Atnaujintas 2007 lapkričio 28 d.
Nr.88
(1585)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tyli šviesa

Apie rašytoją Joaną Danutę Žilaitytę

Joana Danutė Žilaitytė
pokario metais

Joanos Danutės Žilaitytės
piešinys „Vėjas“, 1998 m.

Joanos Danutės Žilaitytės
knygų „Rožės paklausk“ (2003)
ir „Atnešiu leliją“ (2005) viršeliai

Žvilgsnis į Veliuonos bažnyčią
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Lapkričio 20 dieną sukako 75-eri metai žinomai rašytojai Joanai Danutei Žilaitytei-Juškaitienei. Sveikindami rašytoją su jubiliejumi, spausdiname kiek sutrumpintą Jono Juškaičio straipsnį iš 2001 metais „Versmės“ leidyklos išleistos monografijos „Veliuona“. Ši 1161 puslapio knyga ne visiems prieinama ir ne kiekvienam įperkama. Todėl, manome, verta pakartoti žinomo poeto mintis. Ir ypač dabartinėje tragiškoje būklėje, kai Joana Danutė Žilaitytė serga inkstų nepakankamumu ir du kartus per savaitę po tris valandas guli prijungta prie dirbtinio inksto aparato hemodializės salėje, o vyras yra vienintelis jos slaugytojas.

Po 2001 metų J.D. Žilaitytė išleido novelių, miniatiūrų ir eilėraščių knygą „Rožės paklausk“, 2003 metais eilėraščių knygą „Akimirkas“, 2005 metais miniatiūrų knygą „Atnešiu leliją“ (antras, pataisytas ir papildytas leidimas) ir pasaką vaikams „Kačiukas Gudročiukas“. 2006 metais jos kūriniai spausdinti įvairiose antologijose, pavyzdžiui, „Eilėraščiai Marijai“, vaikams – „Pas Jėzulį“, „Tegul vaikai ir paukščiai skraido“, taip pat mokykliniuose vadovėliuose, leidžiamuose „Šviesos“, „Alma litera“ ir kitų leidyklų, pagal jos eilėraščius vaikams parašyta dainų.

Nemuno vaizdingi krantai su tolių reginiais nuo kalnų į slėnį ar plytinčias lygumas, su skardingomis giriomis, piliakalniais ir miesteliais, bažnyčių bokštais, pilimis, dvarais, vieškelių vingiais ir smėlėtomis salomis, apsuptomis dangaus ir besikeičiančioje mėlynėje skraidančių vandens paukščių. Gamtovaizdžiai ant kalno ir pakalnėje tokie skirtingi, jog ir žmonių gyvenimai lyg ne tie patys. Javų laukai ir kaimai ant kalnų, šlaituose – miestelių sodai, pakalnėse – daržai, vandens pakrantėse – valtys, o seniau plūduriavę dar ir keltai: mediniai, kaip ir tiltai ant valčių, aplinkui aptverti, srovės nešami iš vieno kranto į kitą, laikomi per upę nutiesto lyno. Garlaiviai po tais lynais praplaukdami nuleisdavo savo kaminus. Būdavo keliami arkliais pakinkyti vežimai, gyvuliai, automobiliai. Nemunu dar ir po karo plaukiojo sieliai, kaimuose lingavo šulinių svirtys, sparnus iškėlę dunksojo vėjiniai malūnai.

Mediniai miesteliai, kai kur su raudonais mūrais ar nudažytais namais, vandenyje apvirtę atspindžių atspindžiais. Vilkija, Seredžius, Veliuona, Raudonė... Junigedos ir Peštvės piliakalniai. Kitoje pusėje – Kriūkai, Paežerėliai, Ilguva, Plokščiai... Su apaugusių krantų spalvomis, vis kitokiomis metų laikais, Nemune ypač įspūdingi bažnyčių ir mūrų atšvaitai. Išsiskirdavo Veliuonos pakalnėje labai būdingos statybos didysis raudonasis mūras, kol pilkuoju sovietmečiu nebuvo nuplikintas ir jo savitos detalės pasidarė beveik nematomos. Vilkijoje ant pat stataus kranto stovėjo raudona kampuota sinagoga. Jos plytų mūras, siekiantis Nemuno vandenį, raudonavo per visą pokarį. Paskui toje vietoje pastatyta autobusų stotis. O mūrinę sinagogą su savo atspindžiu dabar galima rasti nebent Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuvoje“.

