|
Nukryžiuotos Vėlinės
Bernardas ALEKNAVIČIUS
Ištrūkę iš sovietinio taboro, mes nesame visiškai laisvi, nes esame nuolat terorizuojami buvusių homo sovieticus, įsikūrusių įvairiose valdžios struktūrose. Gaila, kad ir Seimo nariai priimdami įstatymus dažnai nesuvokia jų netobulumo. Ir juo toliau, juo labiau visa tai atsiliepia mūsų gyvenimui. Skaudžiausia tai, kad šie sovietmečio atgyvenos atkakliai niekina Lietuvą ir į mūsų sąmonę mėgina įnešti svetimų ir lietuviui nepriimtinų idėjų: neatkurta tautinė mokykla, iškraipoma tradicinių švenčių esmė, net Vėlinės tapo Mirusiųjų atminimo diena.
Puikiai prisimenu Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmuosius posėdžius ir kiek ten būta tuščių ir nereikalingų diskusijų dėl švenčių. Daugelis Seimo narių jau buvo gerokai primiršę žodį Vėlinės, kuris nuo 1956 m. buvo kruopščiai trinamas iš mūsų gyvenimo. Būtent tada mūsų kalboje ir atsirado Mirusiųjų atminimo diena. Tačiau tautoje šis žodis neprigijo. Galiausiai 1990 metų pabaigoje, po dvi valandas trukusių diskusijų seimūnai pagaliau prisiminė, jog po lapkričio 1-osios Visų Šventųjų šventės yra ir lapkričio 2-oji Vėlinių diena.
Taigi 1990 metais Vėlinės buvo įstatymu sugrąžintos į mūsų gyvenimą. Trylika metų lapkričio 2 d. buvo Vėlinės. Ir šios dienos išvakarėse buvome kartu su visa tauta išėjusiais ir esančiais. Tik toks mūsų buvimas, o gal pats žodis Vėlinės labai nepatiko raudonojo taboro šalininkams. Todėl sovietiniu pavyzdžiu nuo 2004 m. tautai mėginama įpiršti Mirusiųjų atminimo diena (Vėlinės). Kodėl grįžtame į sovietinio taboro laikus? Kodėl atsisakome gražaus, prasmingo ir labai lietuviško žodžio?
Ir mūsų kalendoriuose ši pataisa be Seimo įsikišimo neatsirado. Tai kokios pašalinės jėgos veikia tautos rinktus Seimo narius!?
Nereikliam piliečiui iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog čia nieko blogo neįvyko. Ir buldozerinio ateizmo atstovas prasitartų: Tai kas čia blogo!? Ar ne tas pats Vėlinės ar Mirusiųjų atminimo diena, skliausteliuose žodis Vėlinės paliktas!
Ne. Tai ne tas pats. Lietuviui Vėlinės reiškia daug daugiau negu Mirusiųjų atminimo diena. Žodis Vėlinės glaudžiai susijęs su mūsų mitologija, Vaižganto diena. Nejaugi ir rašytojo Vaižganto pasirinktas pseudonimas mums jau nieko nebesako? O kur dar mūsų mėlynžiedžiai linai, kurių vienai atmainai selekcininkai davė Vaižganto pavadinimą!
Vėlinės tai mūsų tautos kartų susitikimas su išėjusiais. Mirusiuosius reikia ne tik atminti, gerbti, bet reikia su jais bendrauti. Ir tik Vėlinių dieną greta mūsų atsistoja atgimimo šaukliai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Sibiro toliuose nukankintų knygnešių bei XX a. rezistentų vėlės. Ir taip bendraudami su išėjusiais mes ir savo nepriklausomybę atgavome. Tik dabar kažkokioms jėgoms vėl parūpo šį šventą žodį iš mūsų tautos įstatymu ištrinti. Ir jeigu kol kas Vėlinės dar rašomos skliausteliuose, vieną dieną ne tik skliaustelių, bet ir žodžio Vėlinės gali nelikti.
Ačiū Dievui, kad įstatymai neveikia atgaline data, nes, ko gero, ir Adomo Mickevičiaus poemos Vėlinės pavadinimą tektų keisti į sovietinę Mirusiųjų atminimo dieną! Tai štai kur veda mūsų išrinktųjų priimami įstatymai.
Juk tai nusikaltimas lietuvių tautos papročiams ir tradicijoms! Sovietinio taboro šalininkai tai daro sąmoningai, siekdami, kad iš mūsų gyvenimo ir sąmonės palaipsniui išnyktų Kražių skerdynių, XX a. rezistencinio pasipriešinimo ir jau mūsų dienų Sausio 13-osios aukos.
© 2007 XXI amžius
|