Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Langas
Memuarai
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nesibaigiančiu keliu aukštyn

(Poetės, 2004 metų Nacionalinės premijos laureatės, Onos Baliukonytės (Baliukonės) atminimui)

Onė Baliukonė (Baliukonytė) (1948 06 01 – 2007 11 20) Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Lapkričio 20-ąją mus paliko 2004 metų Nacionalinės premijos laureatė, poetė, eseistė, tapytoja, o pasakius vienu talpiu žodeliu – šviesanešė dzūkaitė Onutė Baliukonytė (Baliukonė).

Gal ne visi nekrologai „siuvinėti“ juodais liūdesio žodžiais. Tylos minute, širdies malda pagerbdami išeinančius, akimoju žvalgomės jų paliktųjų žodžių – išminties perlų, kūrybos vaisių, kuriuos turėdami, tvirčiau vaikštome mums Aukščiausiojo skirtą gyvenimo atkarpą „nuo – iki“ žemės laike. Įkandin Jų bus drąsiau eiti Amžinosios šviesos link. Mirę kūrėjai ypač stiprina mus, gyvuosius, nes jie yra neklystantys žmogiškos etikos mokytojai.

Laimė, kad Onutei – Onei nereikėjo „skalambyti“ priverstinių ditirambų komunistų drakonams. Laisvasielė XX amžiaus antrosios pusės gerųjų dzūkų raudų – dainų – eiliuotų posmų tęsėja (gimė 1948 06 01 Alytaus rajone, Kančėnų kaime) Onė Baliukonytė nuo pirmo iki paskutinio žodžio lietuvių literatūrinėje kūryboje nevaržomai drąsiai netgi mąstančias sielas įkalinusiu sovietmečiu atvirai prabyla ir įvardina ne tik poetus nerimauti verčiančias jausenas:

Dar gros ir dainuos

Devynias dienas ir naktis.

Ir bus liūdesys –

Kaip drobės rietimas – be galo…

„Ir bus liūdesys“, – rašė poetė 1971 metais „Vagos“ išleistoje eilėraščių knygoje „Laukinės vaivorykštės“. Greta – klaustukas:

– Dieve mano, ką darysim?–

Slenkstis už duris aukštesnis.

Ir šunų lojimas piktas,

Ir žili vaikų vaikai…

Bet gera liudyti esant Onę Baliukonytę – vilties tiltų statytoją. Labai įspūdingi jos eseistiniai tekstai, skirti mons. K. Vasiliauskui. Tarp brangių asmeninių relikvijų iki šiol išsaugojau jos straipsnį „Prieš Saulės pakylėjimą“, skirtą 1992 metų Kalėdoms („Dialogas“, Nr. 51–52), iliustruotą įspūdingu mylimos dukters Benignos Kasparavičiūtės piešiniu. Straipsnyje viltį aukštinanti poetė savaip prabyla, preciziškai gvildena žmogiškosios egzistencijos ir dievoieškos prasmes, esmes, bando visiems parodyti, kurlink ir kaip einama kelyje į harmoniją: „…turime kilti į Individualybės, Aukštosios Prigimties erdvę. Būtent čia atsiveria žmogui jo ŠVENTOJI TREJYBĖ: visa apšviečiantis Intelektas, sušildanti meile Širdis, įkvepianti ir išlaisvinanti Valia“.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

© 2007 „XXI amžius“