|
Trupinių trupiniai
Marija MACIJAUSKIENĖ
Sakoma, kad nė vieno duonos trupinio nevalia numesti ant žemės, tad ir klausau senolių paliepimo. Žinoma, tai tik dygsniai, peltakių fragmentai, tik prisiminimai, bet juos turiu pasakyti, kad neišnyktų mūsų kultūrinis palikimas.
Rodos, galėtum sau ramiai darbuotis prie rašomojo stalo, darže ar virtuvėje... Tačiau, kai išgirsti, kad to ar ano (jau mirusio) meno, literatūros pasaulio žmogaus turtingiausias archyvas nuvežamas į Grigiškes kaip makulatūra, pašiurpsti, kad artimieji ar paveldėtojai drįsta taip sunaikinti mūsų paveldą. Ir dar be autoriaus valios jo tekste prirašomi nebūti dalykai: tai nusikaltimas ne tik autoriui, skaitytojui, taip sunaikinama ir teisybė. Gal tai būna trečiojo ranka, kuri anuomet nerašydavo įsakymų, bet jai privalėjai paklusti...
Nesupraskime laisvės: ką noriu, tą darau, esame kiekvienas atsakingas savo tautai ir pasauliui. Negremžkime, kaip senojo Egipto faraonų vaikai, tėvų pavardžių, jų darbų iš tautos atminties. Kiekvienas, palikęs mažesnius ar ryškesnius pėdsakus valstybės gyvenime, neturi būti pamintas, pamirštas, paniekintas ar apkalbėtas. Negaliu suprasti, kodėl ir pagal kokius kriterijus vieni pagerbiami, antri nutylimi. Labai nustebau, kai mirus vieninteliam tarptautinę kategoriją turėjusiam futbolo teisėjui Kęstučiui Andziuliui, TV sporto redakcija nė žodeliu nepaminėjo. Ar tik vilniečiams sportininkams, menininkams, rašytojams toks dėmesys?!
Su pagarba galiu kalbėti apie rašytojo ir pedagogo Antano Gustaičio sūnų Algimantą, kuris iš JAV atvežė į gimtąją žemę savo tėvo ir motinos aktorės ir režisierės Aleksandros Gustaitienės palaikus, o jų archyvus perdavė Lietuvos muziejams. Arba šią vasarą atgulęs ilsėtis šalia motinos Ylakių kapinaitėse (sūnaus Donato rūpesčiu) Kazys Januta visą žmonos rašytojos Petronėlės Orintaitės archyvą savo laiku persiuntė Lietuvon. Juk tokie žygiai kainuoja nemažus pinigus, tačiau jie, gerbdami artimuosius ir suprasdami minėtų archyvų vertę Lietuvos kultūrai, to nepaisė.
Dabar kaltiname jaunimą ta ar kita nuodėme, tačiau ar ne žiniasklaida, vienas ant kito besispjaudantys politikai, moraliai silpnesniems, davė dingstį taip elgtis? Pažiūrėkim, ką mes patys gero nuveikėme. Pamenu, nuo vaikystės lygiuodavomės į tėvus, vėliau į mokytojus, ar pavyzdžiui, į regimą taurų žmogų savo poelgiais bei darbais. Dabartinis kai kurių mokyklų vajus Drąsinkim ateitį (tai pagirtinas švietimo ir aukštojo mokslo ministerijos projektas), ieškant gyvenimo tikslo, tikrai yra pagirtinas, tačiau reikia pasakyti, kad ne mokyklų reformos kaltos. Mes patys kalti, pavyzdžiui, kad neišmokome džiaugtis kitų pozityviais darbais, kad niekindami kuklų, darbštų žmogų (aišku, ne biznierių, ne dėl karjeros lipantį per galvas), tariamės nustūmę jį ant griovio krašto, idant pakiltume į karjeros aukštumas... Tačiau eiliniai žmonės ne akli ir atskiria pelus nuo grūdų. Skaudžiausia, kad pradedantieji savarankišką gyvenimą stokoja gerų pavydžių. Dabar rengiamuose, viešai reklamuojamuose pokyliuose, nuolat akcentuojama, kad čia susirinko elitinė visuomenės dalis. Ar tūkstančius kainuojančios suknios, pas iškiliausius dizainerius siūti frakai jau elitiškumo požymis?!