Nemuno vešlūs karklynai per vasaras žali, rudenį nubronzuoti, šalpusnių didelius lapus išskleidę smėlėti pakarkliai, mėlynų, violetinių, geltonų, raudonų, baltų spalvų primargintos žydinčios lankos, virš kurių lyg rausvas dūmas auksinėje saulėje tankūs nevienodo aukštumo rūgštynių bokštai, o vietomis į dideles dangaus žvaigždes balsvu geltonumu panašios vingiorykštės. Galingi kalnų ir skardžių medžiai, kaip vasaros vandenkričiai liepžiedžiais putojančios liepos, rudens raudoni klevai, tamsžaliai eglynai, ąžuolų žibėjimas prieš saulę. Prižėlę intakai, kalneliai su tamsmėlynių laukinių slyvų bei raudonų raugerškių krūmais. Nekalbant apie žmonių sodus ar daržus.

Nemunas iki užtvenkimo pavasario vandenimis plytėdavo nuo šlaito lig šlaito, lytys dažnai atsitrenkdavo į namų sienas. Miestelio vyrai su žibintais budėdavo per naktis – ar dar neskandina. Kol nebuvo dabartinio aukšto plento, vieškelis Veliuonos palankėmis kai kur pradingdavo užlietas.

Lietuvos istorija, pradundėjusi panemuniais, žmonių būdavo perduodama iš lūpų į lūpas. Veliuoniškiai išlaikę ir savo tarmę. Rygiškių Jonas, normindamas lietuvių kalbą iš anapus Nemuno, įsiklausė ir į veliuoniškių šnektą.

Joanai Danutei Žilaitytei teko gyventi daugiau kaip du XX a. trečdalius beveik neatsiskyrusiai nuo šitokių gimtųjų vietų. Laimingos vaikystės atsiminimai spindi lyg atspalviai XIX a. dailininko ikonos tamsiame aukse, kur Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų. Tą ikoną tėvas rado pirkelėje, suspaustoje ledų grūsties, ir nusikabino. Nemunas pavasarį atplukdydavo lyčių nuneštus namelius gal iš Rytų Lietuvos, gal iš Baltgudijos.

Joana Danutė Žilaitytė gimė 1932 m. lapkričio 20 dieną Pakalniškių kaime, prie pat Veliuonos, kur vieškelis kalno pašlaite išbėga Seredžiaus link. Tada buvo Kauno apskritis ir Veliuonos valsčius. Nuo sovietmečio toji Pakalniškių pakaimė iki šiol vadinama Nemuno gatve, o pase įrašyta, kad gimimo vieta – Jurbarkas. Vienas iš atkurtos Nepriklausomybės paradoksų...

Pakalniškiuose emgėbistų ir stribų apsupti, pasiryžę gyvi nepasiduoti, 1947 m. nusišovė broliai Bronius ir Vytautas Veverskiai, Lietuvos laisvės armijos vado Kazimiero Veverskio broliai. Knygoje „Laisvės kovų aukos pietų Žemaitijoje“, išleistoje Kaune 1998 m., nurodoma, kad Velicko sodyboje (o turi būti – Veličkos sodyboje) klastingai išduoti nusišovė turėdami vieną revolverį (p. 179). Nežinia, kuriam kurį reikėjo nušauti. Tą J.D. Žilaitytei yra papasakojęs Kaune gyvenęs, gulage kalintas kitas jų brolis, taip pat partizanas Pranas Veverskis (mirė 1999 metais). Jo atsiminimai 1995 metais paskelbti „Laisvės kovų archyvo“ 15-ame tome (p. 273-354). Vidutinių ūkininkų Veverskių šeima nuo Veliuonos, iš Kalvių kaimo, garsi visoje Lietuvoje kaip kovotojų ir partizanų šeima. Per visą sovietmetį tarytum kraujas pro smiltis veržėsi tokie atsiminimai.

