Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Mintys
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą

(Tęsinys. Pradžia Nr. 76, 78)

Faustas Kirša

Juozas Albinas Herbačiauskas

Toliau J.A.Herbačiauskas tęsė:

– Prie šios revoliucijos prisidės ir visi šviesūs, geros valios Lietuvos žmonės. Tu net nežinai kiek jų Lietuvoje yra! Jie dabar pavergti, jie išgąsdinti: jie dabar tyli ir skausmingai mąsto tie visi Lietuvos rūpintojėliai... Bet jie sukils, pakels savo galvas – ir pasaulis sudrebės!

– Viešpatie, koks jūs siurrealistinis romantikas! Aš irgi šiek tiek pažįstu dabartinį Lietuvos gyvenimą ir tikrai žinau, jog dėl jūsų mirties Lietuvoje nekils jokia revoliucija...Tiesa, studentai dabar jums kalbant visada triukšmingai ploja ir atrodo, jog nuoširdžiai jums pritaria. Bet jums taip savavališkai mirus daugelis tars: „Na, ir keistuolis tas Herbačiauskas!“ O pasitaikys ir tokių, kurie išdrįs ir šitaip išsireikšti: „Štai žuvo dar vienas variotas!“, ir jums mirus, nekils jokios revoliucijos ir jūsų mirtis bus beprasmiška. Ar tada ne geriau būtų pasilikti gyvam ir toliau kovoti už šviesesnę Lietuvą ir jai kurti dar vertingesnių veikalų?

J.A.Herbačiauskas ligi kraštutinės ribos įsiunta beklausydamas šių mano žodžių. Matyt, pajunta savo pozicijos silpnumą. Staiga kumščiu trenkia į marmurinį staliuką, kad visi ant jo buvę indai šokteli aukštyn ir ima skambėti. Ligi šiol prie manęs jis niekad nebuvo taip pasielgęs. Paskui irgi pašoksta nuo kėdės ir surinka:

– Aš tai galutinai ir neatšaukiamai esu nusprendęs ir aš tau draudžiu šį klausimą iš naujo kelti! Ir aš atsisakau toliau su tavimi sėdėti prie bendro stalo!

Tai surikęs demonstratyviai išeina iš kavinės, su manimi net neatsisveikinęs. Visi kavinės lankytojai stebi šią triukšmingą sceną ir girdi visus mudviejų karštai tariamus žodžius.

– J.A.Herbačiausko santykiai su „Naująja Romuva“ nutrūko! – šnabždasi prie daugelio staliukų.

Aš pasilieku vienas prie savo staliuko, o tik užsisakau naują kavos puodelį. Niekas nepakyla ir neprieina prie manęs, nors pasiteirauti, kas įvyko. Atrodo, jog niekas nei pritaria įvykiui, nei jo smerkia, nors beveik visi mudu pažįsta. Jie abejingi, jiems vis tiek pat: tai man dar vienas įsakmus įrodymas, jog J.A.Herbačiauskui mirus nekils jokia revoliucija ir jog jo savavališka mirtis beprasmiška ir jog ji bus traktuojama kaip didžiausia nuodėmė ir kaip baisus nusikaltimas.

Vienas ir liūdnas sėdžiu prie staliuko, o aplinkui skamba linksmi pokalbiai, draikosi triukšmingo džiazo balsai. Ir aš dabar jau panašus į pakelės rūpintojėlį, giliai kenčiantį plyname lauke. Tik čia nematyti dangaus žvaigždžių, o visur koketiškai šypsos pudruoti veidai. Čia nejauti malonaus laukų vėjo dvelkimo, o junti šlykščią tvankumą. Čia tau ir lakštingalos negieda. Čia tau tik nerimas ir kančia, vienatvė ir skausmas.

Turėčiau ir aš čia kumščiu trenkti į stalą ir išeiti, į nieką ir nežvilgterėjęs, su niekuo neatsisveikinęs. Bet kaip paralyžuotas sėdžiu ir lyg nežinia ko dar laukčiau, ko dar tikėčiaus. Bet štai, staiga, vėl pasirodo J.A.Herbačiauskas. Jis ramiai prisiartina prie mano staliuko ir tyliai draugiškai taria:

– Aš pasikarščiavau... Eime į lauką pasivaikščioti... Ten nuostabiai graži žvaigždėta naktis...

Aš nė žodžio netaręs pakylu, užsimoku už kavą ir drauge su J.A.Herbačiausku pasuku durų link. J.A.Herbačiauskas paima mane už parankės ir mudu išeiname kaip geriausi bičiuliai, ir koks nusivylimas tiems, kurie neseniai čia šnabždėjo: „Tarp Herbačiausko ir „Naujosios Romuvos“ jau nutrūko diplomatiški santykiai“.