Eilėraštyje ar straipsnyje dabar, be atodairos, be poilsio, maišydami tarptautinius žodžius, kur reikia ar nereikia grūsdami anglicizmus ar su pasigardžiavimu, pasimėgavimu minėdami normalaus žmogaus pridengiamus organus, jau tariasi esą modernūs, naujoviški, intelektualūs... Aš ne S. Dabušis ir nesu prieš tarptautinius žodžius, bet jie turi būti vartojami straipsnio ar eilėraščio autoriui suprantant jų prasmę. O čia minėti dalykai tik menkina kultūros sampratą, kaip ir vienadieniai šou bei fejerverkai, kuriems atseikėjamos didžiulės lėšos, kai tuo tarpu nerestauruoti mūsų medinės architektūros šedevrai nyksta, siaubą kelia ir kiauri mokyklų, kultūros įstaigų stogai... O dailininkai ir muzikai, nepasidavę vienadieniam blizgesiui, skursta, kaip ir rašytojai, deja. Tai kur ta valstybės kultūros politika, kur tos tikrosios valdžios idėjos?! Kas politikų ir žiniasklaidos akimis yra tos dvasinės, moralinės vertybės, kuriomis susirūpinti reikėtų nedelsiant?
Pamenu pokarį, kai žmogų už kelis nakčia išrautus bulvių kelmelius iš kolūkio lauko (kad vaikai nebadmiriautų) sodindavo į kalėjimą kaip didžiausią nusikaltėlį. O šiais laikais su iškilusiu (už pinigus) į lyderius, į ministrus, suklastojusiu Maskvos aukštojo mokslo diplomą, dailiai žaidžiama ir bausmės jokios... Tai koks pavyzdys jaunimui?! Vok, klastok ir būsi pirmose gretose. Ai, tai senas reikalas, ims mykti tūlas apžvalgininkas. O tada iš valstiečio buvo viskas atimta, ir dar prievolių prievolės, to meto įstatymai ir badas; badas, gręsiantis visai šeimai, spaudė prie sienos net šuniui nebuvo ką paduoti.
Mano nuomone, tikroji partija žmogui turi būti sąžinė ir pareiga kasdien, kur bebūtum, ką bedirbtum. Tai svarbiausia. O dabar stambios gydymo įstaigos vadovas rūpinasi ne gautų valstybės lėšų paskirstymu, bet tuo, kaip didesnę dalį kepalo susigrūsti sau į užantį. Tai kur nelėks jaunieji specialistai į užjūrius?! Šeimos gydytojo etato įvedimas mūsų dienomis tikra nelaimė: juk kol gausi siuntimą pas reikiamą specialistą, gali ir kojas pakratyti. Dabartinis žmogus ne XX a. pradžios gyventojas, jis ne beraštis ar neišmanėlis, tad suteikime jam galimybę tiesiai patekti pas reikiamą specialistą: okulistą, kardiologą, urologą ar kitą.
Vaistinių dabar bet kurioje gatvėje po kelias. Ir visos klesti. Tai, sako, dabar, kaip ir odontologo, pelningiausia profesija. Tačiau eilinis žmogus nesidžiaugia tokia vaistinių gausa, nes ir šioje sferoje ne žmogus, jo sveikata svarbu, bet pinigai ir sveikatos apsaugos biudžeto taupymas ligonio sąskaita. Antai, buvęs sveikatos apsaugos ministras Romualdas Dobrovolskis daug nusipelnė, panaikindamas daugelio miestelių ambulatorijas, dažna mokykla neturi mediko etato. Ministras negalvojo, kad miestelio ar kaimo žmogus limuzino neturi, išbraukdamas iš kompensuojamų vaistų sąrašo būtiniausius, be kurių ligonis nė dienos neišgyventų... O ką pasakyti apie farmacijos sistemą: pusmetį, net metus neįregistruoja vaistų, kad galėtų juos importuoti. Ir dažnai vietoj būtinų vaistų yra peršami kiti, kad ir Mezym, kurie ne visiems ligoniams tinka. Taigi, visai prapuolusi atsakomybė, o kontrolė kaip rėtis kiaura, nes svarbiausia patogi vieta, pažintys ir pinigai. Sąžiningumas ir pareigingumas seniai iškritę iš kasdienybės žodyno ir apyvartos kaip vertės nustojusios sąvokos.
