Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Langas
Memuarai
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Venesuelos vyskupai perspėja dėl diktatūros

Mindaugas BUIKA

Venesuelos prezidentas Hugo Čavesas pagarsėjo autoritariniu valdymu

Karakaso arkivyskupas kardinolas Chorchė Uroza Savinas

Kardinolas Rozarijus Chozė Kastiljas Lara (1922-2007) buvo griežtas prezidento H. Čaveso kritikas

Siūlomi Konstitucijos pakeitimai apriboja laisvę

Venesuelos Katalikų Bažnyčia kritikuoja numatytas šalies Konstitucijos pataisas, kuriomis turėtų būti įteisintas prezidento Hugo Čaveso autoritarinis valdymas. Šis populistas, besivadovaujantis socialistine ideologija, siūlo pagrindinio valstybės įstatymo reformas, kuriomis numatoma eliminuoti demokratinį apribojimą, kad prezidentas gali būti renkamas tik dviem kadencijoms. H. Čavesas, kuris prezidentu buvo išrinktas 1998 metais ir šešerių metų kadencijai perrinktas 2006-aisiais, teigia, kad jo sumanyto „XXI amžiaus socializmo“ įtvirtinimui Venesueloje jam reikia daugiau laiko.

Balsavimo teisę turintys venesueliečiai kviečiami gruodžio 2 dieną dalyvauti referendume, kuriame kartu su minėtos įstatyminės nuostatos dėl prezidento valdymo pakeitimu turi būti patvirtintas kitų 60 (iš 350) Konstitucijos straipsnių atnaujinimas. Kritikai kartu su Bažnyčios hierarchais teigia, kad patvirtinus šiuos pakeitimus šalis iš esmės turės naują Konstituciją, kuria bus palaidota demokratinė santvarka. Spalio pabaigoje paskelbtame laiške Venesuelos vyskupai nurodė, kad referendumui siūlomi Konstitucijos pakeitimai „apriboja venesueliečių laisvę, pernelyg sustiprina valstybės galią, suvaržo demokratinę decentralizaciją ir įgalina vyriausybę dideliu mastu reguliuoti piliečių gyvenimą“.

Ganytojai pabrėžia, kad valdymo galios sutelkimas prezidento rankose „modifikuos fundamentalią demokratinės valstybės struktūrą, kadangi bus susilpnintos įstatymus leidžiamosios ir teisminės valdžios galios. Dėl to siūlomos reformos yra „moraliai nepriimtinos Bažnyčios socialinės doktrinos šviesoje“, – rašo Venesuelos vyskupai. Pabrėždami į Konstituciją siūlomos įvesti „socialistinės valstybės“ sąvokos klaidingumą, Bažnyčios hierarchai pasirėmė komunistinių valstybių, tokių kaip buvusi Sovietų Sąjunga ir Kuba, negatyvia patirtimi, kai visa politinė socialinė, ekonominė ir kultūrinė veikla privalėjo vadovautis vienpusiška ideologine doktrina. Tada iš politinės sistemos būtų šalinami visi, kurie nesutinka su vyriausybe, ir kartu vyktų skausminga H. Čaveso rėmėjų ir priešininkų poliarizacija, galinti pasibaigti pilietiniu karu.

H. Čaveso „katalikybė“

„Vyskupai tokių kritinių nuostatų reiškimu nenori poliarizuoti visuomenės“, – pabrėžė po minėto ganytojų laiško Venesuelos sostinės Karakaso arkivyskupas kardinolas Chorchė Uroza Savinas interviu žiniasklaidai. – Jie tik nori priminti, kad socialistinės ideologijos principų įtvirtinimu konstitucijoje Venesueloje bus paneigtas „politinis pliuralizmas ir minties laisvė“.

