Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tarpreliginio dialogo reikšmė taikai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina Neapolio susitikimo dalyvius

Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I

Izraelio aškenazių vyriausiasis rabinas Jona Mecgeris

Jungtinių Arabų Emyratų musulmonų imamas Ibrahimas Ezedinas

Šventasis Tėvas sveikinasi su Neapolio susitikime dalyvavusiu Izraelio aškenazių vyriausiuoju rabinu Jona Mecgeriu

Popiežius vertina Šv. Egidijaus bendruomenės iniciatyvas

Popiežiaus Benedikto XVI kalba pradedant Neapolio taikos susitikimą, kuriame dalyvavo daugelio krikščioniškų Bažnyčių vadovai bei žydų, musulmonų ir kitų tikybų religiniai lyderiai, dar labiau sustiprino šį visame pasaulyje išgarsėjusį Šv. Egidijaus bendruomenės tarpreliginio dialogo sąjūdį. Per pastaruosius dvidešimt metų minėta Romoje centrą turinti katalikiškojo jaunimo humanitarinė organizacija stengiasi palaikyti dar popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtą tradiciją, kai jis 1986-aisiais į Šv. Pranciškaus miestą Asyžių buvo sukvietęs istorinei maldos už taiką dienai svarbiausių religijų dvasinius vadovus.

Kiti du tos taikos piligrimystės susitikimai (1987 ir 1988 metais) vyko Romoje, o trečiasis, kurio tema „Karas niekada daugiau“, minint Antrojo pasaulinio karo pradžios 50-ąsias metines, – 1989-ųjų rugsėjį buvo surengtas Varšuvoje. Vėliau kasmetinių renginių grandinė nusitęsė per Barį, Maltą į Europos Sąjungos sostinę Briuselį (1992 metų susitikimo tema buvo „Europa, religijos ir taika“). Religiniai lyderiai taip pat rinkosi į Milaną, vėl į Asyžių, į Florenciją, o 1995-aisiais į šventąjį miestą Jeruzalę, trijų didžiųjų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – dvasinį centrą.

Neužmirštamas susitikimas, 1998 metais surengtas Bukarešte, tema „Taika yra Dievo Vardas“, plačiai nuskambėjęs pasaulyje.

Tarpreliginio dialogo renginiai, į kuriuos įsijungė ir politikos ir visuomeninio gyvenimo veikėjai, taip pat vyko Lisabonoje, Barselonoje, Palerme, Achene, vėl Milane, Lione. Minint puikiosios tradicijos dvidešimtmetį, praėjusiais 2006 metais susitikimas pirmą kartą vyko kitoje Atlanto pusėje, Vašingtone bei vėl pačiame Asyžiuje. Spalio 21–23 dienomis į Neapolį susirinkę garbieji svečiai ženklino šio sąjūdžio naują istorinę atkarpą – įžengimą į trečiąjį jo dešimtmetį.

Sveikindamas kardinolus, vyskupus, patriarchus, rabinus, imamus, budistų vienuolius bei kitus tautų dvasinio gyvenimo globėjus, posėdžiavusius Neapolio diecezijos kunigų seminarijoje, popiežius Benediktas XVI pirmiausia nurodė į viltingą pastarojo susitikimo temą: „Religijų ir kultūrų dialogas už pasaulį be smurto“. Jis aiškino, kad gerbiant įvairių religijų skirtumus ir tapatumą, visos jos yra pašauktos darbuotis dėl taikos ir aktyviai dalyvauti skatinant tautų ir žmonių susitaikymą. Tokia „yra autentiška „Asyžiaus dvasia“, kuri priešinasi kiekvienai prievartos formai bei piktnaudžiavimui religija kaip pretekstu smurtui“.

Pabrėžęs, kad visos tikybos turi tapti „meilės civilizacijos kūrėjomis“, Šventasis Tėvas sakė, jog Katalikų Bažnyčia, siekdama šio tikslo, yra pasiryžusi toliau žengti dialogo keliu, skatindama tarpusavio supratimą tarp įvairių kultūrų, tradicijų bei religinių doktrinų. Šios dvasios plėtra yra itin aktuali šiame įtemptame laikotarpyje, kai dėl nesupratimo ir tolerancijos stokos patiria nepagarbos ir laisvės suvaržymų kentėjimus atskirų regionų vyrai ir moterys. Popiežius Benediktas XVI meldė Viešpatį, kad jis išlaisvintų visų tikybų išpažinėjų širdis nuo „neapykantos ir smurto šaknų“.