Žmogus, visą gyvenimą sąžiningai dirbęs, atsidūręs valdininkų kabinetuose, dažnai jaučiasi, tarsi lozorius ant gimtojo krašto slenksčio. Niekam nereikalingas, paniekintas. O pro šalį lekia piniguočiai, susirūpinę naujom mašinom, investicijom...
Kada suprasime, jog žmogui darni, mylinti šeima yra svarbiausia ir rinkos ekonomikos sąlygomis? Ne nuolat keičiantys prabangias mašinas, ne elitiškumą demonstruojantys baldais, prabangiais rūbais, įvairiais pirkiniais, specialiomis TV laidomis asmenys daro gyvenimą šviesesnį, prasmingesnį. Gyvenimo jaunatvei reikia žmoniškumo. Ar vadovams neskauda širdies, kai jaunas žmogus, negalėdamas įsigyti buto, negalės sukurti ir šeimos... Aišku, tai ne jų vaikai... Nepadėdami jaunam žmogui pasirūpinti butu, stumia jį į neviltį, kaip tuomet kalbėti apie tautos tvirtėjimą, gausias šeimas...
Esu alergiška vagims ir išdavystėms, šmeižikams ir pataikūnams, iš pikto pavydo kurpiantiems nebūtus dalykus ir ypač pasipūtėliškiems visažiniams, kuriuos it ponus išvysti ir LTV ar kitų televizijų ekranuose, tribūnose ar bendraujant, jų nuomone, su žemesnio intelekto, išėjusiais iš tiražo žmonėmis. Tie gaidžiai nesuvokia, kad ne kitus savo poelgiais ar žodžiais žemina, o save. Tokia jų, kaip tituluojasi, dvasinių aristokratų esmė.
Arba pakalbėkim apie jaunus autorius, tiek literatūroje, tiek menuose, apie pradedančius savarankišką darbą jaunus specialistus. Mokėkim pastebėti nors mažiausią grūdą, jo teisingą žingsnį, gerą poelgį. Nepalikim už borto ir vyresniosios kartos, kad atgautų kvapą jau turintys gyvenimiškos patirties. Taip kuriama, tausojama ir saugoma dvasinė kultūra.
Ar esame pastebėti? Štai laiškanešys dar brėkštant išsiruošia į darbą. Eilinis pašto darbuotojas, kuris priima korespondenciją, siuntas, parduoda vokus, priima įvairius mokesčius. Ar kas nors pasidomėjo, kaip, turėdami didžiulį atsakingo darbo krūvį, ir gaudami mizerinį atlyginimą, jie gali išgyventi? Kas pasirūpins tų kruopščių ir pareigingų pašto darbuotojų kasdienybe?
Prisiminkim, kad gyvenimas prasideda ne nuo šiandienos, ne nuo mūsų, vertinkime, kas buvo padaryta ir gerbkime vieni kitus.
Atrodau kaip kokia pamokslininkė, bet tiek širdyje susikaupė, kad jau nėra vietos ir laiko postringauti. Tik noriu pasakyti, kad džiaugiuosi kiekvienu gražiu poelgiu, žodžiu, darbu, ypač jaunimo. Dabar širdį malonina Dainų šventė (o juk nuo mažumės jose dalyvavau ir dainavau, ir šokau). Stebiu, kokias įvairias ir vertingas knygas parašo mano kolegos, vyresnieji taip pat ir jauni. Ir kartais, kai sunkiai sirgdama, negaliu pakilti iš patalo, mano širdis plasnoja, regėdama spalvingą vakaro dangų, išgirdus suokiant viliokę lakštingalą ar praskrendant pro langą kregždę... Tai laikykimės, įsikibę į Meilę, į Darbą, į Pareigą.
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|