Būsimoji rašytoja su broliu Jonu augo patriotiškoje šeimoje. Abudu tėvai buvo religingi, skaitė laikraščius ir knygas, linko į meną, ypač motina. Namie būdavo dainuojama, sekmadieniais giedama. Tėvas Jonas Žilaitis buvo tarnavęs carinėje kariuomenėje Tbilisyje, gerai mokėjo rusiškai, pramoko ir gruzinų kalbos. Pirmojo pasaulinio karo metu jis pateko vokiečiams į nelaisvę, iš kurios per Belgiją pabėgo į Prancūziją, o ten begyvendamas išmoko prancūziškai (nelaisvėje dar ir vokiškai). Grįžęs į Lietuvą, vedė ūkininkaitę Benediktą Mikštaitę iš Klangių kaimo. Per Aleksus iš tėvo pusės Žilaičiai yra giminės su Petru Cvirka. Pirkioje iš sodo pusės virš durų tebėra 1905 metų remontavimo data. Maždaug nuo tų metų prie klėtelės ir senas šulinys – kadaise vienintelis rytinėje Veliuonos pakalnėje. Dabar nudažytas raudonai ir mėlynai, kaip ir klėtelė vakarų pusėje po obelimis.

Dėdė Antanas Žilaitis, išvykęs į Ameriką, prasigyveno, buvo prekybininkas, iki 1940 metų dosniai pinigais rėmė ir savo brolį. Todėl tėvai gyveno pasiturinčiai, skolindavo miestelio žydams ir kitiems stokojantiems. Tėvas įsigijo keltus, pirko žemės, miško sklypą netoli Šimkaičių, Pasnietalio kaime. Nuo 1938 metų dėdė nuolat ragino visą šeimą atvykti pas jį į Ameriką, nes jautė galint kilti karą. Tačiau tėvams gaila buvo palikti Lietuvą, o besvarstant užėjo rusai. Po 1940 metų invazijos keltai buvo atimti. Per karą žydus sušaudžius, paskolintieji pinigai pražuvo, nemažai pradingo ir Kauno banke. Žydai atsilyginti siūlė auksinių daiktų, tačiau tėvai neėmė, patys rizikuodami juos šelpė maistu. Sovietinės valdžios nusavintais keltais ilgai dar buvo naudojamasi ir po karo, visi gyvenę Veliuonoje ar pro šalį važiavusieji atsimena, kaip tie keltai plaukiodavo per Nemuną. O Žilaitis turėjo teisme įrodinėti, kad jis dirbo – „buržuaziniais laikais“ savo keltais kėlė. 1969 metais „Vagos“ leidyklos išleistoje storoje knygoje „Atsiminimai apie Petrą Cvirką“ rašoma, kad Cvirkos motina įklimpo į skolas, tarp kitų skolintojų ir „savo giminaičiui Žilaičiui“ (p. 63). Tik nutylima, kaip skolingieji po karo puolė savo rėmėją dėl to nubylinėti. Net sovietinis teismas, nepaisydamas Petro Cvirkos autoriteto, išteisino Žilaitį, skolininkus sugėdindamas.

Veliuonoje, kaip dažname tokiame miestelyje, mokyklos būdavo keliuose pastatuose. Iki naujųjų atsiradimo. Penkerių metų išmokusi skaityti, Danutė mokyklą lankyti pradėjo Nepriklausomybės laikais. Mokėsi ir Vakselio dvaro rūmuose, ir senojoje mokykloje ant kalno, ir dabartinėje ligoninėje – praėjusių laikų špitolėje netoli bažnyčios, ir tame raudoname, Nemune atsispindinčiame mūre. Linko į meną, rašė kūrinėlius, taip pat vaidinimus gimtojo kaimo saviveiklai, turėjo gražų balsą. Mokytojas Juozas Tamošaitis ragino mokytis muzikos. Pati svarstė, ką studijuoti: mediciną ar dailę, bet, baigusi Veliuonos vidurinę, 1951 metais jstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, pasirinkusi žurnalistiką. Lietuvoje viešpatavo enkavėdistiškiausias stalinizmas, apvainikuotas storomis antologijomis su rubrika „10 metų Tarybų Lietuvai“, kur literatūra „įtikinamiau įtvirtina tai, kas nauja, kas auga, tuo pat metu suduodama smūgius buržuazinės praeities liekanoms“, „vaizduoja Tarybų Lietuvos darbo žmonių kovas už komunizmą“ (Tarybinė lietuvių proza 1940-1950. – Vilnius, 1950, p. 9).

