Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo keliu veda meilė gimtajai kalbai

Kun. Justas Jasėnas,

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos vikaras

„XXI amžiaus“ skaitytojams jau teko sykį rašyti apie iš Miežiškių (Panevėžio r.) kilusį kalbininką Joną Šukį (J.Jasėnas. Kalbininkas, rašytojas, publicistas. XXI amžius.– 2005, Nr. 34, p. 3). Šįkart norėčiau šią temą pratęsti, juolab kad tam atsirado puiki proga – visai neseniai Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla išleido šio universiteto Lituanistikos fakulteto ir Lietuvių kalbos katedros 96 puslapių knygelę „Jonas Šukys. Bibliografijos rodyklė“ (leidinį sudarė ir parengė Edita Balčiūtė ir Vidas Valskys). Knygelėje suminėti J.Šukio darbai: vertimai, grožiniai kūriniai, knygos, straipsniai, recenzijos ir kiti darbai, parašyti 1956 – 2006 metais. Leidinėlio pradžioje pasitinka V.Valskio straipsnis „Jonas Šukys – kalbininkas ir literatas“. Čia nuosekliai, chronologiškai atskleista biografija: mokslai, studijos, įvairiausi darbai kalbos baruose.

Jono Šukio bibliografiją sudaro: kalbinė literatūra – disertacija, knygos (1976 – 2006), straipsniai, atsakymai į klausimus, recenzijos (1956 – 2006, 578 vienetai), pranešimai, jų tezės. Išskirta grožinė literatūra – knygos (1958 – 2006), atskiri kūriniai (1956 – 1986), straipsniai, recenzijos ir kita (1959 – 1977), vertimai (1981 – 1993). Knygelėje randame ir straipsnius apie J.Šukį, jo darbus, gyvenimą, kūrybą (1956 – 2005). Pabaigoje pateikta asmenvardžių rodyklė.

Ir „XXI amžiaus“ skaitytojus norisi nors trumpai supažindinti su žymaus kalbininko biografija. Jis gimė 1935 m. kovo 25 d. Miežiškiuose. 1953 metais su pagyrimu pabaigė Panevėžio pedagoginę mokyklą (anksčiau vadintą mokytojų seminarija). Vėliau studijos Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas), Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Studijų metais brendo meilė gimtajai kalbai, noras ją populiarinti, puoselėti. Kartu pradeda skleistis literatūriniai gabumai, paskelbiami pirmieji grožiniai kūrinėliai „Genyje“. 1966-aisiais miežiškėnas apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją tema „Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių sintaksės ypatybės (kai kurios vientisinio sakinio ypatybės ir sudėtinis sakinys)“. Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute moksliniu bendradarbiu, ištyrė apie 20 šnektų punktų „Lietuvių kalbos atlasui“, ėmė užrašinėti žodžius akademiniam „Lietuvių kalbos žodynui“. Darbavosi Lietuvos radijuje, Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete, „Mūsų žodžio“ redakcijoje, Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute. Nuo 1994 metų žymus kraštietis – Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentas.

V.Valskys J.Šukio darbus skirsto į keturias dalis: sintaksės darbai, įvairūs kalbos praktikos patarimai, kalbos vadovėliai ir pratybų pratimų rinkiniai, kalbos mokslo populiarinimo knygos. Darbuotasi ir dialektologijos bei leksikologijos srityse. Per daugybę metų nuveikti milžiniški darbai: mokyta gražios, taisyklingos kalbos, tuo tikslu leistos knygos, rašyti straipsniai, kalbėta radijuje ir televizijoje. Su džiaugsmu reikia paminėti, kad 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedroje apgintas Editos Balčiūtės bakalauro darbas apie kalbininką ir jo darbus.

Tikriausiai jau vaikystėje būsimąjį kalbininką sužavėjo gimtoji tarmė, senųjų kaimo žmonių vaizdinga kalba. Studijų metais laikas vėjais nešvaistomas – J.Šukys į rankas ima plunksną, dalyvauja literatūros vakaruose, Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos veikloje, domisi kūryba, pavyzdingai mokosi. Vasaromis studentas sugrįždavo į gimtinę, ėmė užrašinėti žodžius akademiniam „Lietuvių kalbos žodynui“ (yra jų pateikęs per 20 000).

