Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Partizanų keliais...

Zigmas TamaKauskas,

Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas

Artėjant Vėlinėms, Lietuvos laisvės kovos štabas ir Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus renginių sektorius su Kauno „Saulės“ ir „Rasos“ gimnazijų, Milikonių vidurinės mokyklos mokinių bei jų šeimų narių grupe surengė pažintinę išvyką „Partizanų keliais“. Išvyką savo gražiomis dainomis praturtino Karių savanorių choristų klubas „Margirio kariai“ (klubo pirmininkas Justinas Rimas, choro vadovas Romas Kazlauskas).

Lankėmės Kazlų Rūdos miškų masyve, apžiūrėjome restauruotą partizanų bunkerį, prie kurio stovi gėlėmis papuoštas kuklus metalinis kryžius, žymintis, kad čia nelygioje kovoje 1945 metų rugpjūčio mėnesio 26 dieną žuvo partizanų radistas Jurgis Čeičys–Aras. Nenorėdamas gyvas pasiduoti čekistams, jis, kaip Pilėnų didvyriai, pasirinko savanorišką mirtį. Lentelės užrašas byloja, kad čia žuvo ir Zigmas Balsys. Tai dabartinio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko, buvusio Lietuvos partizano Vytauto Balsio tėvas. Zigmas Balsys po birželio mėnesio 13 dienos kautynių su stribais, sudeginus trobesius, taip pat pasirinko sunkų partizano kelią, kurį po dviejų mėnesių nutraukė okupanto kulka. Žuvę kovotojai buvo pagerbti malda, choristų patriotine daina, gėlių puokštėmis ir uždegtomis žvakutėmis. Vytautas Balsys papasakojo apie partizanavimo laikus, ginkluotą kovą su į mūsų kraštą įsiveržusiais įsibrovėliais, apie partizanų buitį, sunkias gyvenimo sąlygas bei buvusį didelį jaunatvišką idealizmą ir pasiaukojimą Lietuvos laisvės labui. Nusileidę kopėčiomis į drėgną bei tamsų bunkerį, patys pamatėme, kiek reikėjo jauniesiems kovotojams turėti ištvermės, drąsos, tikėjimo, širdies kaitros ir ryžto, kurių mūsų sumaterialėjusiame gyvenime taip stinga... Stinga ir atminties, ir tautinės dvasios, ir žmogiško orumo, ir gyvojo Dievo širdyje.

Nuaidėjus Lietuvos himno garsams, automašinų eilė pasuko į Kluoniškių kaimą, prie didelio gražaus lietuviško kryžiaus, kurį pastatė Vytautas Balsys čia buvusios savo tėvelių sodybos ir 1945 metų birželio 13 kautynėse su sovietiniu okupantu žuvusių atminimui. Tose kautynėse žuvo penki Lietuvos partizanai, tarp jų ir Vytauto brolis Viktoras. Daug Lietuvos žemelė yra sugėrusi kraujo, beveik kiekvienas jos kampelis paženklintas netektimis, mūsų geriausių sūnų ir dukrų žūtimis, moralinėmis žaizdomis. Tos žaizdos dar neužgijusios iki šiol... Tačiau tikime, kad Lietuvos dvasia po truputį atsigaus. Tai liudija ir su mumis keliavęs atžalynas – gražus bei aktyvus mokinių pulkas su savo artimaisiais. Kaip nepaminėti „Saulės“ gimnazijos trečiokų Povilo Kamantausko, Jono Ignatavičiaus, Vaidos Spūdytės, Justės Markevičiūtės, Simono Juočio, „Rasos“ gimnazijos gimnazisto Tautvydo Kupčiko, Milikonių vidurinės mokyklos kraštotyros entuziasto Egidijaus Bagdono, minėto choro vadovo Romo Kazlausko sūnaus Gintaro ir kt. Gimnazisto Jono Ignatavičiaus tėvelis, pritardamas mūsų organizuotai išvykai, net pats sėdosi prie vairo, vadovaudamas visai virtinei automobilių.

Kluoniškių Kryžiui pagerbti ir partizanų aukai atminti nuskambėjo Maironio daina „Oi neverk, matušėle!“ Šia daina taip pat pagerbėme gerąsias sengalvėles – Lietuvos laisvės kovotojų ryžtingąsias motinas, kurios skarelės krašteliu nubraukusios ašaras lydėjo laimindamos savo vaikus. Dar iki šiol išgyvenę Laisvės kovotojai kaip brangiausią relikviją saugo drabužio kraštelyje kažkada mamos įsiūtą šventą medalikėlį su Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdu... Daugeliui šie simboliniai, Motinos širdimi paliesti ženklai, padėjo išlaikyti ir partizano priesaiką, ir gyvąjį tikėjimą, o pakliuvusiems į Sibiro lagerius – teikė vilties, rodė kelią į Lietuvą...

Savo prasmingą kelionę baigėme Zapyškio bažnyčios šventoriuje prie nepaprastai meniško bareljefinio Kryžiaus, kurį, mūsų kelionės vedlio Vytauto Balsio iniciatyva, sukūrė skulptorius Algimantas Sakalauskas 2004 metų birželio mėnesį, pagerbdamas Zapyškio apylinkės komunizmo aukas – žuvusius partizanus, politinius kalinius ir tremtinius. Ant kryžiaus užrašyti žinomo poeto ir kompozitoriaus Antano Paulavičiaus žodžiai, kurie tarsi apibendrina ir mūsų išvyką: Už Lietuvą, Tėvynę motiną, dėkojam Dieve, Tau.

Dėkojame, kad turime savo Valstybę gražiame žemės kampelyje, kur taip ryškiai keičiasi metų laikai, kad čia gyvename mes, baltiškos kultūros žmonės, lietuvių tauta, kad turime skambią savo kalbą, savo istoriją, savo tikėjimą. Mokėkime visa tai branginti bei saugoti.

© 2007 „XXI amžius“