1952 m. spalio 28 dieną už antisovietinę veiklą suėmus brolį, J.D. Žilaitytė universitete vos išsilaikė. Pati žinia, po to nuteisimas mirties bausme ir Vilkijos valdžios pranešimas, kad sušaudytas, trapiai mergaitei buvo didžiulis smūgis. Reikėjo rūpintis ir savimi, ir lygiai taip sukrėstais nebejaunais tėvais. Kaip visur, taip ir universitete, tokių laukdavo tas pats – „sudaryti nepalankų klimatą“. Tuos laikus išgyvenę žino, ką reiškė brolio tardymo metu iš saugumo pranešimas universitetui, kad žurnalistiką studijuoja „bandito sesuo“. Lyg tyčia su nelaime sutapo ir kritika studentų spaudoje: Kada visi grupės draugai sutinka Naujuosius metus studijuodami, gilindami savo žinias ir tvirtai žengdami į gyvenimą, draugė Žilaitytė velkasi uodegoj. Pagalvok, drauge Žilaityte, ar reikalingi termometriniai žmonės mūsų tarybinei visuomenei (Šniukas D. Senųjų Metų pasaka: feljetonas // Tarybinis studentas. – 1952, gruod. 30, Nr. 33, p. 2.).

To paties numerio vedamajame parašyta: „Prieš mus dar šviesesnė ir puikesnė ateitis, dar aukščiau iškilo šviesūs komunizmo rūmai. Komunizmo žiburių šviesa žėri kiekvieno tarybinio žmogaus žingsnyje, šiuos žiburius mato ir viso pasaulio darbo žmonės, kovojantieji už taiką, už savo teises“ (Ten pat. – P. 1)

Be tos „šviesos“ ir be tų „rūmų“ priežiūros ir pradedančiųjų kūrinėliai ne tik tada, bet gana ilgai dar teisių neturėjo. Ne prieš vieną jauną žmogų panaudota gudri prievarta. J. D. Žilaitytė tada nesvajojo skelbti kūrybos, tik rūpinosi išsilaikyti universitete. Gelbėdavo fakulteto dekanas Leonas Valkūnas, filosofas Eugenijus Meškauskas. Po to trečiame kurse metus negavo bendrabučio, o Veliuonos valdžia atsisakė padėti – išduoti pažymėjimą, kad jis reikalingas. Todėl bendrabutyje gyveno rizikuodama, nelegaliai, pas draugę. Praktikai būdavo siunčiama ne į rajonų redakcijas, kur lengviau, bet į didžiuosius laikraščius, kaip „Literatūra ir menas“, nors 1954 ir 1955 metais charakteristikos baigiamos, kad „gamybinę praktiką atliko labai gerai, atliktą žurnalistinį-literatūrinį darbą reikia vertinti gerai“. Pasirašė praktikos vadovas prozininkas Antanas Pakalnis, antspaudais patvirtino „Literatūros ir meno“ redaktoriai. Teigiamai atsiliepta ir apie redakcijai pateiktus apsakymus ir vaizdelius (ne žurnalistinės praktikos), pastebėtas jų gyvas, aiškus stilius, lyrizmas, mokėjimas piešti peizažą, neblogai valdyti dialogą, sugebėjimas paprastai vaizduoti gyvenimą. Arba: „gabi dirbti vaikų spaudoje“ (1956 metų praktikos „Lietuvos pionieriuje“ išvada). Poeto Pauliaus Širvio patarta „palaukti, kad nustotų užkabinėję“, J. D. Žilaitytė spaudoje beveik nesirodė, o sunkus gyvenimas griovė sveikatą, ypač slepiant religinius įsitikinimus ir pažiūras. Jėgų daugiau reikėjo ne kūrybai, bet tėvams ir lageryje esančiam broliui padėti.

