei apraiškų, ar LKKSS savo veikla nepažeidžia žmogaus teisių, nekursto nesantaikos, ar nėra tyčinio organizacijų, asmenų kompromitavimo ir šmeižimo veiklos požymių, ar LKKSS veikloje nėra smurto propagandos ir valstybinės rimties destabilizacijos požymių...“, – tai tik keli sakiniai, nurašyti iš vieno KASKA nario rašto, 2006-ųjų lapkričio mėnesį adresuoto Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui. Kad KASKA atstovas valstybinėms institucijoms siunčia paklausimus – pusė bėdos. Vadovaujantis demokratijos principais, dimisijos pulkininkas Feliksas Vaitkaitis turi teisę ieškoti atsakymų į visus jam rūpimus klausimus. Tačiau įdomu tai, kad šie kaltinimus primenantys klausimai po kelių mėnesių, t.y. 2007 metų vasario mėnesį, jau buvo paskelbti viename Lietuvos laikraštyje. Beje, straipsnio „Kaip kriminaliniai nusikaltimai virsta politiniais, arba GRU šmėkla po nematoma kepure?“ autorius Mindaugas Šaulys visiškai nesivargino išklausyti antrosios pusės. Tiksliau tariant, rašydamas savo straipsnį nepaprašė LKKSS vadovybės paaiškinimų.

„XXI amžiaus“ redakcija kviečia atsiliepti visus buvusius ir esamus kariškius, turinčius informacijos apie J.Užurką ir KASKA. Artimiausiuose numeriuose „XXI amžius“ bandys išsiaiškinti, kas ir kodėl meta nepasitikėjimo šešėlį ant LKKSS ir jos vadovų.

© 2007 „XXI amžius“