Įvesta vienos ideologijos pirmenybė turės sunkias pasekmes ir religiniam gyvenimui, kuris yra svarbus katalikiškos šalies gyventojams. Kaip pavyzdį galima nurodyti jau dabar H. Čaveso vyriausybės bandymą supasaulietinti Venesuelos stiprią katalikišką švietimo sistemą. Grasinama, kad jeigu katalikiškos mokyklos ir universitetai atsisakys dėstyti marksizmo ir leninizmo pagrindus, jos bus paprasčiausiai nacionalizuotos. Štai kodėl referendumui siūlomi nauji konstitucijos pokyčiai gali būti prilyginti valdančiojo elito daromu savotišku perversmu, kuriuo bus paneigta „sąžinės laisvė, nuomonės reiškimo laisvė ir ekonominė laisvė“, – aiškina kardinolas Ch. Uroza. Tokioje situacijoje vyskupai „turi pareigą kalbėti apie tai, kas vyksta šalyje, Evangelijos ir Bažnyčios socialinio mokymo šviesoje“, – teigė Venesuelos sostinės ganytojas.

Beje, pats prezidentas H. Čavesas nelaiko savęs ateistu, bet tikriausiu Kristaus, kaip radikaliausio, antiimperialistinio, antidominantinio, humanistinio ir revoliucinio mokymo pradininko, išpažinėju. „Aš tikiu į Kristų ir jo socialinę doktriną ir taip kaip Fidelis (Kastras, komunistinės Kubos lyderis – M. B.) aš tikiu, kad socialistinis projektas gali būti realizuotas ant krikščioniškų pagrindų“, – aiškino birželio mėnesį viename interviu Venesuelos vadovas. Vargu ar galima abejoti šio pareiškimo veidmainiškumu, ypač žinant, kad H. Čaveso įkvėpėjas F. Kastras per savosios diktatūros dešimtmečius nuolat persekioja ir diskriminuoja Katalikų Bažnyčią Kuboje.

Kaip ir kituose žodiniuose išpuoliuose prieš jam neįtikusius asmenis, taip ir nepakęsdamas vyskupų kritikos H. Čavesas vadina „Venesuelos katalikų hierarchiją aršiausia praeities, neteisingumo, nemoralumo ir turtingųjų gynėja, kuri nenustoja begėdiškai veikti prieš tiesą ir padorumą“. Savo populistinėse kalbose Venesuelos lyderis mėgsta pasigirti neva jį remia „didelis skaičius kunigų, tikrų krikščionių, kurie yra liaudies pusėje, gyvena jos viltimis ir lūkesčiais. Tie yra tikri kunigai, o kiti tik fariziejai ir veidmainiai, kaip yra pasakęs pats Kristus“. Iš tikrųjų tam tikra dvasininkų grupė (pavyzdžiui, H. Čaveso „dvaro“ teologas jėzuitas kunigas Jezusas Gasas) yra artima dabartinei Venesuelos vadovybei ir jos atstovai gauna daug laiko kalbėti per vyriausybės kontroliuojamą televiziją. Kunigas J. Gasas, apgailestaudamas, kad Venesuelos hierarchai tapatina save tik su „tautos mažuma – su dešiniaisiais ir dominuojančiomis ekonomikos grupėmis“, netgi teigia, kad H. Čavesas turi „labai stiprią teologinę formaciją“.

Išlaisvinimo teologijos perspektyvos

Čia turbūt kalbama apie vadinamąją išlaisvinimo teologiją, kuriai turėjo įtakos marksizmas ir jo ginama „engiamųjų grupių“ kova už politinę valdžią. Pastarieji įvykiai Venesueloje tarptautinius apžvalgininkus vėl paskatino kelti klausimą, ar iš naujo neatgimsta išlaisvinimo teologija, kuri Lotynų Amerikoje bei kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse buvo gana paplitusi 7-8 dešimtmečiais. Tuometiniam Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui kardinolui Jozefui Ratcingeriui (dabartiniam popiežiui Benediktui XVI) paskelbus kelis dokumentus, kritikuojančius išlaisvinimo teologiją, kaip „išskirtinę ereziją“, jos įtaka ėmė mažėti. Popiežius Jonas Paulius II taip pat smerkė požiūrį, vertinantį Kristų kaip revoliucionierių ar „maištininką“. Savo pontifikato pradžioje lankydamasis Meksikoje, jis aiškino Lotynų Amerikos vyskupams, kad toks apibūdinimas „nesiderina su Bažnyčios mokymu“. Bažnyčia per savo 2000 metų egzistenciją visada rūpinosi prispaustaisiais ir vargšais, tačiau ji niekada nebandė vadovautis specifine marksizmo ideologija.