1957 metais baigusi universitetą diplomantė paskyrimo negavo, nes brolis gulage išbuvo visą bausmės laiką (paleistas 1965 metais). Žurnalistei su laisvu diplomu teko pačiai ieškotis darbo nuo pat pradžių. Dirbo korektore, įvairiose įstaigose. Ilgiausiai – žurnale „Mūsų sodai“, kur tvarkė ir gėlininkystės skyrių.

Prasidėjus laisvėjimui ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę J. D. Žilaitytė kone kasmet leido knygą po knygos: novelių, apsakymų, miniatiūrų – „Mėlyna upė su geltonom salom“ (1987), „Šulinių krašte“ (1989), „Atnešiu leliją“ (1994), „Chrizantemų šviesa“ (1994), eilėraščių – „Pabudėk su manim“ (1988), „Neužmirštuolė ir dulkės“ (1990), „Tyliu tavo tylą“ (1999), eilėraščių rinkinį vaikams „Imk, saulele, už rankos“ (1997) ir pasakų – „Balta gėlė“ (1999). Ši gal turėjo būti pirmoji, bet leidykla beveik du dešimtmečius žiūrėjo kaip į „netinkančią tarybiniam vaikui“, nors už išleidimą galų gale pasisakė viena reikliausių rašytojų – Aldona Liobytė. „Atnešiu leliją“ be honoraro – kaip auka Lietuvos CARITAS draugijai. Kitas išleido „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklos, parėmus Kultūros ministerijai. 1989 m. J. D. Žilaitytė priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vytauto Kubiliaus įtraukta į „XX amžiaus lietuvių poezijos“ dvitomį (1 t. – 1991, 2 t. – 1995). Po pirmosios knygos pasirodymo novelių išversta į rusų kalbą. Pati išvertė japonų poetų Kobayashi Issa, Masaoka Shikki, Ishikawa Takuboku, Takahama Kyoshi, Saity Mokichi, Iida Dakotsu, Maetia Yūgure, Yoshii Isamu, Shaku Chykū, Mizuhara Shūyshi, Miya Shoji, Matsumoto Kyyshi poezijos, kuri išleista 1999 metais „Meralo“ leidyklos haiku ir tanku stambioje (424 puslapių) rinktinėje „Septintasis mėnulis“ (drauge su B. Sruogos, K. Korsako, A. Mackaus, J. Juškaičio, S. Gedos, D. Kajoko, G. Patacko ir kitų vertimais; versta iš tarpinių kalbų – rusų ir anglų). Aguonos slapyvardžiu J. D. Žilaitytė yra paskelbusi eilėraščių sovietmečiu ėjusioje katalikiškoje pogrindžio spaudoje. Platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ Veliuonoje ir Vilniuje. Du dešimtmečius artimai bendravo su kunigu Algirdu Mociumi, tikru dvasios tėvu ir vadu. Palaikė ryšius su išeivijos rašytojais Stasiu Santvaru, Henriku Nagiu, Leonardu Andriekumi, Kazimieru Barėnu, Julija Švabaite, Ale Rūta. Nuo mažens turėjusi polinkį į meną, pastaruoju dešimtmečiu intensyviai tapė įvairių technikų spalvotas abstrakčias miniatiūras ir piešė juodai baltas kompozicijas. Jų paskelbta spaudoje prie autorinių publikacijų ir pačios sumaketuotų knygų viršeliuose. Reiškėsi ir kaip žurnalistė reportažais ir pokalbiais su žymiais Lietuvos žmonėmis, o grožinę kūrybą skelbė „Metuose“, „Poezijos pavasaryje“, „Naujajame Židinyje – Aiduose“, „Literatūroje ir mene“, „XXI amžiuje“, „Šiaurės Atėnuose“, „7 meno dienose“, „Kultūros baruose“, „Dienovidyje“, „Genyje“, „Kregždutėje“, „Katalikų pasaulyje“, „Apžvalgoje“, „Švyturyje“, išeivijos „Draugo“ kultūriniame priede „Mokslas, menas, literatūra“, „Tėviškės žiburiuose“. J. D. Žilaitytės kūryba suaugusiems ir vaikams, tiek poezija, tiek proza, glausta, nepretenzinga ir vientisa. Nuo novelių ilgainiui eita prie lyrinių prozos miniatiūrų, dažnai su graudžiai švelnia potekste. Kiekvienas rašo pagal savo talento dydį, iš savo mentaliteto galimybių, pasirinktu būdu, kaip savo balsu kalbėdamas. Tragiškų laikų patirtis, liūdnas žmonių likimas J. D. Žilaitytės prozoje kartais apgailimas minimalistiniu stiliumi. Niekur nenukrypstama į nihilizmą, nevartojama šokiruojančių žodžių, nes jie nėra vieninteliai tamsiosioms gyvenimo ypatybėms išreikšti. Didelę reikšmę turi dialogas. Veiksmas dažnai ir nukeliamas į dialogą. Tokiu atveju visas kūrinys sumanytas lyg savotiškas dialogų veiksmas. Lyriškose novelėse žmonės vaizduojami su šiltu jausmu, paprastai, humoro ir graudulio nuotaikos suliejamos plastiškais vaizdais, pvz., novelė „Natiurmortas su žydru veidrodžiu“ (kn. „Mėlyna upė su geltonom salom“, p. 18).