Bendras priešas – bedieviškas pasaulis

Kiti Neapolio susitikimo dalyviai, pabrėždami savo konfesinį identitetą, pratęsė Šventojo Tėvo iškeltą mintį, kad religijos negali būti prievartos nešėjomis ir kad niekada negalima šauktis Dievo siekiant pateisinti blogį ir smurtą, kaip kartais pasitaiko fundamentalistinėje aplinkoje. Štai Konstantinopolio stačiatikių ekumeninis patriarchas Baltramiejus I pripažino, kad religiniai skirtumai nesunkiai gali tapti motyvu neapykantos ir netgi karo proveržiui, kaip yra su tautiniais ar rasiniais skirtumais. Tačiau „karas vardan religijos yra karas prieš religiją“, kadangi kiekvienos tikybos tikslas yra vienybės su Dievu ir kitais žmonėmis stiprinimas. Kad prievartos proveržiai silpnėtų, Stačiatikių Bažnyčios vadovas kvietė visus „kultivuoti šventą ir palaimintą vendetą“ prieš savo pačių blogąsias aistras, sutelkiant dėmesį į tarnavimą mylinčiam Dievui.

Konstantinopolio patriarchas pabrėžė pavojų, kylantį iš Europos civilizacijos radikalaus sekuliarėjimo, kuris pasireiškia „desperatiškai siekiant“ pakeisti tikėjimą į Kristų, tikrą Dievą ir tikrą Žmogų, tikėjimu į žmogų su minėtomis jo aistromis ir ribotumais. „Netgi kalbama apie Dievo mirtį. Bet jeigu Dievas yra miręs, vadinasi, nuodėmė neegzistuoja, kadangi nuodėmės prielaida yra Dievo egzistencija“, – aiškino Baltramiejus I. Jis priminė rašytojo Aleksandro Dostojevskio perspėjimą, kad „be Dievo viskas yra leidžiama“, viskas tampa reliatyvu, aukščiausios vertybės atmetamos. Tada kalbėti apie supratimą, taiką, meilę, pagarbą ir atsakomybę yra beveik neįmanoma, kadangi „postkrikščioniškoje eroje“ tos vertybės tampa tik žmogaus įgeidžių pasirinkimais.

„Todėl mums reikia darbuotis dėl krikščionių vienybės, nes mūsų liudijimas nebus efektyvus, jei esame padalinti. Krikščionio priešas yra ne kitas krikščionis – mūsų bendras priešas yra bedieviškas pasaulis“, – tarsi papildydamas Konstantinopolio patriarchą viename iš Neapolio susitikimo diskusinių forumų kalbėjo Suomijos liuteronų vyskupas Voitas Huotaris. Jis pažymėjo, kad lokalinį mąstymą vis labiau turi pakeisti krikščionybės visuotinumo suvokimas, kad jis globalizuotame pasaulyje darytų didesnę įtaką tautų, etninių grupių bei kultūrų taikiam sambūviui. Skurdas, nepatenkinama mažumų padėtis, demokratijos stygius – visa tai yra smurto ištakos. Liuteronų vyskupas ragino suprasti, kad biblijinė „taikos“ („šalom“) samprata yra daugiau nei vien tik karo nebuvimas. „Tai integralumas, laisvė, saugumas, teisingumas, materialinė ir emocinė gerovė bei lygybė, taip pat žmogaus ir gamtos darna, – sakė Suomijos liuteronų dvasinis vadovas. – Kaip krikščionys, kovodami už taiką kasdieniniame gyvenime, mes turime stengtis įgyvendinti tuos tikslus“.

