Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Langas
Memuarai
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuvos kariuomenės dienai

Dvi kartos: senelis Bronius ir vaikaitis Pranas

Laima Macytė

Radviliškio šauliai miesto jubiliejaus šventėje

Pasitarime su jaunaisiais šauliais vado kabinete

Ten gyveno proseneliai

Bronius Kutra gimė 1897 metais Šiaulėnų valsčiuje, Petrošių kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje. Šeimoje augo keturi broliai – Petras, Aleksas, Bronius, Pranas – ir dvi seserys. Broniaus Kutros duktė Dionyza pasakoja, kad ir seneliai buvo vietiniai, įaugę į šią žemę, prisirišę prie jos. Prosenelis Petras Kutra yra matęs Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Todėl ir trečiasis Kutrų sūnus Bronius vedė grįžęs iš kariuomenės, kai gavo žemės. Jo išrinktoji – Zofija Žaltauskaitė iš gretimo Virikauskų kaimo. Į jos 8 ha ūkį, pridėjęs savo žemės gabalą, ir išėjo ūkininkauti. Bronius Kutra išmoko reto batsiuvio amato, buvo vienintelis batsiuvys apylinkėje, o Zofija apylinkėje garsėjo savo mezginiais. Užaugino penkis vaikus: Juozą, Teodorą, Dionyzą, Stasę, Juliją. Sukurtą gyvenimą, ūkį 1949 metais nacionalizavo sovietai. Broniaus ir Zofijos Kutrų vaikai liko gyventi Radviliškio rajone. Stasė, Julija ir Teodoras išėjo gyventi į gretimą Petrošių kaimą, o Dionyza ir Juozas gyveno Radviliškyje. Sūnus Juozas pasirinko darbą geležinkelyje, dirbo konduktoriumi. Bronius ir Zofija Kutrai niekada nepaliko savo namų – tik mirusius juos išvežė į Šiaulėnų parapijos kapines ir ten palaidojo. Petrošiuose liko gyventi dukra Julija.

„O dabar senelių Kutrų tėviškėje – tik tušti laukai, – atsidūsta kapitonas Pranas Sluckus. – Tik žinodamas, galiu surasti sodybos vietą, nes jokio ženklo ten neliko“.

Bronius Kutra – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris

Bronius Kutra išėjo savanoriu į kuriamą Lietuvos kariuomenę 1918 metais ir joje tarnavo ketverius metus. Buvo stambus, aukštas vyras. Su juo kartu iš Petrošių kaimo išėjo dar keturi ar penki aplinkinių kaimų jaunuoliai. Kariuomenės kūrimosi pradžia visuomet sunki – trūko ekipuotės, ginkluotės. Tarnavo Šiauliuose, kovojo su bermontininkais, dalyvavo vaduojant Radviliškį. Šiauliuose beveik visas batalionas , apie 60 lietuvių kareivių, pateko į nelaisvę, kaip tuomet sakydavo, – „į plieną“. Bermontininkai laikė Lietuvos karius gimnazijos pastate. Šiaulėnų krašto savanoris Bronius Kutra organizavo pabėgimą. Pro vielas kareiviai pabėgo į miestą. „Senelis nubėgo tiesiai į turgų. Pasirodo, tą dieną į Šiaulių turgų buvo atvažiavę jo tėvai „su padvada“ iš kaimo prekiauti. (Tuomet Radviliškio krašto ūkininkai veždavo savo produktus parduoti net į Latvijos turgus! Išvažiuodavo naktį, kad rytą jau būtų turguje). Suprato ūkininkas, kad sūnui reikia padėti: greitai nuplėšė skiriamuosius ženklus, užmaukšlino kepurę (plaukai buvo trumpai nukirpti), apvilko „burka“, o žmonai liepė baigti prekiauti – reikėjo kuo greičiau dingti iš miesto.

