Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Penki Panevėžio bažnyčios šimtmečiai

Bronius VERTELKA

Konferencijos salėje. Kairėje – generalvikaras kan. dr. Robertas Pukenis

Kan. teol. dr. Kęstutis Žemaitis sakė, kad nacių politika ir antrosios sovietų okupacijos grėsmė nulėmė daugelio lietuvių savanorišką ar priverstinį pasitraukimą į Vakarus

„Bažnyčia niekada nebuvo istorijos pakraštyje, ji aktyviai dalyvavo jos kūrime“, – teigė kun. dr. Virginijus Veilentas, sveikindamas mokslinės konferencijos „Iš Panevėžio istorijos. Penki bažnyčios šimtmečiai“ dalyvius, atėjusius į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos salę. Sveikinimo žodį tarė generalvikaras kan. dr. Robertas Pukenis, Panevėžio apskrities kultūros, sporto ir turizmo tarnybos vadovė Raimonda Valaitienė, miesto vicemeras Petras Luomanas.

Konferenciją pranešimu „Aleksandro Jogailaičio konfesinė politika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje“ pradėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros lektorė dr. Genutė Kirkienė. Ji pažymėjo, kad Aleksandras Jogailaitis, tęsdamas savo tėvų Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės tradicijas, dosniai rėmė įvairias vienuolijas ir katalikų bažnyčias. Per neilgą 14 metų valdymo laikotarpį jis įkūrė 16 parapinių bažnyčių. Verta paminėti Aleksandro Jogailaičio dvaro aplinkoje kūrusius renesansinio išsilavinimo žmones, turėjusius įtakos visuomenės religiniam raštingumui. Minėtina 1499 m. Gdanske lotynų kalba išleista pirmoji Lietuvoje knyga Martyno Rodomiečio „Agenda“. Šio lenkų kilmės Vilniaus kapitulos kanauninko apeigų knyga buvo parengta Vilniaus katedros aplinkoje ir skirta kaimo parapijoms bei dvasininkams, vykdžiusiems lietuvių evangelizavimą: joje išsamiai aprašoma šventinimų tvarka.

Aleksandras Jogailaitis laikomas Panevėžio įkūrėju, jam pastatytas paminklas miesto centre. Jau l503 m. rugsėjo 7 d. valdovo donacijos aktas mini Panevėžio senamiesčio žemes. Rašte pabrėžiama, kad būtina steigti katalikų bažnyčią šiame nutolusiame nuo Vilniaus krašte, nes parapijiečiai gyvena per toli nuo Ramygalos miesto parapinės bažnyčios, todėl dalis parapijiečių švenčių dienomis renkasi saloje atlikti religinių apeigų, kurias kartais leisdavo atlikti pats Vilniaus vyskupas. Todėl, vyskupo pageidavimu, vietą, esančią Upytės apskrityje tarp Nevėžio ir Lėvens upių, dovanoja Ramygalos parapinei bažnyčiai ir jos valdovams, kad šie ateityje įrengtų naują bažnyčią ar koplyčią, kuri būtų Ramygalos bažnyčios filija.