Birmos budistų vienuolio liudijimas

Kaip tik dėl to Neapolio susitikimo dalyviai jautriai išklausė Birmos (Mianmaro) budistų vienuolio U Utaros pasisakymą apie sunkią padėtį jo šalyje, valdomoje karinės diktatūros. Neseniai per pasaulį nuskambėjo žinios iš Birmos, kad vietos kariniai valdytojai žiauriai susidorojo su taikių manifestacijų dalyviais, tarp kurių buvo daug budistų vienuolių. U Utara pasakojo, kad keli vienuoliai žuvo, daugelis buvo sužeisti, kiti priversti slapstytis baimindamiesi dėl savo gyvybės. Įsijungdami į taikius protestus vienuoliai norėjo padėti apginti Birmos žmones ir visuomenę, kadangi budistų mokymas skelbia pareigą rūpintis bendruomenės gerove.

„Dėl ekstremalaus skurdo, brutalių represijų ir pasibjaurėtinos korupcijos budistų vienuoliai nusprendė reikalauti iš režimo užbaigti šią didžiąją nelygybę Birmoje. Jie taip pat reikalauja pigesnių prekių bei laisvos ekonominės veiklos žmonėms“, – sakė U Utara. Jis pabrėžė, kad budistų vienuoliai, žengdami taikių protestuotojų gretose, stengėsi skleisti tarp visų „mylintį gerumą“, tikėdamiesi, jog ši nuostata padės atnešti taikias permainas. Deja, karinė chunta brutaliai susidorojo su demonstrantais, panaudodama netgi sunkiuosius ginklus. Dėl to, kaip minėta, tarp žuvusių civilių, studentų yra ir budistų vienuolių, kurie visame pasaulyje garsėja taika, gerumu ir neprievartos skleidimu. Todėl, religiniu požiūriu, šis susidorojimas yra sunkus išpuolis prieš patį budizmą, svarbiausią Birmos religiją (daugiau kaip du trečdaliai šios Pietryčių Azijos šalies gyventojų yra budistai). „Prašau padėkite bendra malda užbaigti šį brutalų engimą Birmoje, užbaigti tą skurdą, neteisėtus areštus, žiaurumą, kankinimus ir kad Birmoje būtų atstatytos žmogaus teisės“, – prašė budistų vienuolis U Utara kitų pasaulio religijų lyderių. Kaip žinoma, solidarumą birmiečiams ir reikalavimą nutraukti režimo vykdomą smurtą prieš juos yra pareiškęs popiežius Benediktas XVI, kiti Katalikų Bažnyčios hierarchai bei daugelio krikščioniškų konfesijų dvasiniai vadovai.

Siūlymas kurti religijų Jungtines Tautas

Tokių krizinių situacijų tarpreliginiam aptarimui ir galimam dvasiniam dalyvavimui jų sprendime būtų įdomi Neapolio susitikime pakartotinai iškelta Izraelio aškenazių vyriausiojo rabino Jonos Mecgerio idėja sukurti kažką panašaus į Religijų Jungtines Tautas. Jo įsitikinimu, tada skirtingų religijų lyderiai galėtų bendrauti netgi tuo atveju, jeigu jų šalys neturi diplomatinių santykių. Rabinas J.Mecgeris sakė, kad po tokio organizuoto dialogo „prie vieno stalo“ žmonės išgirstų naują situacijos suvokimą ir vertinimą, priėjimą bei siūlymus spręsti konfliktus. „Kiekvienas statomas tiltas suartintų širdis“, kadangi dauguma konfliktų pasaulyje paliečia ir religiją, o bendravimo stoka juos tik dar labiau intensyvina.

Izraelio vyriausias rabinas aiškino, kad „Jungtinių Tautų“ veikimo pagrindu galėtų būti Dešimt Dievo įsakymų, įskaitant svarbųjį „Nežudyk!“ Darbotvarkėje, be kitų klausimų, galėtų būti aptariamos su morale susijusios šiandienos problemos – narkomanijos ir alkoholizmo paplitimas, seksualinis palaidumas, smurtas šeimoje, švietimas ir, žinoma, „gyvybės šventumas ir orumas“. Šio siūlomo tarpreliginio forumo pradmeniu galima vadinti dabar Šv.Egidijaus bendruomenės kasmet rengiamus tautų ir religijų susitikimus, kurių 21-asis vyko Neapolyje. „Kiekvienas toks kongresas stiprina abipusę pagarbą ir supratimą ir tampa svarbia plyta statant tiltą tarp mūsų pasaulio religijų“, – tvirtino J.Mecgeris.

