Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Langas
Memuarai
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Zoltanas Kodajis – didysis vengrų muzikos mokytojas

Arvydas Girdzijauskas

Zoltanas Kodajis (1882 – 1967)

Zoltanas Kodajis tarp vaikų, kuriuos labai mylėjo ir parašė daug jiems skirtų chorinių kūrinių

Kiekviena tauta didžiuojasi savo iškiliais žmonėmis. Vieni prisimena karžygius, valstybės veikėjus, kiti – kūrėjus, menininkus. Matyt, naujai atrastame didžiajame pasaulyje mes taip pat jaučiamės drąsiau ir tvirčiau, atsinešdami į jį M. K. Čiurlionio vardą. Vengrams tokia asmenybė yra Zoltanas Kodajis – kompozitorius, švietėjas, etnomuzikologas, estetikos, kalbos ir literatūros tyrinėtojas, prieš 125-erius metus gimęs Kečkemete, Vengrijoje.

Tautinės ir profesionalios muzikos sąjunga Europos muzikinėje kultūroje paprastai siejama su B. Bartoko vardu. Tačiau ne mažesnis indėlis į šiuolaikinės muzikos tapsmą priklauso ir Z. Kodajui, Bartoko bendražygiui ir draugui, liaudies muzikos rinkėjui, kompozitoriui ir kompozitorių rengėjui. Z. Kodajis pats naudojo ir skatino studentus naudoti kūryboje liaudies muzikos elementus, tikėdamas, kad taip deda pagrindus Vengrijos muzikinei kultūrai, kuri, kompozitoriaus nuomone, turėjo prisidėti prie laimingesnio tautos gyvenimo. „Be muzikos nėra pilnaverčio žmogaus...“– sakė jis.

Zoltano Kodajo kūrybinis palikimas gana gausus – kameriniai ir orkestriniai kūriniai, iš kurių išsiskiria styginiai kvartetai, dvi oratorijos (Psalmus hungaricus, Budvari Te Deum), Peacock variacijos, Galantos ir Marošsėkio simfoniniai šokiai – tai kūriniai, kurie ir šiandien plačiai skamba pasaulio koncertinėse scenose. Be vengrų liaudies muzikos intonacijų, jose juntamas Palestrinos ir J. S. Bacho polifoninio stiliaus, Grigališkojo choralo, taip pat Debiusi derminio mąstymo įtaka.

Nuo 1925 metų Zoltanas Kodajis atsideda muzikiniam ugdymui. Liūdna muzikos mokymo padėtis Vengrijoje XX amžiaus pradžioje paskatino kompozitorių pasiryžti atnaujinti muzikinį ugdymą visoje šalyje, padaryti jį lygiateisiu su kitais mokomaisiais dalykais, visuotiniu ir visiems prieinamu. Svarbų vaidmenį šiame procese turėjo atlikti chorinis dainavimas, kaip visiems prieinama ir masinė muzikavimo galimybė. Nuo to laiko kompozitoriaus kūryboje dominavo choriniai kūriniai, kurių iš viso buvo sukurta virš 150. Kryptingos kompozitoriaus pastangos inspiravo chorinio judėjimo Vengrijoje atgimimą, naują muzikinio ugdymo kokybę. Praėjusio šimtmečio viduryje jau pusė Vengrijos pradinių mokyklų dirbo pagal Kodajo metodą, pagal kurį muzikos pamokos vyksta kasdien ir visi vaikai dainuoja chore. Pristačius šį metodą Tarptautinės muzikinio ugdymo asociacijos ISME konferencijoje 1958 metais, jis greitai pasklido po visą pasaulį. Į Vengriją plūstelėjo muzikos mokytojai iš viso pasaulio susipažinti su šio metodo sėkme, buvo įkurta tarptautinė Z. Kodajo muzikinio ugdymo asociacija, šiuo metu veikianti net 34 valstybėse. Z. Kodajo metodas buvo pripažintas beveik visame pasaulyje, todėl mokytis į Z. Kodajaus institutą Kečkemete kasmet atvykstama iš daugelio šalių. Z. Kodajo muzikinio ugdymo metodas nėra paties kompozitoriaus sukurtas. Tai greičiau įvairių metodų rinkinys, suvienytas vieningos idėjos, savitos muzikinio ugdymo filosofijos. Pagrindinė šio metodo idėja yra ta, kad muzikinis raštingumas – tai prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Kompozitorius tikėjo, kad kiekvienas, kuris gali skaityti raidinį raštą, gali išmokti skaityti ir natas. Didysis kompozitoriaus siekis buvo muzikinio ugdymo visuotinumas. Jis norėjo pasiekti, kad muzikos raštingumas taptų prieinamas visiems, ne tiktai gabiausiems vaikams. Ugdytojas pabrėžė, kad muzikos turi būti mokoma kasdien ir šiam mokymui turi būti pripažinta tokia pat svarba, kaip kalboms ir tiksliesiems ar gamtos mokslams. Muzikiniame ugdyme pagrindinis vaidmuo tenka dainavimui. Kompozitorius tikėjo, kad būtent dainavimas geriausiai ugdo mokinių muzikinę klausą ir manė, kad net besimokantys groti muzikos instrumentais muzikinį lavinimą turėtų pradėti nuo dainavimo, kad lavėtų jų klausa, ir tik pasiekę tam tikrą lygį pradėtų groti. Mokant muzikos rašto Kodajis siūlė remtis reliatyvia solfedžio sistema, kurioje naudojami ne absoliutūs garsų aukščiai, bet gamos laipsniai. Šią sistemą autorius laikė palankesne dainavimui, intonavimui ir prieinamesne. Ugdytojas siekė šiuo metodu sujungti mokinių kinestetinius, klausos ir vizualinius pojūčius. Tuo tikslu jis įvedė rankų judesius skirtingiems gamos laipsniams. Ritminis ugdymas siejamas su ritmiška ėjimo, bėgimo, žygiavimo, plojimo judesių įvairove, tikint, kad judesys padeda geriau įsisavinti ritmo figūras. Muzikinę kalbą kompozitorius lygino su šnekamąja kalba. Jis teigė, kad gimtoji muzikinė kalba, paremta savo tautos liaudies muzika, turi tapti muzikinio raštingumo pagrindu, kaip ir gimtoji šnekamoji kalba yra kalbinio raštingumo pagrindas. Todėl šioje ugdymo sistemoje didžiulis dėmesys buvo skiriamas liaudies muzikai. Kompozitoriaus kūrybiniame palikime didelę dalį sudaro liaudies dainų aranžuotės. Z. Kodajo nuomone, nė vienam kompozitoriui negali būti per menka rašyti vaikams. Jo kūrybiniame palikime priskaičiuojame net 37 kūrinius a capella vaikų chorams. Atvirkščiai, tik pačios aukščiausios kokybės muzika turi teisę dalyvauti muzikinio ugdymo procese ir būti vaikų atliekama, ir tik patys geriausi kompozitoriai turėtų ją kurti.