Apie pirmosios Panevėžio bažnyčios atsiradimą pasakojo miesto Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Alfreda Petrulienė pranešime „Iš viduramžių archeologijos ir istorijos šaltinių: senojo baltų tikėjimo reliktai ir katalikybės plėtra Panevėžio Senamiesčio bažnyčios erdvėje“. Vienintelei archeologei mieste šiemet teko būti ypatingo įvykio liudininke. Ruošiant vietą meniniam akcentui, statybininkai aptiko akmenų. Manoma, jog vienas jų buvo slenksčiu pirmajai ir antrajai bažnyčioms. Pirmosios bažnyčios pastatas buvo kuklus, nedidelis, stačiakampio formos, su vieneriomis durimis ir šešiais langais. Dvišlaitį stogą, dengtą lentelėmis, pagyvino nedidelis bokštelis. Pirmoji Panevėžio Senamiesčio bažnytėlė, statyta kaimo meistrų, buvo jauki, tačiau be išskirtinos architektūrinės puošybos. Šiai sunykus, 1636 m. toje pat vietoje buvo pastatyta antroji Panevėžio bažnyčia, kuri jau turėjo tris medinius altorius, o centriniame altoriuje buvo Dievo Motinos paveikslas, tikinčiųjų laikytas stebuklingu. Šis paveikslas rado tinkamą vietą ir pastačius trečią bažnyčią Senamiestyje 1781 metais. Dievo Motinos paveikslas šiuo metu yra Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Šiemet švenčiant Panevėžio 504-ąjį gimtadienį pirmajai miesto bažnyčiai atminti Senamiesčio gatvėje buvo atidengtas paminklinis akmuo, kurį pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Apie XIX amžiaus pabaigos dvasininko kasdienybę, atsispindinčią kunigo Povilo Januševičiaus dienoraštyje, pasakojo Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotoja dr.Vilma Žaltauskaitė. Prelegentė priminė, jog iš Biržų kilusio ir Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje studijavusio lietuvio kunigo dienoraštis, rašytas 1894-1898 metais, yra saugomas Kauno arkivyskupijos archyve. Jame užfiksuota ne tik dvasinės akademijos kasdienybė, bet ir tuometinės Lietuvos kultūrinio, politinio gyvenimo įvykiai, patirti atostogų tėviškėje metu, išskaityti laiškuose, legalioje ir nelegalioje spaudoje. Iki 1896 metų vasaros atostogų iš giminaičių, draugų Lietuvoje kun. P.Januševičius gavo 137 laiškus. Dienoraštį sudaro 182 autoriaus sunumeruoti puslapiai. Dienoraštyje dažnai minimi Smilgiai, kur pas kunigą Vladislovą Taločką jis leisdavo vasaros atostogas. Aprašoma graži miestelio bažnyčia bei prižiūrimos Smilgių kapinės. Dr. V.Žaltauskaitės pranešimas įdomus dar ir tuo, kad jai pačiai teko eiti tais takais, kuriais vaikščiojo lietuvis kunigas P.Januševičius.

Pranešimą tema „Panevėžio kapitulos distinktorius“ skaitė Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto lektorė, Kauno arkivyskupijos kurijos Bažnytinio meno komisijos sekretorė dr. Rima Valinčiūtė. Mokslininkė pasakojo, jog Panevėžio Katedros kapitula popiežiaus Pijaus XI bule buvo įsteigta 1927 m. lapkričio 11 d. Kapitulą sudarė keturi prelatai, keturi tikrieji bei šeši garbės kanauninkai. Sovietų okupacijos metais persekiojant dvasininkus ir stipriai ribojant bažnytinių institucijų veiklą, nemažai Lietuvos vyskupijų kapitulų tapo neveiklios, nes daugelyje vyskupijų, nesant vyskupo ordinaro, nebuvo kam skirti naujų kapitulos narių. Mat vyskupijos administratorius, o juolab valdytojas šios teisės neturėjo. Tokia kritinė situacija susiklostė Panevėžio vyskupijoje mirus vyskupui Kazimierui Paltarokui. Tik Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas atkūrė Panevėžio katedros kapitulą bei 2001 metų balandžio 12 dieną paskyrė naujuosius kapitulos narius. Šiuo metu kapitulą sudaro septyni tikrieji kapitulos bei devyni garbės kanauninkai.

Vienas ryškiausių kanauninkų skiriamųjų ženklų buvo distinktorius – katedros arba kolegijos narių (prelatų, kanauninkų) insignija iš tauriojo metalo, kabinama ant krūtinės. Jis dažniausiai yra graikų kryžiaus formos, su tarp kryžmų įterptais spinduliais, suteikiančiais jam artėjantį prie skritulio kontūrą. Distinktorius gamintas iš aukso, sidabro ar auksuojamas, puošiamas spalvotu emaliu, kartais pusiau brangiais akmeninis. Dažniausiai averso ir reverso centre įkomponuojami medalionai: vienoje pusėje Išganytojo arba katedros globėjo, kitoje – kapitulos distinktorių patvirtinusio Popiežiaus atvaizdas ar inicialai. Distinktorius nešiojamas ant viengubos ar dvigubos auksinės ar sidabrinės grandinės. Katedros kapitulai teisę nešioti distinktorių ir jo formą tvirtina Apaštalų Sostas.