Lauke tikrai žavi pavasario naktis. Einame Laisvės alėja ir žiūrime į žvaigždėtą tyrą dangų. Savo suvargusias krūtines gaiviname liepos kvapais. Mašinų beveik jau nebegirdėti. Jau dvylikta valanda nakties. Nebesutinkame ir žmonių: jie jau ilsisi. Tad beveik vieni du slenkame Laisvės alėja ir vienas kitam netariame nė vieno žodžio. Nė vienas nenorime atgaivinti buvusios audros ir akiplėšiškai sudrumsti iškilmingos nakties tylos. Tik staiga iš kažkur išnyra Faustas Kirša ir linksmai su mudviem pasisveikina. Dabar jis mudviem kaip apvaizdos siųstas žmogus, kaip Fiksas perkūnsargis, kuris nejučiomis į save įtrauks visas susitvenkusias audros sroves.

J.A.Herbačiauskas staiga pragiedrėja, nurimsta, džiaugsmingai Kiršą sveikina, paima jį už parankės. Jį pagauna poetinis įkvėpimas. Jo balsas pasidaro lyriškas, švelnus, bičiuliškas.

– Dabar atidžiai klausykite, ką jums pasakysiu. Aš tikrai badausiu ir tikrai mirsiu badu. Ir man mirštant užaugs man archangelo sparnai ir tokio dydžio kaip visas Kaunas... Aš pakilsiu į erdvę ir suplasnosiu savo tais archangelo sparnais... ir šiame Babilone neliks akmens ant akmenio ir žus visi niekšai, visi skriaudėjai, visi išnaudotojai, visi neteisingi ir tamsūs žmonės...

– Viešpatie! Juk Kaune yra ir dorų, šviesių žmonių, nejaugi ir juos visus sunaikinsite? – aš jį pertraukiu.

– Mano gyvenimo paskutinę dieną visi dori ir šviesūs žmonės apturės šventosios dvasios įkvėpimą ir išvyks iš Kauno... Nė vienas nekaltas žmogus nebus nužudytas...

– Bet ar jūs absoliučiai tikras, kad jie, tie visi dori žmonės, gaus tokį dievišką įkvėpimą? O jei kuris nors jų nesulauks tokio įkvėpimo ir nekaltai žus, tai visas šis jūsų žygis praras savo tyrumą: jis bus suteptas nekalto žmogaus krauju, šaukiančiu dangaus keršto...

– Ak, tas Keliuotis prikibo prie manęs kaip paties Liuciferio ambasadorius ir tarytum norėtų mane suvilioti į patį pragarą!

Herbačiauskas ima šūkauti ekspresyviu, bet ne piktu balsu, o daugiau kūrybiniu, estetiniu, įkvėptu.

– Profesoriau, jūs gi visą gyvenimą ligi šiol skelbėte, jog jūsų dūšia užrašyta velniui, jog jūs betarpiškai bendraujate su Liuciferiu, jog pats esate mirusiųjų karalystės ambasadorius Lietuvai, o dabar nei iš šio, nei iš to mane imate kaltinti turint ryšių su pačiu Liuciferiu...

– Kirša, sudrausk šį Liuciferiaus ambasadorių: šiąnakt jis prie manęs prikibo kaip lapas pirtyje ir niekaip nebegaliu juo atsikratyti!

Bet Faustas Kirša tyli. Jis tik skausmingai mąsto ir niekam nieko nesako. Jis su niekuo nenori ginčytis, jis nieko nenori mokyti, niekam nenori duoti net kokių nors patarimų. Jis tik klausosi ir mąsto.

– Taigi klausykite: paskutinę mano gyvenimo dieną man išaugs milžiniški sparnai, kaip visas Kaunas. Aš jais suplevėsuosiu ir šiame Babilone neliks akmens ant akmens. Visi niekšai žus! Tu, Kirša, dar šiąnakt išvažiuok į savąjį Senadvarį, kitaip kilusi apokalipsinė audra tave nublokš ant Antalieptės bažnyčios bokšto ir tu tada šauksi, rėksi iš viso pasaulio reikalaudamas pagalbos, o tada tau jau niekas jos nesuteiks! Tad geriau tučtuojau išvažiuoti į savąjį Senadvarį!

– O ar Vytauto bažnyčia irgi bus sunaikinta? – tyliai paklausia Kirša.

– Vytauto bažnyčia išliks: ji mums tautinė ir religinė tvirtovė. Bet ar kanauninko J. Tumo – Vaižganto klebonija išliks, tai to dabar negaliu garantuoti. Greičiausia ji bus iš pamatų sugriauta! Tos būsimos audros metu ponia Sofija Čiurlionienė bus nublokšta į vištidę ir vištos ją užkapos. Lapėnas bus nublokštas į kiaulidę ir kiaulės jį gyvą suės! Prezidentūros rūmai nuskęs į

patį pragaro dugną ir pėdsakų neliks, kad jie kada nors egzistavo.

– O Valstybės teatras turbūt išliks? – vėl ramiai, susimąsčiusiai paklausia Kirša.

– Kur dabar Valstybės teatras, atsivers tik ežeras, o prie jo liks iškaba su užrašu „Valstybės teatras“.

– O kas atsitiks su Baliu Sruoga? – smalsumo pagautas toliau teiraujas Kirša.