Šiandien literatūroje pilna brutalių fantasmagorijų, racionalistinių svarstymų, bjaurasties ir žiaurumų, kone kiekvienas rašytojas pretenduoja į „pasaulio modelį“. J. D. Žilaitytė ir nuo viso šito labai toli, ir nemoko, kaip gyventi. Ji vaizduoja, kaip gyvena žmonės, ko nors išmokę. Arba neišmokę. Ne vienas jos prozos veikėjas lyg skundžiasi, kad jo graudžiame gyvenime nieko neatsitiko, išskyrus tai, kad „gyvenu ir tas gyvenimas – mano“. Ne todėl, kad tokie žmonės nebūtų ko siekę, o todėl, kad siekdami ko nori, pasiekia ir ko nenori. Ji ne vadinamojo mažojo žmogaus, o veikiau žmonių susvetimėjimo trapi vaizduotoja. Nužmogėjimo pražūtingais laikais stebėtoja, kai visi supanašėja savybėmis, todėl dažnai pabrėžiama veikėjo drabužių, plaukų, akių spalva, o ne išskirtiniai būdo bruožai, nors psichologiniam įtikinamumui dėmesio netrūksta. Ieškoma paprastumo ir tikrumo. Gyvenimas, net pilkas, niekur neniekinamas.

Autorei geriausia meninio poveikio siekti užuominomis, potekstėmis, nutylėjimais, kaitaliojant plastiškus vaizdus su tarytum iš tolo ataidinčiais dialogais. Kad ir minėtoji novelė „Natiurmortas su žydru veidrodžiu“, kur tarp žydros ir pilkos savo gyvenimų spalvos siūbuoja susitikę penki veikėjai, jų visas susitikimas vakare lyg vandens mirguliavimas žydrumu ir pilkumu: kai vienam žydra, tai kitam pilka, ir atvirkščiai. Saikingu, autorės gerai apgalvotu pašnekesiu žodis po žodžio kiekvienas praskleidžia savo prieštaravimus ir ne tokį darnų, kaip gali atrodyti, visų susitikimą, sušvelnintą pilkėjančio vakaro žydrumo, o veidrodžio simbolika lyg rodo sustingusią jų praeities gelmę.

Geriausi rašytojos eilėraščiai ir geriausia proza pasižymi kaip tik tokia lyriška, švelniai santūria darna. Pavyzdžiui, eilėraštis „Ant laiptų“ (iš rink. „Pabudėk su manim“, p. 171):

Lyg dangus aukšti,

gilūs tarsi bedugne

mūsų Širdies

judesiai. –

Bangavo laiptai

it vandenynas.

