Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nešęs tremtinio kryžių

Stanislovas Eugenijus PONIŠKAITIS,

kun. A. Skelčio sūnėnas, jo atminimo įamžinimo iniciatorius

Memorialinė lenta kun. A. Skelčio atminimui prie Anelės ir Jono Valentų namo Degėsių kaime

Kun. A. Skelčio gerbėjų būrelis prie Anelės ir Jono Valentų namo

Don Bosko misijos pradininkas

Lietuvis dvasininkas kun. Antanas Skeltys yra pirmasis Lietuvoje Don Bosko misijos sekėjas salezietis. Nuo tos veiklos pradžios praėjo šimtmetis. Dievo Apvaizdai atsiuntus labdaringų rėmėjų paramą, pradėtas įamžinti kun. A. Skelčio tremtinio Tėvynėje kelias.

Kunigo Antano Skelčio gyvenimas primena pasiaukojantį ryžtą ir valią tarnauti tautos žiedui – jaunimo dvasiniam, moraliniam, kultūriniam bei tautiniam ugdymui.

Nuo pat vaikystės dienų Antanas jautė pašaukimą kunigystei. Savo svajonę įgyvendino Italijoje ir tapo Don Bosko misijos sekėju – saleziečiu. Nuo to laiko brandino viltį paskleisti saleziečių kongregacijos įsteigėjo šv. kun. J. Bosko idėjas ir savo gimtojoje Lietuvoje.

1927 metais Peroza Ardžentina miestelyje (labai gražioje vietoje Alpėse), netoli Turino, buvo įkurta saleziečių studijų mokslo įstaiga lietuviams. 1927–1934 metais Perozoje mokėsi 202 jaunuoliai iš Lietuvos, iš kurių 60 tapo saleziečiais. Kun. A. Skeltys buvo šios įstaigos kūnu ir siela.

Kun. A. Skelčiui gyvenant Italijoje buvo pradėtas leisti šv. kun. J. Bosko įsteigtas leidinys „Saleziečių žinios“ lietuvių kalba. 1927 m. gruodžio mėnesį pasirodė pirmasis šio leidinio numeris. Šiuo metu „Saleziečių žinios“ spausdinamos 29 kalbomis ir pasiekia 151 šalį. Jo metinis tiražas – 20 milijonų egzempliorių. Lietuvoje „Saleziečių žinios“ šiuo metu leidžiamos keturis kartus per metus. 2007 metai – jubiliejiniai lietuviškų „Saleziečių žinių“ leidyboje.

1934 m. spalio mėnesį kun. A. Skeltys grįžo į Lietuvą visam laikui ir Zamkaus dvare (Jurbarko r.), Vytėnuose, įsteigė pirmąjį Lietuvoje saleziečių veiklos centrą, tapo jo direktoriumi. Iš visos Lietuvos čia keliavo jaunuoliai, ypač iš neturtingų šeimų, norintys nemokamai siekti mokslo žinių. Antrasis saleziečių veiklos centras buvo įsteigtas Kaune, trečiasis – Saldutiškyje. Buvo planuota įsikurti Raseiniuose ir Šiauliuose. Tačiau prasidėjęs karas, o po to sovietų okupacija sužlugdė visus saleziečių vienuolijos pradininko kun. A. Skelčio ir jo bendražygių planus.

1947 metais kun. A. Skeltys buvo priverstas palikti numylėtus Vytėnus, nes grėsė suėmimas. Kiti Lietuvoje esantys saleziečių centrai buvo nacionalizuoti.

Kun. A. Skeltys besislapstančio tremtinio kryžių nuo Vytėnų nešė per gimtąją Suvalkiją iki smėlėtos Dzūkijos. Jam teko slapstytis Marijampolės rajone (Kazlų Rūdoje, Igliaukoje, Gudeliuose). Taip praleido aštuonerius metus gerųjų Suvalkijos, o ypač Dzūkijos gyventojų prieglobstyje maitinamas duona ir jausdamas jų širdžių meilę. Kunigas čia mokė vaikučius tikybos, rodė jiems gražaus dvasingumo pavyzdį. Slapstydamasis kun. A. Skeltys matė dzūkų vargus, stiprino jų dvasią, stengėsi padėti ganydamas gyvulėlius, mušdamas sviestą. Buvo patenkintas, kad gaudavo pasukų su bulvėmis sočiai pavalgyti.