Žinomas ekspertas amerikietis kunigas Robertas Sirikas, vadovaujantis Aktono institutui, užsiimančiam religijos ir laisvės santykio studijomis, teigia, kad Lotynų Amerikoje išlaisvinimo teologiją susilpnino komunistinės sistemos žlugimas Rytų Europoje, rinkos globalizacija bei naujoji paskirtų vyskupų karta. „Daugelis neseniai hierarchais paskirtų Bažnyčios vyrų yra gerai teologiškai pasirengę ir supranta išlaisvinimo teologijos skaldytojišką poveikį. Šie vyskupai nepalaiko tendencijos žiūrėti į politiką, kaip vienintelį vaistą, galintį pagydyti katalikiškąjį Lotynų Amerikos kontinentą“, – aiškino kunigas R. Sirikas savo interviu CNS News žinių agentūrai.

Tačiau atskirose atsilikusiose žemyno provincijose, kuriose ypač „teisėtas ir būtinas kvietimas ginti kenčiančius ir vargšų teises“, yra nesunku „užkibti“ už marksistinės ideologijos, raginančios kovoti su laisva prekyba, atviromis rinkomis ir kitais „išnaudotojiško kapitalizmo“ aspektais. Šiuos teiginius pasigauna tiek kai kurie vietos teologai, tiek populizmo veikėjai – tokie kaip „katalikas“ H. Čavesas. Tačiau dabar šios rūšies retorika, skelbianti socialistinę utopiją, yra konfrontuojama drąsių ir išmintingų hierarchų, kurie krikščioniškai skelbia, kad kova su blogybėmis turi būti vykdoma ne per valstybinę diktatūrą, bet per tradicijų, moralės ir artimo meilės atkūrimą visuomenėje. Beje, pati išlaisvinimo teologija, anot kunigo R. Siriko, po Sovietų Sąjungos žlugimo netekusi esminės atramos, ėmė keisti savo taktiką ir retoriką, sutelkdama dėmesį į gamtosaugines bei čiabuvių problemas, tačiau neatsisakydama jai būdingo radikalizmo.

Kryžiaus ženklas Saudo Arabijoje

Šia retorika iš dalies persiėmė ir pats H. Čavesas, kuris teigia, jog Lotynų Amerikai reikia išsivaduoti iš „europocentrizmo“ ir atrasti savą – indėnišką, bolivarišką – kelią. Būtent dėl to jis buvo užsipuolęs popiežių Benediktą XVI, kuris gegužės mėnesį Brazilijoje, pradėdamas 5-ąją Lotynų Amerikos vyskupų asamblėją, pabrėžė, kad krikščionybė nebuvo primesta Naujojo pasaulio vietinių tautų kultūroms, bet priimta kaip misinės veiklos vaisius. „Kaip gali Popiežius sakyti, kad ta evangelizacija nebuvo primetimas, – kalbėjo vėliau H. Čavesas žiniasklaidai. – Jeigu taip, tai kodėl mūsų čiabuviai bėgo į miškus ir kalnus?“ Venesuelos prezidento nuomone, su Kolumbu į Ameriką atvyko ne Kristus, bet „Antikristas“ ir kad čiabuvių naikinimas per europinės kolonizacijos epochą „buvo didesnis holokaustas nei tas, kuris vyko per Antrąjį pasaulinį karą“. Atsiliepdamas į šiuos žodžius popiežius Benediktas XVI per bendrąją audienciją Vatikane pripažino, kad Amerikos kolonizacija buvo lydima „nepateisinamų nusikaltimų“, tačiau tai neturi nieko bendra su katalikų misionieriais, kurie gynė čiabuvių teises.