Tuo metu Šiauliuose buvo labai keista padėtis: tos pačios gatvės vienu šaligatviu vaikščiojo Lietuvos kariuomenės kariai, kitoje – bermontininkai. Vokiečiai buvo užėmę visus kelius. Mieste buvo du vokiečių postai: pirmajame visus griežtai tikrino, antrajame buvo paprastesnė kontrolė. Senelio aprengtas savanoris – „kaimietis“ laimingai sugrįžo į tėviškę. Praėjus kiek laiko, grįžo ir kaimynai. – Broniaus Kutros istoriją papasakoja vaikaitis Pranas Sluckus. – Vokiečių kariuomenėje tvarkos nebebuvo, buvo savotiškas „bardakėlis“: kareiviai plėšikaudavo, parduodavo ginklus net Lietuvos kariuomenės savanoriams“. Bronius Kutra vaikaičiams pasakojo, kad Šiauliuose bermontininkai įsiverždavo į turgų, atiminėdavo iš ūkininkių maisto produktus. Tos pasiskundė Lietuvos kariuomenės kariams – lietuviai vokiečiams gerai kailį ataudė, ir tie daugiau nedrįso plėšikauti mieste.

Sugrižusiems iš nelaisvės kaimo bernams Petras Kutra „davė komandą“ grįžti į kariuomenę. Antrą kartą teko rimtai susiremti su lenkais. Ties Jurbarku antrą kartą pateko į nelaisvę, bet šįkart pasisekė su ginklu pabėgti. Užbėgo pas kaimo seniūną (šaltyšių) paprašyti, kad pavežėtų. Kai troboje pamatė du užaugusius seniūno sūnus, suprato, kad reikia sprukti. Šovė virš galvų ir lėkė į lauką. Buvo žiema, šalta, todėl savanoris nusprendė pasislėpti netoliese esančiame namelyje. Kad sušiltų, bandė uždegti šalia buvusius šiaudus. Ugniai užsiliepsnojus, pradėjo sproginėti. Pasirodo, po šiaudais buvo paslėpti šoviniai. Laimei, pavyko išvengti bėdos.

Broniui Kutrai net kariuomenėje praversdavo amatas – kareiviams taisė batus. Tik 1922 metais sugrįžo į savo tėviškę.

Lietuvos okupacijos metais palaikė ryšius su partizanais: remdavo juos maistu, taisė batus. Laisvės gynėjai žinojo jį kaip Lietuvos kariuomenės savanorį, todėl nebijodavo pasibelsti į Broniaus ir Zofijos Kutrų namus Virikauskuose. Ateidavo Mingilai, Šikšniai, Bitė.

Bronius Kutra paskutis kaime (1950 metais) įstojo į kolūkį.

Tiesus, teisingas, visuomet besilaikantis duoto žodžio, kariškos laikysenos kaimietis buvo reiklus ne tik kaimynams, bet ir saviškiams. Užtekdavo žvilgsnio, kad artimieji suprastų, ko jis nori. Tačiau kartu ir geraširdis. Kai vaikaičiai susirinkdavo senelių gryčioje, atsiminimų klausydavosi iki išnaktų.

Pranas Sluckus – beveik gyvas senelio Broniaus Kutros paveikslas, tik žemesnis. Aišku, dabar kitaip karininkas vertintų senelio atsiminimus, juos užrašytų, bet tuomet buvo taip – be galo įdomu, ir tiek.

Mirė Bronius Kutra 1970 metais. Zofija Žaltauskaitė – Kutrienė našlavo beveik dvidešimt vienerius metus. O našlystės naštą padėjo nešti visi jos vaikai, vaikaičiai.

Senelio pasakojimų užaugintas…

Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas Pranas Sluckus gimė 1954 metais Radviliškyje. Kaip sakydavo jo seneliai, „ant bruko“. Mokslus baigė Radviliškyje. Nuo pat vaikystės svajojo apie jūrą, norėjo įstoti į jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Nepasisekė, neįstojo. Vėl sugrįžo į Radviliškį ir dar nepilnametis pradėjo dirbti geležinkelyje. Vakarais mokėsi Darbo ir jaunimo mokykloje. Mokykloje kartais pamokos vykdavo iki vidurnakčio, o rytą – vėl į darbą. Baigė vienuolika klasių. Paskui – į tarybinę armiją. Neįtikėtina, tačiau liko tarnauti Lietuvoje, Klaipėdoje. Pateko į pasienio kariuomenę, buvo pasienietis. Mokėsi seržantų mokykloje Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) srityje, netoli Suomijos. Baigęs studijas vėl sugrįžo į Klaipėdą. 1975 metais Maskvos srityje eksternu baigė pasienio karinę mokyklą. Pranui Sluckui buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Paskui vėl Radviliškis. Į atkurtos Lietuvos kariuomenę sugrįžo 1991 metais. Dar prieš pučą parašė prašymą, kad priimtų į Lietuvos kariuomenę. „Sąjūdis jau buvo stiprus, 1989 metais Kaune atsikūrė Šaulių organizacija…“, – situaciją primena pašnekovas. Pradėjo nuo eilinio kareivio. 1992 metais Kaune baigė karininkų mokyklą. 1993 metais jam suteiktas jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis. Už gerą tarnybą ne kartą skatintas vadovybės, suteikti aukštesni kariniai laipsniai.