Ievos Bieliūnaitės namelis Krikštonyse, kunigo Jono Reitelaičio tėvišku rūpesčiu; Jurčiukonių sodžius Bagdononių kaime; Viktorijos ir Simo Janavičių pastogė Mikabalių kaime; Marijos Vailionienės ir jos dukters Veronikos namelis pamiškėje, prie Seirijų; Anelės ir Jono Valentų sodyba Degėsių kaime – tai vis gerųjų Dzūkijos gyventojų šeimų židiniai, kuriuose prieglobstį buvo radęs kun. A. Skeltys savo slapstymosi kelyje. Gerieji Dzūkijos gyventojai išsaugojo Don Bosko misijos pradininką nuo tremties amžino įšalo žemėje, o galbūt ir nuo pražūties, rizikuodami kartu ir savo laisve. Už kun. A. Skelčio galvą buvo pažadėta 20 tūkst. rublių premija…

Padėti įamžinti kun. A. Skelčio slapstymosi nuo tremties kelią Liškiavos parapijoje, Degėsių kaime, prie Anelės ir Jono Valentų namo, buvo prašyta iš Druskininkų savivaldybės. Bet veltui… Tik Liškiavos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius, išgirdęs labdaringos paramos šauksmą, į tai atkreipė visuomenės dėmesį. 2006 m. rugpjūčio 6 dieną memorialinė lenta su kun. A. Skelčio atvaizdu, prasmingais įrašais įrengta prie Anelės ir Jono Valentų namo Degėsių kaime.

Iškilmės Liškiavos bažnyčioje

Tą dieną puošnioje Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo švenčiama Eucharistija. Į iškilmes atvyko ne tik kunigo giminaičiai: šių eilučių autorius su žmona Genovaite ir sūnumi Stanislovu, brolis – vyriausiasis kun. A. Skelčio sūnėnas Antanas su žmona Stasele, bet ir kiti gerbėjai, kun. A. Skelčio gerųjų dzūkų šeimų atžalos. Deja, tikrieji sodžių šeimininkai, kurie turėjo laimę pažinti ir priglausti kunigą, jau iškeliavę į amžinybę.

Šventovę užpildė ne tik Liškiavos parapijiečiai, bet ir tikintieji iš Vilniaus, Druskininkų, Alytaus, Leipalingio, Krikštonių. Dalyvavo rašytoja E. Biliūtė-Aleknavičienė su šeima, kuri pirmoji nušvietė kun. A. Skelčio tremties pėdsakus savo knygoje „Gerumo šviesa“.

Prisimintas saleziečių kelias

Kun. J. Bosko gyvenimas buvo paženklintas ypatinga charizma. Jis buvo didžiausias jaunimo apaštalas, įsteigęs kelis šimtus vadinamųjų oratorijų jaunimo globai, dvasiniam ir švietėjiškam ugdymui. Nuo to laiko ši jaunimo pastoracinė idėja plito po visą pasaulį. Jo įsteigtose oratorijose prieglobstį rado 130 tūkst. jaunuolių, kurie iki tol buvo apleisti ir užmiršti dėl socialinės nelygybės ir kitokių nelaimių. Šv. kun. J. Bosko auklėjo pagal principus, kurie atitiko Bažnyčios mokymą – meilę Dievui, artimui, Tėvynei.

1884 m. sausio 5 d. Šakių rajono Griškabūdžio parapijoje, Žalvėderių kaime gimė pirmasis lietuvis salezietis, kurio gyvenimas irgi buvo paženklintas ypatingu Kryžiaus ženklu. Dar besimokydamas Antanukas buvo davęs įžadą Marijos ypatingoje globoje pasišvęsti didesnei Dievo meilei ir garbei, kad Dievas suteiktų jam malonę neprarasti regėjimo, kad jis galėtų naudotis šia Dievo dovana.