Beje, nors kai kurie H. Čaveso rėmėjai kunigai kalba apie jo gerą teologinį pasirengimą, tačiau, atrodo, jis nėra netgi iki galo evangelizuotas. Apie savo katalikybę viename interviu televizijai jis yra pasakęs: „Aš nesimeldžiu, tik padarau Kryžiaus ženklą. Taip pat netikiu Katalikų Bažnyčia, ypač kai kuriomis iš jos absurdiškų dogmų, kurios skelbia Prisikėlimą, dangaus ir pragaro egzistenciją“. Tiesa, „kryžiaus ženklą“ prezidentas H. Čavesas kartais rodo, demonstruodamas neįprastą drąsą, daugiau skirtą savajai publikai, nei tikrą tikėjimo liudijimą. Štai pradėdamas kalbą lapkričio viduryje vykusiame naftą eksportuojančių šalių viršūnių susitikime Saudo Arabijos sostinėje Rijade jis viešai persižegnojo. Tam tikra prasme jis pažeidė Saudo Arabijoje galiojančius įstatymus, kurie draudžia šalyje visų religijų, išskyrus islamą, viešus ritualus.

Tačiau dėl H. Čaveso aiškių diktatoriškų polinkių, kurių negali nuslėpti netgi populistinė retorika, nuo jo atsiriboja ir žymūs išlaisvinimo teologijos šalininkai. Štai Karakase veikiančio Andreso Belo katalikų universiteto profesorius kunigas Pedras Trigas teigia, kad išlaisvinimo teologija peržiūrėjo savo koncepcijas pagal naujo laikotarpio reikalavimus, kritikuoja Venesuelos prezidento siūlomas Konstitucijos pataisas, sakydamas, jog permainas reikia daryti „iš apačios“, nes to reikalauja „tikra demokratinė kultūra“, o „H. Čavesas reikalauja, kad šoktume pagal jo melodiją: jis siūlo svarstymų darbotvarkę, o taip neturėtų būti tikroje demokratijoje“, – sakė kunigas P. Trigas žinių agentūrai CNS News. Jis pabrėžė, jog situacija yra tokia politizuota, kad referendume vyks balsavimas ne dėl siūlomų pakeitimų, o labiau dėl paties H. Čaveso – vieni jį priima kaip gelbėtoją, o kiti – kaip šėtonišką figūrą.

„Socialistinės valstybės“ kūrimas ir manipuliacija

Kita vertus, svarbios Konstitucijos pataisos, tiksliau sakant, visas jų paketas, taip pristatomas, kad jas palaikytų kuo didesnė dalis turinčių balso teisę. Daugelį gali patraukti išplėstos dirbančiųjų teisių garantijos, taip pat darbo dienos sutrumpinimas iki šešių valandų. Apeliuojant į tam tikrą potencialių balsuotojų sektorių, rinkėjo amžius sumažinamas nuo 18 iki 16 metų, sustiprinamos homoseksualų teisės. Kuriant „socialistinę valstybę“ stiprinama vyriausybės galimybė eksproprijuoti privačią nuosavybę ir įtvirtinti „kolektyvinę nuosavybę“. Panaikinama Centrinio banko autonomija ir pripažįstamos vyriausybės teisės suvaržyti žiniasklaidos laisvę iškilus sudėtingai padėčiai šalyje, kas yra visiškai nesuderinama su klasikinėmis demokratinės santvarkos nuostatomis. „Vyksta buvusių grandinių sutraukymas, pilietinės visuomenės transformavimas, kuris reiškia naujos valstybės gimimą ir senos visuomenės mirtį“, – kalbėjo H. Čavesas, pristatydamas pataisų projektą parlamente, kur jis buvo vieningai priimtas.