Lietuvoje Zoltano Kodajo muzikos rašto mokymo metodas nėra labai plačiai paplitęs. Nors jį naudoja „Liepaičių“ chorinė mokykla, viena kita vidurinė mokykla, įgyvendinanti kryptingą muzikinį ugdymą ir vystanti chorinį dainavimą, mūsų muzikinio ugdymo sistemoje šis metodas neprigijo. Nėra jis nuosekliai pristatytas ir muzikinio ugdymo metodinėje literatūroje. Nuosekliausiai šis muzikinio ugdymo būdas atskleidžiamas Vidos Krakauskaitės vadovėliuose pradinėms klasėms „Lakštutė“, jo elementai naudojami Arūno Dikčiaus vadovėlyje 5 klasei, bet daugiau metodinės literatūros šiuo klausimu nėra. Nėra jis populiarinamas ir rengiant muzikos mokytojus aukštosiose mokyklose, todėl vangiai įgyvendinamas ir praktikoje. Dėl tokios metodologinės situacijos tenka apgailestauti, nes muzikiniam raštingumui, klausos lavinimui, chorinio dainavimo kokybei, choristų galimybių išplėtimui šis metodas gali būti labai naudingas. Tai įrodė Vengrijos muzikinio ugdymo praktika. Čia daugelyje vidurinių mokyklų veikia chorai, galintys laisvai koncertuoti, kokybiškai atlikti klasikinį ir šiuolaikinį repertuarą. Sėkmingai šis metodas buvo įdiegtas ir Estijoje, profesoriaus Heino Kaljustės pastangomis. Jis buvo sėkmingai naudojamas Talino meno mokykloje, sustiprinto muzikinio ugdymo vidurinėse mokyklose, šiuo metodu grindžiamas pasaulinę šlovę pelniusių chorinių kolektyvų, kaip „Ellerhein“ muzikinio raštingumo sistema. Parengta ir išleista šiuo metodu pagrįsta muzikos vadovėlių sistema, kuriai medžiagą rengti padėjo tokie žinomi kompozitoriai, kaip Veljo Tormis ir kiti. Taigi turime ko pasimokyti iš savo kaimynų.

Vengrijoje Zoltano Kodajo idėjos gyvos ir šiandien, jos ne tik nuosekliai įgyvendinamos, bet toliau vystomos ir plėtojamos. Muzikinio ugdymo visuotinumo ir prieinamumo idėja toliau vystoma visoje šalyje plačiai įgyvendinant „Psalmos“ edukacinę programą, kurios tikslas – įtraukti į muzikavimą tuos vaikus, kurių iki šiol ji nepasiekdavo, t.y. neįgalius, priklausančius socialinės rizikos grupėms. Visoje šalyje organizuojama šimtai akcijų, koncertų toliau įgyvendinant didžiojo vengrų muzikos mokytojo idėjas.

Nors ir efektyvus Z. Kodajo muzikinio raštingumo ugdymo metodas, vis dėlto greičiausiai ne vien dėl šio metodo Vengrijoje taip gerbiamas didžiojo kompozitoriaus ir švietėjo atminimas. Didžiausias jo nuopelnas – pažadinta vengrų tautinė sąmonė, noras puoselėti ir kurti tautinę kultūrą, meilė tautiniam identitetui. Norėtųsi tikėti, kad šis pavyzdys paskatins ir mus mąstyti apie tautos dvasios, muzikinės kultūros ir švietimo padėtį, o gal pažadins norą ką nors šitoje situacijoje pakeisti.

© 2007 „XXI amžius“