1902 metais, išsakęs Marijampolėje kunigui savo siekius ir neviltį dėl akių negalios, sulaukė patarimo vykti pas tėvus saleziečius į Italiją. Ten, netoli Turino, jis žengė pirmuosius žingsnius saleziečių kongregacijoje. 1905 m. spalio mėnesį jaunuolis A. Skeltys pirmą kartą aprengiamas kunigiškais rūbais – sutana. Toliau tęsia teologijos studijas teologijos institute saleziečių globoje. 1914 m. rugpjūčio 5 dieną jaunystės dienų svajonė apvainikuojama kunigyste.

1920 m. kun. A. Skeltys buvo paskirtas Estės dvasinėje įstaigoje dvasios tėvu. Kunigo lietuvio paskyrimas į tokias atsakingas pareigas buvo pirmas ir prasmingas atvejis, palikęs neišdildomus įspūdžius daugelio auklėtinių širdyse, ir ryškius pėdsakus šios įstaigos istorijoje.

Į Lietuvą kun. A. Skeltys atvyko 1921 metais. Jo tikslas buvo paskleisti Don Bosko idėjas Lietuvoje ir čia pradėti saleziečių veiklą. Kasmet A. Skeltys atvykdavo į Lietuvą ir surinkęs lietuvaičių būrį, norinčių nemokamai siekti mokslo žinių Italijoje, išsiveždavo į Don Bosko gimtąją šalį.

1934 metais sugrįžęs pastoviam apaštalavimui į Lietuvą, kun. A. Skeltys jau buvo paruošęs nors ir mažą, bet brandų lietuvių saleziečių būrį. Buvę auklėtiniai savo jaunystės praleistus metus po Vytėnų žydrąja padange, prie žilojo Nemuno krantų prisimena kaip gražią pasaką.

Lydėjo Dievo Apvaizdos globa

Kun. A. Skelčio paskutinieji penkiolika gyvenimo metų Dzūkijos žemėje (aštuonerius tremtinio Kryžiaus nešimo kelyje ir šešis apaštalavimo), pažymėti Dievo Apvaizdos globos. Kun. A. Skeltys slapstėsi įvairiose Dzūkijos vietose. Reikėjo vis kaitalioti prieglobsčio vietas, neužtraukiant įtarimo ir griežtos bausmės jį globojusiems geradariams. Saugumiečiai aktyviai veikė ir ieškojo besislapstančio kunigo. Rašytoja E. Biliūtė-Aleknavičienė knygoje „Gerumo šviesa“, aprašo kaip niūrų ir tamsų rudenį kun. A. Skeltys atėjo į Krikštonis pas tikėjimo brolį kun. J. Reitelaitį. Šis surado jam prieglobstį Ievos Bieliūnaitės namelyje. Paskui kun. A. Skeltys prisiglaudė pas Anelę ir Joną Valentus, gyvenusius Degėsių kaime netoli Druskininkų.

