|
Mes mąstome maironiškai
Vytautas NARAŠKEVICIUS
Pavasario balsų lyrikos išugdyti negalime pamiršti didžiojo tautos dainiaus Maironio, kurio 145-ąsias gimimo metinės (gimė 1862 m. lapkričio 2 d.) ir 75-ąsias mirties metines (mirė 1932 m. birželio 22 d.) šiemet minime.
Kaunas Maironio miestas. Čia jo namai (dabar Literatūros muziejus), čia dar jo vardu nepavadinta kunigų seminarija, kurioje poetas mokėsi, vėliau rektoriavo, čia jo kapas ir antkapis Arkikatedros sienoje.
Poetas ištarė mums šventus žodžius: Graži tu, mano brangi tėvyne, Marija, Marija, skaisčiausia lelija, kurie mums tapo himnu ir brangiausia malda. Mes mąstome maironiškai, kai rūpinamės tautos savivoka, savimone bei savigarba, kai stengiamės nepažeminti Lietuvos. Kas už Maironį, tas už Lietuvą, tas neabejingas jo kvietimui:
Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!
Poetas buvo įsitikinęs, jog Vytauto Didžiojo įvaizdis gali ir turi vienyti bei telkti tautą. Lietuvos garbės ir galybės kūrėjui, ryškiausiai istorinei tūkstantmečio asmenybei Maironis skyrė savo didžiausią kūrinį draminę vytautinę trilogiją Kęstučio mirtis (1921 m.), Vytautas pas kryžiuočius (1925 m.), Didysis Vytautas karalius (1930 m.). Svarbiausioje Maironio poemoje Jaunoji Lietuva (1907 m.) išreikšta tautos svajonė regėti Žalgirio karžygio paminklą mūsų sostinėje ir net jo poetinė realizacija:
Rodos, Vytauto Didžio užburtas šešėlis Prakalbėjo, iš kapų prisikėlęs.
Ašarėlės sužibo visiems akyse.
Dabar vis apmaudžiau skamba Maironio poemos Raseinių Magdė žodžiai, skirti tautiečiams, kurie nuo tautos, nuo tėvelių atlupę sau dalį, besiblaško po svetimą šalį ir ten duonos sau ieško baltos.
Maldai ir meilei ruošęs mūsų sielą, poetas rašė: ...negalime tikrai ir išmintingai mylėti savo žemės, nežinodami savo praeigos ir istorijos. Visaip gaivinęs garbingą tautos praeitį, poetas savo satyros jėgą kreipė prieš gyvenamojo laikotarpio negeroves, kvietė kilti virš pilkos kasdienybės, nes
Bedvasių, girtuoklių, vagių, paleistuvių Priviso po šventą tėvynę.
Ir mes dabar to negalime nematyti, abejingai tūnoti, negalime palūžti kovoje su tamsa. Turime ugdyti atsparią kūrybinę asmenybę: Juk šviečia tik deganti žvakė. Mes lyrikų tauta. Jautri lyrika amžinai aktuali dvasinė jėga bei vertybė. Dievui ir Lietuvai ištikima kūryba mus stiprina ir įpareigoja. Maironio mintys budi.
© 2007 XXI amžius
|