Rodės, kad į gelmę

krintu.

Tavo akys buvo šaltos. –

į gelmę kritau viena.

Čia nėra nereikalingo žodžio ir viskas būtų sugadinta nors eilute pailginus arba sutrumpinus. Intymūs išgyvenimai tarp žmogiškųjų viršūnių ir gelmių, apie kurias konkrečiai nekalbama, tiktai lyg vandenynas siūbuojantys laiptai primena autentišką, kasdienišką, gal šiurkščią ir skaudžią tikrovę. Kito žmogaus šaltos akys, iš kurių tikėtasi šilumos, vienatvė. Laiptai vykusiai palyginti su vandenyno bangomis: spalva, šaltumu, mirgesiais ar žmogaus susiūbavimu ši mažos vietelės drama lyg į vandenyną liejasi į visuotinį žmonių likimą. Galbūt netgi iš banalių aplinkybių atsiranda meno kūrinys.

J. D. Žilaitytė nevengia ir atvirų patriotinių arba religinių motyvų, lyg šokiruoti tuos, kurie kadaise taip literatūrą politizavę svetimiems, dabar pirmieji puola ją saviems depolitizuoti. Čečėnijos kovos, mūsų partizanų kraujas ar Nepriklausomybės dramos suranda atgarsį. Šiaip visa jos kūryba su krikščioniška etine potekste. Yra tragiškose ribinėse situacijose rašytų eilėraščių, kurie atsivėrę į Dievą kaip kvepianti žaizda. Paprastoje švelniai šiltoje ir gilioje lyrikoje religinis jausmas šviesus ir gražus (pvz., eilėraštis iš rink. „Tyliu tavo tylą“, p. 98):

Vakaras ant žolės patiesė žydrą skraistę,

pilną gėlių ir miglos.

Tavo gailestingumas

didesnis už mūsų skurdą.

Fragmentiškai atrodantis prozos ar poezijos kūrinys nėra psichologinė nuotrupa, išskyrus, žinoma, silpnesnius. Ji rašo laisvomis tylaus elegiškumo ar džiaugsmo eilėmis, išgryninta trumpų sakinių kalba. Japonų poeziją mėgdama, neseka nei ja, nei jos kanonais, o elegiškumu ir grauduliu pamėgusi mūsų Praną Vaičaitį. Mėgdama Friedrichą Hölderliną, Gabrielą Mistral, Juaną Ramoną Jimenesą, Franēois Mauriacą, Georges Bernanosą, Federico Garcia Lorcą, Jasunari Kavabatą, labiausiai mėgsta prancūziškai skaityti Paulą Verlaine’ą ir Oskarą Milašių. Taip pat dvasinius šv. Kryžiaus Jono (Juan de la Cruz), Saint Louis-Marie Grignion de Montfort, Šv. Teresės iš Lisieux raštus. O iš dailininkų – Vincentą van Goghą su jo tapyba ir laiškais. Pati rašo lyg tapydama, išgyvenimus išreiškia ir tapybinių miniatiūrų abstrakcijomis. Augalų ir gėlių gausumas jos prozoje yra koloritui ir nuotaikai sustiprinti, ypač kada, kaip minėta, veiksmas nukeliamas į dialogus. Lietuvos grožis labiausiai nuteikia šviesiai kūrybai. Tikrovės ir idealo atitikmenis nusako neužmirštuolės ir dulkių kontrastas. Mažų miestelių buitis vaizduojama lyg užgęstančių saulėlydžių ilgoje tyloje. Jaučiami gimtųjų vietų atšvaitai. Neaprašinėjami kokie nors prototipai, o iš patirties kuriami personažų tipai, kurių išgyvenimai žmonėms bendri kaip žemė.

J.D. Žilaitytė teberašo ir seka visą politinį, visuomeninį, religinį, kultūrinį, socialinį gyvenimą ir spaudą, taip pat vertingiausias iš dabar gausiai išleidžiamų knygų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija