Mūsų Vėlinės
Albina RAŠKEVIČIŪTĖ
Nieks neverkė jų, neraudojo,
Nelydėjo jų nieks į kapus.
Varnai jiems akis iškapojo
Motule, tai tavo sūnus...
Nelinksmas posmelis mažytė nuotrupa ano skausmų kalno. Mums, likusiems gyviems tų dienų liudininkams, Vėlinės prasidėjo 1944 metais. Mes negalime to užmiršti ir negedėti negalime mūsų karta sunaikinta.
Žmonės plūsta į kapines pagerbti savo mirusių artimųjų, o kas atneša gėlių tiems nežinia kur palaidotiems jaunuoliams? Net fariziejai, nužudę Jėzų Kristų, atidavė jo kūną Motinai Marijai. Paveiksluose Ji vaizduojama laikanti ant kelių savo Vienatinį Sūnų. Mūsų laikų fariziejai nužudytųjų išniekintus kūnus mesdavo į bulvių duobes, užkasdavo pakelėse, kad niekas nerastų. Kai kuriuos jų artimieji, rizikuodami gyvybe perlaidojo į kapines. Bet daug žmonių tuo metu jau šalo Sibire. Ten, sniegynuose, mirtinai nukankintiems varnai taip pat kapojo akis. Kokios gėlės žydi ant jų kapų? Mes stebimės žydais, kurie atvyksta iš už jūrų marių ieškoti prieš šimtmečius mirusių savo protėvių kapų. O ar mes savo mirusiuosius prisimename?
Iš aukštų tribūnų sako, kad Lietuvoje viskas gerai. Gal kam nors ir labai gerai. Matome per televiziją, kaip mūsų elitas puotauja, šoka argentinietiškus tango tikrai gražu žiūrėti apiplėštam, nuskurdintam žmogeliui. Geriau jau slėptųsi nuo žmonių akių. Gaila, niekas nepasako, kad karalius nuogas.
Visi fariziejai ir tada, ir dabar dirba Lietuvai.
Senovės lietuviai, pagonys, bijojo gyventi nedorai, nes dievaitis Perkūnas galėjo juos užsirūstinęs ir nutrenkti. Dabar niekas nieko nebijo bet sąskaitas anksčiau ar vėliau apmokėti teks.
© 2007 XXI amžius
|