V.Valskys teigia, kad lietuvių kalbos mokslui reikšmingiausiais laikytini J. Šukio veikalai sintaksės klausimais, ypač stambiausias jo darbas „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998). Ir minėtame darbe, ir kitose ta tema parašytose knygose išsamiai aptarta lietuvių kalbos linksnių ir prielinksnių vartosena, didelis dėmesys skiriamas klaidingos vartosenos taisymams. 1984 metais išleista jo knyga „Linksnių ir prielinksnių vartojimas“ (išleista Brailio raštu). Reikia paminėti, kad mokslininkui už sintaksės darbus – daugelio metų mokymą, patarimus, knygų leidybą 2003-aisiais paskirta Petro Būtėno premija. Tais pačiais metais pasirodė knyga plačiajai visuomenei „Kalbos kultūra visiems“. Lituanistai ir mokiniai J.Šukį atsimena ir kaip vadovėlių kalbai, kalbos kultūrai autorių. Jauniesiems skaitytojams skirtos jo knygos „Kalbos margumynai“ (1997), „Gramatikos šalyje“ (1982, 1984). Daug grožinių kūrinėlių vaikams paskelbta dar studijų metais. Taip pat yra išėjusios jo prozos knygos vaikams: „Apie vaikučius – baltus žiručius“ (1958), „Berniukas Šaparniukas ir jo žirgelis“ (1959), „Vilko batai“ (1963), „Kodėl juokėsi katytė“ (2003). J.Šukys yra parašęs apsakymų ir suaugusiems, išspausdinęs satyrinių, humoristinių kūrinių. Šalies spaudoje – daugybė jo straipsnių, atsakymų į klausimus, diskusijų, polemikų, pasirodė ir kelios iš lenkų kalbos jo verstos knygos. Priminsime, kad pagal jo scenarijų saugaus eismo tema „Alutį gėriau“ buvo sukurtas trumpametražis humoristinis vaidybinis filmas. 2005 metais išleista J.Šukio sudaryta ir parengta kalbinių anekdotų knyga „Sveiks, tik nebegyvs“.

Neužmirštami ir J.Šukio darbai kraštotyros srityje. Knygai „Upytė“ (1986) parašė straipsnį „Ėriškių tarmė“, padėjo parengti Eugenijaus Urbono sudarytus rinkinius „Iš Panevėžio krašto tautosakos“ (pirmasis tomas 2003 m., antrasis 2006 m.), išspausdino straipsnių apie gimtąjį kraštą, panevėžiškių šnektos savitumus, tarmes ir kitomis temomis įvairiuose kraštotyros leidiniuose. 2003 metais buvo išleista kalbininko J.Šukio kartu su kraštiečiu Vladislovu Marciuška parengta knyga „Miežiškiai“. Joje randame J.Šukio parašytą pratarmę, atskirus straipsnius apie Miežiškių tarmę, miestelio vardą, Miežiškių krašto kaimų pavadinimus, pavardes, pirmuosius Miežiškių paminėjimus ir senuosius archeologinius radinius (J.Šukys su Istorijos instituto mokslininkų pagalba nustatė, kad seniausias iki šiol žinomas vietovės paminėjimas yra iš 1586 metų). Knygos gale pateikta ir J.Šukio biografija, suminėti pagrindiniai darbai, išleistos knygos.

Bibliografijos rodyklė padės geriau ir išsamiau susipažinti su veiklaus, tautiško ir patriotiško kalbininko asmenybe, nuostatomis, biografija, nuveiktais darbais kalbos srityje. Leidinys pasitarnaus ir mokytojams bei kalbos mokslų studentams, kurie po ranka turėdami knygelę galės ne tik patys gražiai kalbėti, bet ir kitus paskatins rūpintis kasdieniniu žodynu, gyva, taisyklinga kalba, pagal pateiktas nuorodas susirasti reikiamą straipsnį rūpimu klausimu. J.Šukio darbai (bibliografinę rodyklę pasklaidžius tikrai įspūdį kelia gausybė publikacijų, pasisakymų, mokymų) rodo jo meilę gimtajam kraštui, kalbai, dvasiniam kultūros ir istorijos paveldui.

Kita vertus, J.Šukio atkaklus, sistemingas darbas uždega ir kitus vėl iš naujo atrasti žodžio vertę, posakio grožį, prasmę, žadina norą tobulinti ir praturtinti kasdieninę kalbą. J.Šukio pavyzdys skatina likti ištikimus žodžio augimui ir sužydėjimui, jo grožio ir taupumo bei prasmės pajautimui, taip pat nepasiduoti nepalankioms kosmopolitiškumo, anglakalbystės idėjoms. Juolab kad šiandien tos ištikimybės vis labiau reikia savosios kalbos žodžiams, kuriuos vis dažniau išstumia parduotuvių vitrinose, reklamose, gatvėse besipuikuojantys angliški ar kitomis kalbomis užrašyti trumpiniai, pavadinimai, kurių nei reikšmės nežinome, nei ištarti mokame. Ir savame krašte, savo sostinėje, vis labiau gali pasijusti esąs ne lietuvis, bet nemokša, neišsilavinęs, siaurų interesų veltėdis turistas.

Tokioje tikrovėje lieka daugelio kalbininkų, taip pat ir J.Šukio pavyzdys, kuris visą laiką moko gražios, taisyklingos kalbos, kuris visą gyvenimą ištikimai tarnauja kalbai, žodžiui, vidinei žmogaus kultūrai.

© 2007 „XXI amžius“