Panevėžio kapitulos kanauninkai iki šiol naudoja distinktorius, sukurtus tarpukario Lietuvoje. Jo struktūra tradicinė. Distinktoriaus kryžmos turi trilapius užbaigimus – tai savitas Panevėžio kapitulos žymens bruožas. Kryžmos ir jų susikirtime esančių medalionų aprėminimai dengti žaliu duobeliniu emaliu, o skaisčiai raudonu – tarpuose tarp kryžmų įkomponuoti klevo lapų formos elementai ir medalionų fonas. Tokiu būdu derinant žalią ir raudoną emalį bei paauksuotą metalą (spinduliai tarp kryžmų) pabrėžiama paralelė su tautinės trispalvės spalvomis, rodanti prieškario dvasininkų patriotines nuostatas.

„Vyskupas Kazimieras Paltarokas – šv. Kazimiero kulto propaguotojas“ – tokia buvo Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytojos, Vilniaus arkivyskupijos kurijos menotyrininkės dr. Sigitos Maslauskaitės pranešimo tema. Viešnia iš sostinės pabrėžė, jog vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo akyvus šv. Kazimiero kulto skleidėjas. Šv. Kazimiero vardas nuolat lydėjo ir Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros istoriją. l930 metais katedra buvo pašventinta šv. Kazimiero, vyskupijos globėjo, vardu. Kitais metais, šventinant keturis naujus šventovės varpus, vienas jų buvo dedikuotas šv. Kazimierui. Panevėžio katedros ikonografinei programai vadovavo pats šventovės statytojas vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jo užsakymu dailininkas Jonas Mackevičius, kilęs iš Raguvos, su pagalbininkais katedros apsidėje nutapė freską „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“. Didingoje kompozicijoje didesnę dalį užimančiame danguje pavaizduotas šv. Kazimieras baltais drabužiais su lelija rankoje. Lietuviai kariai, pakeltomis rankomis, džiaugsmingai šlovina šventąjį karalaitį. Vyskupo prašymu Katedros apsidėje J.Mackevičius nutapė Panevėžio vyskupijos dekanatų bažnyčias. Tad Katedros altoriaus dalis išreiškia ypatingą šv. Kazimiero globą visam Panevėžio kraštui.

Yra žinoma, kad vyskupas K.Paltarokas rinko šv. Kazimierą vaizduojančius meno kūrinius ir sovietmečiu rašė studiją apie šventąjį karalaitį. Todėl neatsitiktinai Panevėžio katedroje gausu šv. Kazimiero atvaizdų. 1949 metais vyskupui tapus Vilniaus kapitulos vikaru ir persikėlus gyventi į sostinę, jam teko rūpintis Vilniaus Katedros uždarymo ir šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo į Šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčią reikalais.

Dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vyresnysis mokslinis bendradarbis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, atskleidė Panevėžio vyskupijos dvasininkų visuomeninę veiklą nacių okupacijos metais (1941-1944 m.). Pasak prelegento, didžioji Lietuvos gyventojų dalis, taip pat ir dvasininkai, iš pradžių palankiai vertino Vokietiją už tai, kad ji išvijo bolševikus. Katalikų Bažnyčios vadovai ir tikintieji vylėsi, kad bus atkurta tokia Katalikų Bažnyčios padėtis, kokia buvo nepriklausomos Lietuvos laikais. Tačiau nacių okupacinė valdžia nebuvo nusiteikusi grąžinti Katalikų Bažnyčiai tas teises ir įtaką, kokią ji turėjo Lietuvos Respublikoje. Okupantai tiesiogiai nevaržė Katalikų Bažnyčios veiklos ir nesikišo į jos vidinio gyvenimo ir sielovadinio darbo reikalus, bet Katalikų Bažnyčiai neleido atstatyti bažnytinės nuosavybės teisių, palikdama galioti sovietinį bažnyčių bei religinių organizacijų turto nacionalizavimą, santuokos aktų metrikaciją, neleido atgaivinti religinės periodikos ir draugijų, neužtikrino tikybos pamokų ir dvasinių seminarijų finansavimo.