– Devyni velniai Sruogą nujos į devintą pragaro ratą ir greičiausiai raganos amžinai jam svilins akis ir užpakalį.

– Kaip baisu!– susijaudina Faustas Kirša.

– Žinoma, kad baisu! Čia tau ne Marijonos glamonės!

Kirša vėl nutyla ir susimąsto. Aš irgi tyliu: šiąnakt jau per daug mano širdžiai nerimo ir skausmingų išgyvenimų.

Ties „Metropoliu“ kits kitam karštai paspaudžiame rankas ir išsiskirstome. J.A.Herbačiauskas nuslenka miegoti į savo butą. Faustą Kiršą aš palydžiu į „Naujosios Romuvos“ redakciją, nes jis niekur neturi savojo buto. Aš tame pačiame name kopiu į ketvirtąjį aukštą, kur dantų kabinete turiu išnuomavęs mažytį kambarėlį.

Ryte, vienuoliktą valandą atėjęs į „Naujosios Romuvos“ redakciją, Faustą Kiršą aptinku dar tebemiegantį.

– Kelkis, Faustai, greitai į redakciją pradės plaukti bendradarbiai ir interesantai!

– Aš visą naktį nemiegojau. Užmigau tik rytui išaušus, tad ir nepastebėjau, kad jau vidurdienis.

– Tai ką svajojai, ar rašei naujus eilėraščius?

– Nei svajojau, nei rašiau, o skaičiau čia aptiktas knygas. Mane tiesiog pritrenkė profesoriaus St.Šalkauskio veikalai. Aš ligi šiol maniau, jog Šalkauskis idealistas, katalikų filosofas, o šiąnakt pirmą kartą paskaitęs jo raštus įsitikinau, jog jis beveik materialistas. Materialistu atrodo ir prelatas R.P.Kuraitis.

– Faustai, tu čia klysti. Ir Šalkauskis, ir Kuraitis gryniausio plauko tomistai. O šių dienų tomistai laikosi daugiausia kritinio realizmo. Jie griežtai neigia XIX – XX amžiaus idealistinę filosofiją, nuolat su ja polemizuoja ir todėl tau susidarė įspūdis, jog juodu materialistai.

– Tai ir tu jiems pritari ir laikaisi tų pačių filosofinių pažiūrų?

– Visiškai ne! Aš ne tomistas. Aš manau, jog tomizmas netinka dvidešimtam amžiui. Ir jei Tomas Akvinietis atsikeltų iš kapo, tai šiandien būtų didžiausias tomizmo priešas. Jis, kaip rimtas mokslininkas, sudarytų XX amžiaus mokslo laimėjimų sintezę.

– Tai siurrealistinis paradoksas!

– Tai visiškai ne paradoksas, o mano ilgų filosofinių ieškojimų vaisius. Tai dvidešimto amžiaus intelektualo gilus įsitikinimas. Tomas Akvinietis buvo Viduramžių didelis mokslininkas: jis sudarė didingą Viduramžių filosofinių ieškojimų sintezę, jis apibendrino visus Viduramžių mokslinius duomenis ir sudarė tiems laikams tinkamą filosofinę sistemą. Tą sistemą jis sukūrė prieš penkis šimtus metų, kai dar nebuvo nei Keplerio, nei Galilėjaus, nei Niutono, nei Dekarto, nei Darvino, nei Bernaro, nei Planko, nei Einšteino išradimų. Jis ją sukūrė neskaitęs nei Šekspyro, nei Gėtės, nei Dostojevskio genialių veikalų. Jis nebuvo matęs nei Leonardo da Vinči, nei Mykolo Angelo, nei Gojos, nei Brogelos, nei Rembranto, nei Cezano, nei Van Gogo, nei Monet, nei Rodeno, nei Pikaso kūrinių. Jei jis gyventų dabar, tai galbūt bandytų sukurti XX amžiaus filosofinę sistemą, paremtą naujausiais mokslo duomenimis ir naujųjų laikų didžiųjų rašytojų, dailininkų ir muzikų kūriniais. Tokia filosofija būtų suprantama ir priimtina XX amžiaus piliečiui.

Ir aš visiškai nesuprantu daugelio katalikų milžiniškų pastangų žūtbūt šių dienų žmonijai primesti viduramžišką filosofinę terminologiją.

– Tai pats pabandyk sukurti dvidešimto amžiaus filosofinę sistemą! – pusiau rimtai, pusiau juokaudamas taria Kirša, keldamasis nuo sofos.

– Ne, aš tokios sistemos nebandysiu kurti: aš tam neturiu nei sąlygų, nei pašaukimo. Aš net abejoju, ar šiais laikais, susikaupus tokiai milžiniškai ir tokiai įvairiaspalvei mokslo ir meno medžiagai, begalima sudaryti vieningą, racionalią filosofinę sistemą. Jei ir būtų bandoma ją sukurti, tai man atrodo, jog ji visada turės daug dirbtinumo ir net sofistiškumo. Tam pataisyti būtų kuriamos vis naujos ir naujos sistemos ir visos jos būtų dirbtinės ir sofistinės.

© 2007 „XXI amžius“