Musulmonų imamas Ibrahimas Ezedinas iš Jungtinių Arabų Emyratų savo kalboje taip pat pripažino, kad Šv.Egidijaus bendruomenės rengiami susitikimai turi didžiausią autoritetą pasaulyje kaip tarpreliginio dialogo forumai. Jis siūlė, kad šios asamblėjos „neapsiribotų tik procesijomis, konferencijomis ir seminarais, nors jų reikšmė yra didelė“. Reikėtų įkurti kokią nors nuolat veikiančią struktūrą – Vykdomąjį sekretoriatą arba Veikimo komitetą – kuris turėtų savo programą ir koordinuotų tarpreliginį dialogą regioniniame lygyje, siūlydamas įvairias taikos iniciatyvas. Taigi, musulmonų dvasininkas iš esmės pritarė judėjų rabino siūlymui dėl Šv.Egidijaus bendruomenių rengiamų tarpreliginių taikos susitikimų struktūrizacijos, kad jie galėtų veikti kaip Jungtinė Tautų organizacija, Raudonasis Kryžius ir Pusmėnulis ar Neprisijungusių šalių organizacija.

Kitas susitikimas vyks Kipre

Ar bus realizuotos šios idėjos, parodys ateitis, tačiau tarpreliginį dialogą skatinantys Šv. Egidijaus organizuojami susitikimai bus tęsiami. Baigiant Neapolio susitikimą Šv.Egidijaus bendruomenės įkūrėjas profesorius Andrea Rikardis pranešė, kad kitas suvažiavimas ateinančiais metais įvyks problematiškame Kipre. Kaip žinoma, ši Viduržemio jūros sala yra padalinta į Turkijos valdomą musulmoniškąją dalį ir nepriklausomą krikščioniškąjį Kiprą, kuris yra įstojęs į Europos Sąjungą. „Ši sala atstovauja savotiškam religijų sandūros paribiui ir gali tapti dialogo ir taikos tiltu“, – sakė A.Rikardis. Kipro Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas arkivyskupas Chrizostomas II Neapolyje kalbėjo, kad salos stačiatikiai „turi draugiškus santykius“ su kaimynais musulmonais ir žydais, todėl jis viliasi, kad prieš dvidešimt metų iškilusi tarpreliginio taikos dialogo Asyžiaus dvasia bus sustiprinta „Kipro dvasios“.

Neapolio susitikimo pabaigoje jame dalyvavę 315 pasaulio religijų lyderių tradiciškai pasirašė ir paskelbė „Kvietimą taikai“, kuriame pabrėžė ryžtą stiprinti tarpusavio broliškus santykius ir prašyti Dievo didžiosios taikos dovanos, kadangi pats „Dievo vardas yra taika“. Pripažinę, kad plačiai pasaulyje įsivyravęs smurtas, skurdas, terorizmas ir desperacija skatina nuotaikas, kad „nieko negalima pakeisti“, jie ragino nepasiduoti šiam pesimizmui. Tam reikia „stiprybės, kuri eina iš meilės dvasios, padedančios atkurti ir sustiprinti žmonių giminės vienybę“. Šios dvasios galia perkeičia vyrų ir moterų širdis ir atnaujina istoriją.

Prisiminę popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kad „niekada blogis ir prievarta negali būti pateisinti šaukiantis Dievo vardo“, susitikimo dalyviai pakvietė plėtoti tarpreliginį dialogą, kuris „praturtina gyvenimą, išsklaido pesimizmą“ ir neša viltį pasaulio ateičiai. „Dialogas nėra silpnojo iliuzija, bet stipriojo išmintis“, jis remiasi maldos galia, gebančia pakeisti žmonijos likimą, teigiama Neapolio susitikimo kreipimesi. „Nuolankiai siūlome šią senąją išmintį visų tautų ir kiekvieno žmogaus tarnybai, kad būtų atverta nauja laisvės nuo baimės ir paniekos kitiems epocha“, pabrėžia pasibaigusio tarpreliginio susitikimo dalyviai.

© 2007 „XXI amžius“