Matyt, ne tik Broniaus Kutros gyvenimo pavyzdys atvedė radviliškietį į krašto apsaugą. Tėčio Pranciškaus Sluckaus brolis Alfonsas iš Petrošių kaimo nuo 1938 metų tarnavo Lietuvos kariuomenės Generaliniame štabe vyriausiuoju telegrafistu. Vadavo sostinę Vilnių. (Sūnėnas Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas Pranas Sluckus išsaugojo dokumento kopiją.) Jis žinojo, kad prezidentas Antanas Smetona išvyksta į užsienį.

Nusišypsojęs karininkas prisiminė, kad „karo akademiją“ baigė būdamas šešerių ar septynerių. Susirinkdavo kiemo vaikai – jų būdavo gal dešimt – ir žaisdavo karą. Buvo išsikasę žeminę, surasdavo antpečius arba juos patys pasigamindavo, net „apdovanojimus“ turėjo. Ginklus visi laikydavo savo namuose. Pranas Sluckus, aišku, būdavo vadas – jo visi privalėjo klausyti.

Karininkas į klausimą, kada buvo sunkiau kovoti – 1919 ar 1991 metais – atsakė, kad dabar, nes priešas įžūlesnis. Naktimis Pranas Sluckus dar dažnai sapnuoja karines pratybas ir mano, kad „kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai po penkiasdešimt, po šimto metų Lietuva įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“ (LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas).

Pasiliko budėti

Iki 2001 metų Pranas Sluckus dirbo karinėse pajėgose, kol išėjo į atsargą.

2001 metais pradėjo vadovauti Radviliškio šaulių kuopai. Šios organizacijos pirmtakai buvo Algirdas Kamantauskas, buvęs politinis kalinys, Juozas Pušinskas, tremtinys, Sausio 13-ąją gynęs Lietuvos Parlamentą.

Kapitonas Pranas Sluckus ypač suaktyvino darbą su jaunimu. Apie nuveiktus darbus dažnai rašoma regioninėje ir rajono spaudoje, po keletą profesinių ir informacinių rašinių spausdinama „Trimite“. Šauliai dalyvauja įvairiuose renginiuose, talkina policijai, palaikant viešąją tvarką mieste, tvarko kapines, sodina medelius, dalyvauja valstybinių švenčių paminėjimo renginiuose. Jauniesiems šauliams ypač buvo įsimintina karinė stovykla Estijoje 2004 metų vasarą.

Du Radviliškio šaulių kuopos auklėtiniai – Evaldas Žiaunys ir Vidmantas Šaučūnas – mokosi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Radviliškio Šaulių kuopoje šiuo metu yra 85 nariai.

2005 metais atsargos kapitonas Pranas Sluckus Radviliškyje įkūrė Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos Radviliškio rinktinę, kurios vadu yra pats Pranas Sluckus.

Iš kartos į kartą

Pranas Sluckus šioje tarnyboje ne vienas. Dabar Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo Broniaus Kutros vaikaičiai ir provaikaičiai priklauso Šaulių organizacijai. Kapitono Prano Sluckaus brolis Vytautas, vyriausias sūnus Agnius ir jauniausias sūnus Evaldas yra Lietuvos šaulių sąjungos Radviliškio skyriaus nariai: Vytautas – būrio vadas, Agnius ir Evaldas – skyrių vadai, aktyviai dalyvaujantys veikloje nuo 2001 metų.

Įdomu, kam Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas paliks savo karinį laipsnį ir į kelintą kartą nukeliaus šeimos profesijos tradicija?

© 2007 „XXI amžius“