167 vietas turinčiame Venesuelos parlamente – Nacionalinėje asamblėjoje – dabar posėdžiauja tik H. Čavesą remiančios partijos, kadangi opozicija 2005 metų rinkimus boikotavo. Referendume tokios „vieningos“ paramos bus sunku sulaukti, nors vyriausybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje vyko įspūdinga pataisų palaikymo kampanija, o opozicijai beveik nebuvo leista pasisakyti. Šalia šios manipuliacijos, kaip priminė interviu „Zenit“ tarptautinei katalikų žinių agentūrai buvęs Venesuelos vyskupų konferencijos pirmininkas, Meridos arkivyskupas Baltazaras Porazas Kardosas, valdžia dirbtinai rengė paramos siūlomoms pataisoms manifestacijas, kuriose privalėjo dalyvauti visi valstybės tarnautojai. Tam tikslui buvo skirtas transportas, maisto daviniai ir piniginės „kompensacijos“. Tuo tarpu opozicijai ištikimų jaunų žmonių, prieštaraujančių H. Čaveso politikai, taikūs pasisakymai po provokacinių išpuolių policijos buvo nuslopinti smurtu, pavadinus juos „fašistuojančiais“.

Kaip tik šias studentų protesto apraiškas savo naujausiame pareiškime parėmė Venesuelos vyskupai, pažymėdami, kad vyriausybė yra „įpareigota garantuoti visiems venesueliečiams įgyvendinti pilietines teises, ypač teisę į taikų ir viešai išreikštą siekį parodyti pritarimą ar nepritarimą siūlomai konstitucinei reformai. Niekas neturi teisės užpulti, diskredituoti ar įskaudinti tų, kurie nepritaria oficialiai nuomonei“. Savaime suprantama, kad ir po vyriausybės manipuliacijų, gruodžio 2 dieną patvirtinus siūlomas pataisas, įtampa Venesuelos visuomenėje nesumažės. „Liūdna dėl mūsų šalies, kai nematome taikos, o tik nerimastingą ateitį, – sako arkivyskupas B. Porazas. – F. Kastro tipo komunizmas neformuoja tos panoramos, kurios trokšta Venesuelos žmonės“.

Malda prašant Dievo Motinos paramos

H. Čaveso kritikas, spalio 12 dieną miręs Venesuelos kardinolas Rozarijus Chozė Kastiljas Lara (1922-2007), kuris daugelį metų dirbo Vatikane, vienoje paskutinių jo vadovautų liturginių apeigų kvietė visus melsti Dievo Motiną, kad „ji gelbėtų Venesuelą sunkiausiame jos istorijos tarpsnyje“. Homilijoje ganytojas skundėsi vis ryškėjančiais diktatūros bruožais, kada „visa valdžia yra vieno asmens rankose, kuris ja disponuoja savavališku ir despotišku būdu“. Jos tikslas – ne tautos bendrasis gėris, bet iškreiptas ir archaiškas politinis projektas, kuriuo siekiama Venesuelai primesti baisųjį režimą, panašų į tą, kurį „Fidelis Kastras primetė Kubai daugelio žmonių gyvybių ir tautos pažangos kaina“.

Nurodęs į tas valstybinio gyvenimo ydas, kurios suvešėjo valdant H. Čavesui – disidentų persekiojimas, neteisingi teismų nuosprendžiai, dešimtys politinių kalinių, išaugęs nusikalstamumas ir ypač žmogžudystės, tūkstančiai „naujųjų milijonierių“ ir kartu stiprėjantis skurdas bei bedarbystė – kardinolas R. Kastiljas pažymėjo, jog dėl išaugusios naftos kainos padidėjusios pajamos naudojamos ne tų problemų sprendimui, bet užsienio šalių papirkinėjimui. Jis sakė, kad būtent dabar reikia Dievo Motinos paramos, kokią ji teikė prieš 150 metų, kai šalyje siautė choleros epidemija. Nes jeigu venesueliečiams nepavyks kategoriškai atmesti kėsinimosi į laisvę ir demokratiją, šalis „atsidurs marksistinėje diktatūroje“, – perspėjo hierarchas.

© 2007 „XXI amžius“