Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Naujasis Vengrijos ambasadorius

Ona VOVERIENĖ

Vengrijos ambasadorius Peteris Noško- Horvatas įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui Džojos BARYSAITĖS nuotrauka

Spalio 9 dieną Vengrijos ambasadorius Peteris Noško-Horvatas pakvietė Lietuvos žurnalistus į spaudos konferenciją. Prisimintas ankstesnis Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Sandoras Juhašas ir jo gražus bendradarbiavimas su Lietuvos žmonėmis: turiningi kultūros renginiai, abiejų tautų – lietuvių ir vengrų nuoširdūs istorinių datų paminėjimai, artinę abi tautas, mokę suprasti, domėtis ir draugauti.

Vengrijos ambasadorius P.Noško-Horvatas sakė norįs tuos gražius lietuvių ir vengrų tautų ryšius stiprinti ir plėtoti. Jo nuomone, tautos geriausiai pažįsta viena kitą per istoriją, kultūrą ir religiją. Ambasadorius priminė, kokie gražūs ryšiai siejo Lietuvą su vengrų tauta, kai Lietuvą valdė vengrų kilmės karalius Steponas Batoras, įkūręs Vilniuje universitetą ir daug dėmesio skyręs Lietuvos ir Lenkijos kultūrai, švietimui, teisinės sistemos tobulinimui. Ambasadorius minėjo ir kitą vengrą, lydėjusį Steponą Batorą, – tai jo karo vadą Kasparą Bekešą, kuris pasižymėjo ypatinga narsa ir, vadovaudamas LDK pagalbinei vengrų kariuomenei, 1579 metais pralaužė Polocko gynybą, užėmė šią rusų tvirtovę ir grąžino ją Lietuvai. Kaip arijono jo neleista laidoti kapinėse, todėl jis palaidotas Vilniuje ant kalvos, kuri dabar ir vadinama jo vardu – Bekešo kalnu.

Vengrų dvasininkai domėjosi lietuvių tikėjimo ir Bažnyčios problemomis sovietinės okupacijos metais, jie žinojo apie jas ir apie tikinčiųjų kovą už sąžinės laisvę. Vengrijos kardinolas pirmasis iš Europos aukštų dvasininkų dar 1974 metais aplankė Lietuvą, kai kiti neišdrįso.

Lietuvių ir vengrų tautas sieja ir kraujas, pralietas prieš tą patį okupantą: lietuvių partizanų pokario metais, vengrų – 1956 metų revoliucijoje. Lietuviai labai ryžtingai parodė solidarumą su vengrų tauta, išėję į gatves ir mitingus už Vengrijos laisvę tada, kai dar buvo labai pavojinga. Daugelis lietuvių studentų tada skaudžiai nukentėjo.

Graži ir prasminga lietuvių ir vengrų tautų draugystė kultūros ir meno srityje, prasidėjusi XIX amžiaus pabaigoje, tęsiasi iki šiol. Į lietuvių kalbą buvo išversti ir pamėgti Lietuvos skaitytojų vengrų rašytojų Moro Jokajaus romanai, F.Kermendžio, Ferenco Molnaro, Gėzos Gardonio, K.Miksato ir kitų kūriniai. Į vengrų kalbą buvo išversti ir Vengrijos skaitytojams dabar jau gerai žinomi Kristijono Donelaičio „Metai“, vėliau, sovietinės okupacijos metais – Jono Avyžiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Grušo, Kazio Sajos ir kitų rašytojų kūriniai. Gražiai bendradarbiauja Lietuvos ir Vengrijos tautodailininkai, skulptoriai, fotomenininkai, mokslininkai, operos solistai ir t. t.

Ypač sustiprėjo tautų valstybiniai ryšiai ir Lietuvoje, ir Vengrijoje pasikeitus politinei santvarkai, abiem valstybėms įstojus į Europos Sąjungą ir NATO.

Europos Sąjunga abiem valstybėms kelia naujus iššūkius ir draugiškos valstybės, tuos iššūkius pasitikdamos, remia viena kitą. Svarbus iššūkis deramai reprezentuoti savo valstybę ir savo tautą pasaulyje. Šengeno sutartis tą iššūkį sustiprina, todėl ryšiai tarp mūsų žmonių tampa ypač aktualūs. Gerėjant gyvenimo sąlygoms, be abejonės, atsivers nauji turizmo keliai ir naujos galimybės bendradarbiauti kultūroms. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad kultūra yra svarbiausia žmonių bendradarbiavimo sritis, per ją žmonės geriausiai supranta vieni kitus, todėl kiekviena valstybė turi rūpintis savo kultūros plėtra, jos savitumo išsaugojimu, nepalikti to savieigai. Reikia tikėtis, kad netrukus atsigaus, pagerėjus ekonominei šalių situacijai, ir Lietuvos bei Vengrijos kino menas, turintis didžiulę įtaką kultūros plėtrai.

Ambasadorius labai šiltai atsiliepė apie Lietuvos ir Vengrijos kultūros bičiulių draugiją (vadovas dr. Vytautas Grinius) ir apie Stepono Batoro vengrų draugiją, veikiančią Vilniaus universitete. Diplomatas sakė tikįs, kad šios draugijos ir jo kadencijos metu aktyviai veiks, plėtos bendradarbiavimą tarp lietuvių ir vengrų tautų.

Vengrijos ambasadorius gimęs 1963 metais Budapešte. Jo žmona – Ana Hernadi. Šeimoje auga sūnus Danielius (g. 2003 m.). Ambasadorius 1990 metais baigė tarptautinių santykių institutą Maskvoje ir Oksfordo universitetą pagal dvejų metų programą užsieniečiams (1996-1997 m.). Dirbo ambasadoriumi Kambodžoje, Pnompenyje, Personalo departamento generaliniu direktoriumi Vengrijoje, ambasadoriumi Taivane, Bangkoke, Teritorinio departamento generaliniu direktoriumi Vengrijoje, vėliau – Žmonių resursų departamento generaliniu direktoriumi; dabar paskirtas ambasadoriumi Lietuvoje. Moka kelias užsienio kalbas.

Pirmasis susitikimas su ambasadoriumi, jo atsakymai į žurnalistų klausimus paliko gerą įspūdį, jis kalbėjo, bendravo nuoširdžiai. O tai juk ir yra svarbiausia – žmogaus ryšys su žmogumi.

© 2007 „XXI amžius“