Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius pabrėžia taikos bendruomeniškumą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas visada rodo artumą šeimos rūpesčiams

Šeima – socialinės tvarkos prototipas

„Žmonių šeima – taikos bendruomenė“ – tokią temą popiežius Benediktas XVI parinko būsimajai Pasaulinei taikos dienai, kuri Katalikų Bažnyčioje jau 41-ąjį kartą bus celebruojama Naujųjų metų šventėje, taigi, 2008 metų sausio 1-ąją. Pristatydamas ta proga paskelbtą Šventojo tėvo kreipimąsi Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas italas kardinolas Renatas Martinas sakė, kad visą jo tekstą žymi žmonijos istorijos patyrimu patvirtinta nuostata, kad „šeima ir taika yra nuolat susietos vaizdingoje vienybėje. Kaip tik šios vienybės sąlygų aptarimas turi paskatinti formavimą atitinkamos kultūrinės, socialinės bei politinės vizijos, kuri padėtų sukurti ir užtikrinti stabilią taiką šiandienos pasaulyje“.

„Pirmoji bendrystės forma tarp asmenų yra gimusi iš vyro ir moters meilės, kurie nusprendžia sueiti į stabilią vienybę, kad kurtų naują šeimą, – rašė popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi. – Bet visi žemės žmonės taip pat yra pašaukti kurti solidarumo ir bendradarbiavimo santykius tarpusavyje – kaip ir dera vienos šeimos žmonijos nariams“. Čia jis pasiremia Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“ tvirtinimu, kad „visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir turi tą pačią kilmę, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemėje (Plg. Apd 17, 26) ir ji turi tą patį galutinį tikslą – Dievą“.

Pirmojoje kreipimosi dalyje aptardamas įvairius individualios šeimos gyvenimo aspektus, Šventasis Tėvas pripažįsta, kad ši Dievo sukurta institucija veikia kaip „kiekvienos socialinės tvarkos prototipas“. Iš tikrųjų sveikame šeimos gyvenime išryškėja esminiai taikos elementai, kurie tampa reikšmingi visai visuomenei: teisingumas ir meilė tarp brolių ir seserų, tėvų autoriteto vaidmuo, ypatingas rūpinimasis šio mažojo kolektyvo silpnaisiais nariais – mažyliais, ligoniais ir seneliais, abipusė parama sunkumuose, tolerancija kitaip manantiems ir, jeigu yra būtina, atleidimas bei pamokymas prasižengus.

Taigi, šeima, kaip pirminė visuomenės ląstelė, yra „neatskiriama taikos mokytoja“, kurioje jauni žmonės palaipsniui subręsta tvarkingam socialiniam veikimui. Ir kaip tik todėl yra netoleruotinos smurto apraiškos šeimoje, kurios gali turėti fatališkos įtakos vėlesnėms socialinėms pasekmėms. Kita vertus, šeima, turėdama ypatingą pareigą jaunosios kartos ugdymui, taip pat yra „specifinių teisių subjektas“, pažymi popiežius Benediktas XVI. Jis primena, kad ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija patvirtina visuomenės ir valstybės pareigą ginti ir stiprinti šeimą. Vatikanas šiam tikslui 1983 metais yra paskelbęs „Šeimos teisių chartiją“.

Žemė – visų „bendrieji namai“

Šeimos normaliam gyvenimui ir jos ugdomojo vaidmens įgyvendinimui reikia praktinių dalykų – būsto, gerai apmokamo darbo, vaikams – švietimo įstaigų, o visiems šeimos nariams – tinkamai sutvarkytos sveikatos apsaugos. Kai visuomenė ir politika nesistengia padėti šeimai šiose jai gyvybiškai svarbiose srityse, savaime senka ir resursai, būtini taikiam žmonių gyvenimui, konstatuoja Šventasis Tėvas. Komentuodamas jo kreipimąsi 2008 metų pasaulinei taikos dienai, kardinolas R. Martinas pažymėjo, kad daugelis šių dienų įstatyminių iniciatyvų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje sferoje, silpnindamos tradicinę šeimą, grindžiamą vyro ir moters santuoka (per vadinamųjų homoseksualų „sąjungų“ įteisinimą), tiesiogiai ar netiesiogiai menkina ir jos moralinę atsakomybę ir kartu blokuoja taikos įtvirtinimą visuomenėje. Popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi ypač iškelia žiniasklaidos, turinčios didžiulį auklėjamąjį potencialą, „ypatingą atsakomybę skatinant pagarbą šeimai“, iškeliant jos lūkesčių ir teisių svarbą bei pristatant tradicinę šeimą – gyvybės ir meilės židinį – visame jos nuostabume.