Slapstydamasis kun. A. Skeltys gerųjų dzūkų šeimoje susitikdavo su kaimynais. Kartą, būnant pas Jurčiukonius, jį pastebėjo eksklierikas Drazdauskas. Seklys įtarė, kad tai ieškomas kunigas. Vos A. Skeltys spėjo įeiti į Valentų sodžių, persirengti piemens drabužiais, kieme pasigirdo svetimi balsai. Kunigas nusiėmė akinius su storais stiklais ir paslėpė kišenėje. Saugumiečiai neįsivaizdavo kun. A. Skelčio kitaip, tik su akiniais, todėl A. Skeltys ramiai ganė žąsis, o saugumiečiai su įniršiu jo visur ieškojo. Vienas jų įdėmiai nužvelgė piemenį, ganantį žąsis. Bet jiems reikėjo kunigo su storais akinių stiklais, o ne elgetos ar piemens drabužiais vilkinčio žmogaus. Dievo Apvaizdos dėka sekliai prarado pažadėtą 20 tūkst. rublių premiją. Tą pačią naktį „piemuo“ paliko Valentų sodžių ir sugrįžo į Krikštonis. Tokių Dievo Apvaizdos globos reiškinių būta ir daugiau. Tačiau visgi 1954 metų rugpjūčio mėnesį Krikštonyse, Ievos Bieliūnaitės name, kun. A. Skeltys buvo suimtas. Tačiau tai nutiko jau po Stalino mirties. Po mėnesio tardymo saugumiečiai nieko nepešę kun. A. Skeltį paleido. Jis buvo paskirtas apaštalauti Leipalingyje. 1960 m. liepos 28 d. mirtis nutraukė saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje gyvenimo kelią.

Buvo pavyzdys kitiems

Po pažinties Dzūkijoje su A. Skelčiu prasidėjo jaunuolio Sigito Tamkevičiaus kelias į kunigystę, pašaukimo branda ir rengimasis šiam kilniam tikslui. Mažasis Sigitukas dar IV klasės mokinukas pažino kun. A. Skeltį ir jam patarnaudavo slapta aukojamose šv. Mišiose gerųjų dzūkų sodžiuose. Ne tik kun. A. Skelčio dvasingumas turėjo įtakos jo kunigystės kelio pasirinkimui, bet ir kantrybė, ištvermė bei pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Visa tai padėjo kun. S. Tamkevičiaus sunkiame kunigystės kelyje iki vyskupo mitros (kai aukojosi dėl tikėjimo laisvės, pogrindžio spaudos leidyboje, sunkiomis kalėjimo bei lagerio sąlygomis). Galbūt mokytojo tėvo A. Skelčio gyvenimo pavyzdys jį užgrūdino jau nuo vaikystės aukotis Dievui ir Tėvynei.

Dažnai yra sakoma, kad vieno kryžiaus kelias yra lengvesnis, o kito sunkesnis, bet kiekvienam Dievas yra davęs kryžiaus naštą ir turime su giliu pasitikėjimu ir kantrybe jį nešti. Kaip yra sakęs kun. A. Skeltys, nesvarbu, ar mes būsime paskelbti ir išaukštinti altoriaus garbėje, bet didesnis šventumas bus tada, kai tyliai ir kantriai nešime savo Kryžių.

Ant A. Skelčio kapo paminklo yra tokie įrašai: „Duok man sielas, o visa kita pasiimk“, „Kiekvieno žmogaus siela yra verta viso mūsų gyvenimo aukos – surasti, padėti ir atiduoti Dievui“. Tai tarsi kun. J. Bosko ir Lietuvos „Don Bosko“ testamentas mums. Tačiau dar neaišku, ar pavyks įamžinti visą kun. A. Skelčio tremtinio Tėvynėje kelią. Dar likę kun. A. Skelčio trys slaptavietės Seirijų parapijoje. Buvo kreiptasi paramos į Lazdijų rajono savivaldybę, bet veltui…

Galbūt tikslingiau būtų išryškinti ne vadinamąsias pogrindžio sąlygas kaimų vietovėse, bet pastatyti kryžių Seirijų bažnyčios šventoriuje. Bet tai irgi pareikalautų nemažai lėšų, ir vienam sūnėnui tai įgyvendinti būtų neįmanoma. Nenorom tai teks atidėti vėlesniam laikui. Gal Dievo Apvaizda siųs šiam tikslui įgyvendinti naujų labdaringų rėmėjų paramos. Nes šis garbingas Bažnyčios ir tautos sūnus, gimęs ir augęs Lietuvoje, paskleidęs Don Bosko idėjas Nemuno šalyje, patyręs stalinizmo persekiojimus, nešant Tėvynėje tremtinio kryžių, yra vertas dėmesio dabarties ir ateities kartoms.

© 2007 „XXI amžius“