Bene svarbiausia Bažnyčios visuomeninės veiklos sritis karo ir nacių okupacijos metais buvo labdaros ir šelpimo akcijų rėmimas bei propagavimas. 1941-ųjų lapkritį įkuriama Savitarpinė pagalbos organizacija. Kunigai aktyviai įsijungė į jos veiklą. Vyskupas K. Paltarokas išsiuntė klebonams keletą cirkuliarų dėl rinkliavos Savitarpinei pagalbai, ragino kunigus visokeriopai remti šios organizacijos darbą, agituoti tikinčiuosius pamaldų metu aukoti aukas. 1942 metų vasarį Panevėžyje atidaroma nemokama valgykla, kurioje pietus kasdien valgydavo apie 400 suaugusių žmonių ir keli šimtai moksleivių. 1941 metų rudenį įsteigiamas Savitarpinės pagalbos Panevėžio apskrities komitetas, kurio vicepirmininku, pasiūlius vyskupui K. Paltarokui, išrenkamas kan. A.Butvila. Panevėžio apskrities valsčiuose įsteigiama 16 Savitarpinės pagalbos valsčių komitetų. Beveik visuose valsčių komitetuose buvo ir kunigų. Visuomenės šalpa ir socialine globa rūpinosi ir atskiros bažnyčios. Panevėžio Tėvų Marijonų (Švč. Trejybės) bažnyčia 1944 metų sausio–gegužės mėnesiais sušelpė 49 šeimas (kai kurias iš jų po keletą kartų) ir 8 pavienius asmenis. Per Velykų šventę šventovė maisto produktais sušelpė 23 šeimas.

Panevėžio vyskupijos klierikų, besimokančių Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, išlaikymui už 1942-1943m. mokslo metus Panevėžio vyskupijos kurijos Bažnyčios turtų valdymo taryba nusprendė nusiųsti 20 tūkstančių reichsmarkių. Panevėžio vyskupijos kurija, atsiliepdama į Vilniaus Aušros Vartų bažnyčios kunigo Alfonso Lipniūno prašymą, 1943 metų pradžioje nusiuntė 2500 reichsmarkių Vilniaus studentų reikalams.

Lietuvos kunigams buvo nepriimtina nacionalsocialistinė neapykantos pavergtoms tautoms ideologija ir rasinė teorija, vokiečių tautos išaukštinimas ir kitų tautų naikinimas, tuo labiau masinis nekaltų žmonių žudymas. Panevėžio Senamiesčio bažnyčios kunigas Antanas Gobis priglaudė nespėjusią pasitraukti žydaitę.

Didelį susirūpinimą dvasininkams kėlė labai išaugęs girtuokliavimas ir jo sukeltos nelaimės. Svarbiu Panevėžio vyskupijos veiklos baru tapo blaivybės propagavimas. Tokiai veiklai didelį dėmesį skyrė vysk. K. Paltarokas. 1942 metų spalio 12 dieną jis parašė ganytojišką laišką „Prieš alkoholį“. Laiške, pasiremiant tikrais faktais, buvo aptarta alkoholio žala žmonių sveikatai. Ypatingą dėmesį savo laiške vyskupas skyrė vaikų ir jaunimo auklėjimui blaivybės dvasia.

Paskutinį pranešimą tema „Tarp Tėvynės ir nežinomybės: Lietuvos dvasininkija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje“ skaitė kan. teol. dr. Kęstutis Žemaitis, einantis profesoriaus pareigas Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete. Anot kan. K.Žemaičio, nacių politika ir antrosios sovietų okupacijos grėsmė nulėmė daugelio lietuvių savanorišką ar priverstinį pasitraukimą į Vakarus. Po daugelio metų nėra lengva pasakyti, kokias galimybes išvengti tremties į Vakarus turėjo vyskupai ir daugelis kunigų, koks jų pasirinkimas būtų buvęs naudingesnis Lietuvai – bet kokiu būdu stengtis likti Tėvynėje ir būti sunaikintam ar pasitraukti ir veikti ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos labui. „Viena yra aišku, kad pasitraukusieji ar prievarta vokiečių valdžios išvežti į Vokietiją vyskupai ir kunigai buvo labai svarbūs ir reikalingi dvasios vadai didžiulėse pabėgėlių bendruomenėse, o vėliau – lietuvių parapijose. Tačiau šiandien galime teigti, kad itin didelės pagarbos verti tie, kurie rizikuodami gyvybe liko su savo ganomaisiais ir kartu su jais nešė naujos okupacijos kryžių“,- pažymėjo pranešėjas.

Elena Markuckytė, Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė, viena iš konferencijos rengėjų, padėkojo jos dalyviams ir pasidžiaugė, kad į ją atvyko visi kviesti pranešėjai. Dėkojo ir klebonui kan. Petrui Baniuliui už konferencijai suteiktą parapijos salę. Konferencijoje skaityti pranešimai buvo išleisti atskira knygute.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“