|
Trys pabaigos: dievų, pasaulio ir žmogaus
Margarita Ševeliova
Dievai
Senųjų tautų tikėjimuose dievais buvo vadinamos būtybės, kurias jos tapatino su gamtos reiškiniais ar stichijomis. Mokslas ir menai tokį paprotinį vertinimą paliko pasakoms, legendoms bei mitams.
Nuo XVIII amžiaus kultūriškai išsivysčiusiose šalyse atsirado dievų sutemų terminas. Mano pamąstymuose nesvarbu, ką turėjo galvoje žmonės, vartojantys tą sąvoką sakė tai su sarkazmu ar ironija, dėl mados ar rimtai filosofuodami. Šiuo momentu man svarbus ne platusis kontekstas, bet tiksli sąvokos reikšmė, kuri galėtų būti tokia.
Palyginus su Naujųjų laikų žmonijos pasiekimais, senųjų tautų pasaulio suvokimas pasinėrė į šešėlį. Žmogaus proto, kuris pripažįsta tik įrodytus ir aiškius dalykus, šviesa sunaikino senuosius dievus, nustumdama juos į mito, pasakų sutemas. Ką vadino Dzeusu ar Poseidonu, galima sužinoti tik iš akademinių veikalų, su nykštukais, fėjomis ir elfais susitinkame tik vaikų pasakų puslapiuose.
Kartu su dievų sutemomis kalboje atsirado dar vienas, ne mažiau baisus posakis: Dievas yra miręs. Tačiau mokslininkai, poetai ar filosofai taip sakydami net neįsivaizduoja, kad kartu su Dievu laidoja ir save pačius.
Man šis posakis šventvagiškas, tačiau negaliu jo ignoruoti, kadangi tokia mintis kalama studentijai ir politikams, kultūros veikėjams tai tampa credo. Taigi, ar Dievas mirė? Ar senieji dievai paskendo sutemose?
Atsakymą perskaičiau Gralio laiškų ištraukoje. Šiuos laiškus žmonija gavo sunkiu laikotarpiu, kai idėjiniai politikų ginčai nenumaldomai įsiliejo į Pirmojo pasaulinio karo košmarą, kai idėjinis pasipriešinimas persikūnijo į ginkluotą kovą. Nepaisydamas nei valstybių ribų, nei žmonių kančių revoliucijų teroras nugriaudėjo Europoje ir Azijoje, žmonės galutinai prarado tikėjimą ir gyvenimo tikslus. Būtent šiuo laiku Abd-ru-šinas pradėjo rašyti savo Laiškus, norėdamas palengvinti žmonijos kančias. Laiškuose buvo kalbama apie sąmoningai mokslo paneigtus dalykus. Pavyzdžiui, Gralio laiškuose daug dėmesio skirta tam, ką gamtoje intuityviai pajutusios senosios tautos sudievindavo, nes matė, jog žmogus nėra pasaulyje svarbiausias veikėjas. Akivaizdu, kad žmonija turėjo laipsniškai pereiti visus vystymosi laiptus, kol pasiekė Dievo išmintį. Tačiau žmonės pasirinko kitą kelią išaukštino patys save, sunaikindami dievus. Ir kuo tamsesnės sutemos apgaubdavo gamtą, tuo aklesnis tapdavo žmogus, pasikliaudamas tik savo protu, logika. Bet, šiuo atveju, anie rizikuoja peraugti į tamsą. Tamsa, kurios taip laikosi žmonija, manydama, kad esti teisi, o iš tiesų artėja prie dvasinės pabaigos. Tai ar Dievas miręs?
Pasaulis
Pilkas dangus. Tyla. Ši tyla kažkokia nenatūrali juk jei aplink knibžda gyvybė, skleidžiama visa įprastų garsų simfonija. Tačiau pasaulis dabar sustingo laukdamas pabaigos. Pasaulis negali nemirti juk gyvybės ir mirties dėsnis galioja visiems. Pasaulis to nebijo ir neliūdi jis gyveno, žmogaus vertinimu, begalę metų ir yra patyręs tiek daug.
Miršta net žvaigždės tai įrodyta astronomų. O pasaulis gerai pasitarnavo jo gyventojams ir dabar gali pailsėti. Per savo gyvavimo laiką jis matė lėtą gyventojų evoliuciją padarėlių kaitą. Matė gimimą, matė ir mirtis, todėl anokia čia naujiena pabaiga.
Visatoje nėra nieko amžino. Bet tai nereiškia, kad mirtis yra galutinė pabaiga. Buvusio pasaulio dalelytės taps tais mažais impulsiukais, kurie įkvėps gyvybę kitiems tokiems pat pasauliams, pranašesniems už tėviškąjį, nes anas perduos jau sukauptą patirtį gerą ir blogą. Dalelytės neš pirmtako išmintį.
Šio pasaulio dar ilgai neužmirš. Žmonės prisimins jį, nes pasaulis yra jų tėvas, pagimdęs ir maitinęs žmoniją ir bent stengęsis ją išauklėti. Pasauliui nereikia gėdytis tarp jo palikuonių yra nemažai Kūrėjų, kurių darbai bus dar vienas visiškos pabaigos neigimo įrodymas. Jie pasiliks ir gyvuos.
Visus savo vaikus Pasaulis apdovanojo sąmone, o žmonėms atidavė ir sielos žiežirbą, Kūrėjo ugnelę. Kantriai ir kruopščiai dėliojo jis gyvosioms būtybėms namelius. Kaip mylinti motina žindo savo vaikutį, taip pat ir pasaulis dalijosi jėgomis ir energija. Ir atidavė jas iki paskutinio lašelio. Dabar jis pavargęs ir išsekęs. Žmonės pabėgo ir paliko jį vieną. Ir, neabejotinai, pasaulis galėtų išgyventi, jei tie patys žmonės vaikai neišardytų to, kas buvo suteikta iš malonės. Bet pykčio nėra tas, kuris moka ardyti, moka ir kurti. Naikinimas postūmis naujai pradžiai.
Rudens sutemos gaubia Žemę. Pasaulį sudrebina paskutinis atodūsis ir skausmo gūsis. To skausmo, kuris neišvengiamas gimstant ir mirštant. Įsižiebia dar viena žvakė akimirka ir
Pasaulio nebėra. Jis gražiai pasitraukė, palikdamas atmintį žvakutės ugnelę.Vėliau ir ji sudegs, atkeliaus jau nebe sutemos, bet tamsa. Mirtį lydi tamsa, iš kurios vėliau atgimsta spinduliai. Gyvybės šviesos. Toks yra amžinasis nesutrinkantis ciklas.
Žmogus
Aš einu per kapines, aš atėjau aplankyti kapą. Su savim nešuosi puokštę gėlių. Einu centrine kapinių alėja jau keletą valandų, bet šitų kapinių dydis manęs visai nestebina. Aplinkui labai tuščia, labai mažai žmonių ateina aplankyti šituos kapus. Aš tyliai einu
Pagaliau pamatau pažįstamą antkapį. Suspaudžia širdį, norisi mesti gėles ir dingti iš šitų kapinių ir nekada daugiau nebegrįžti. Kaip čia ramu. Aš prieinu prie kapo, padedu gėles ir atsisėdu šalia. Prisiminimų banga užplūsta mane ir nuplukdo į prisiminimų jūrą.
Prisimenu, kaip tu gimei. Tai buvo visai netikėtai. Aš žiūrėjau ir galvojau, bandydamas suprasti. Žodžiai ir mintys turi neapsakomą galią. Jie gali griauti ir kurti, žudyti ir gimdyti. Nejaugi karas baigiasi? galvojau aš, žiūrėdamas į tave. Vėliau aš mokiau tave skraidyti, nors visai nežinojau, kaip tai daroma. Iš lėto, po truputį. Kai tavo sparnai tapo pakankamai stiprūs, aš leidau tau skristi pačiai. Tu skraidydavai ir dieną, ir naktį, nejausdama jokio nuovargio, grįžusi pasakodavai, ką matei. Galų gale aš iš tikrųjų patikėjau, kad karas pasibaigęs, aš patikėjau tavim.
Nereikėjo leisti tau skristi į Saulę, bet aš jau negalėjau valdyti tavęs. Svajonės irgi turi savo svajones, ir tu išskridai.
Saulė. Maža geltona karšta Saulė, kuri yra toli toli, nepasiekiama mirtingiesiems. Į ją galima žiūrėti, su ja galima kalbėtis, galima šildytis jos spinduliuose. Bet jos negalima pasiekti ir paliesti. Tie, kurie sugeba prie jos priartėti, pamato didžiulį vienišą ugnies rutulį, kuris naikina viską aplinkui, kuriam iš tikrųjų tik įdomu būnant toli toli nuo žmonių.
Pasiekti Saulę. Svajonės nebūna kvailos, jos būna tik naivios. Tu negalėjai patikėti, kai Saulė pavirto Mirtim ir sudegino tavo sparnus. Tu dar bandei skristi be sparnų
Aš žiūriu į antkapį. Ant jo iškaltos gimimo ir mirties datos. Dauguma antkapių aplinkui primena tik mirtį. Svajonių kapinės, milijardai palaidotų svajonių. O kiek dar buvo nepalaidotų
Aš atsikeliu ir grįžtu prie vartų. Aplink ramu ir tuščia. Prie vartų guli nauji karstai. Karas tęsiasi.
© 2007 XXI amžius
|