Iš minėtų šeimos bendruomenės gyvenimo vertybių įkvėpimo semiasi ir visų lygių socialinės bendruomeninės – lokalinė, nacionalinė, tarptautinė bei visa žmonijos šeima, kurios „bendrieji namai“ yra mūsų planeta. Kaip sutarimo tarp tėvų ir vaikų reikia taikiam individualios šeimos gyvenimui, taip sutarimas yra reikalingas ir visai žmonių giminei, pripažįstant Dievo jai duotą pašaukimą. Tai ne grynas atsitiktinumas, kad mes gyvename vieni šalia kitų; visi mes žengiame bendru keliu, kaip vyrai ir moterys, taigi, kaip broliai ir seserys, pažymi Šventasis Tėvas. Iš čia kyla visų bendra atsakomybė Dievo Kūrėjo atžvilgiu, „pripažįstant Jį kaip giliausią mūsų pačių ir kitų egzistencijos šaltinį“. Tokia mūsų kilmės ir mūsų tarpusavio santykių samprata deda tvirtą pamatą žmonijos taikos pastatui. „Be šio transcendentiško pamato visuomenė būtų tik kaimynų sambūris, o ne brolių ir seserų bendruomenė, pašaukta sudaryti vieną didžiąją šeimą“, – aiškina popiežius Benediktas XVI.

Žmogus – ekologijos centre

Toliau savo kreipimesi būsimajai pasaulinei taikos dienai Popiežius aptaria svarbiausius reikalavimus didžiosios žmonijos šeimos taikiai egzistencijai – gamtosaugą, ekonomiką bei karinių konfliktų įveikimą – šių sąlygų neatidėliotinas įvykdymas garantuoja patikimą ateitį. Šiuo atžvilgiu rūpestis gamta tampa pirmaeilis, kadangi „horizonte iškilusios problemos yra sudėtingas, o laikas jų sprendimui ribotas“. Šventasis Tėvas primena Dievo Kūrėjo nuorodą apgyvendinti žemę kūrybiškai bei atsakingai – „atsakinga laisvė“ turi būti pagrindiniu veikimo kriterijumi. Dėl pavojingos klimato kaitos bei kitų gamtosauginių klausimų šiuo metu kyla pagrįstas susirūpinimas. Svarbu, kad šios problemos būtų sprendžiamos išmintingai, remiantis ekspertų vertinimais ir vengiant neobjektyvaus ideologinio spaudimo.

Palaikydamas ekologines nuostatas, popiežius Benediktas XVI atsiriboja nuo sekuliarių „žaliųjų“ radikalių tvirtinimų, kuriais bandoma paneigti Šventajame Rašte pateiktą tvirtinimą dėl žmogaus primato rūpinantis aplinka, kaip neva perdėtai „antropocentrinį“. Šventasis Tėvas aiškiai pabrėžia, kad žmogus yra aukščiausia vertybė visoje kūrinijoje ir kad negalima vadovautis kai kurių ekologų pareiškimais, jog gamta ir gyvūnijos pasaulis yra svarbesni už pačius žmones. Popiežiaus požiūriu, taip pat yra svarbu, kad įgyvendinant gamtosauginius projektus būtų atsižvelgta į neturtingų tautų ir visuomenės sluoksnių poreikius, kurie „daugeliu atvejų yra nušalinti nuo kūrinijos gėrybių, kurios skirtos visiems“. Šiuo atžvilgiu aplinkosaugai skirtos lėšos turi būti „teisingai paskirstytos, priimant domėn įvairių šalių skirtingą išsivystymo lygį, taip pat atsižvelgti į ateities kartų poreikius“.

Benediktas XVI taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kurioms naujai iškilusioms ir sparčiai besivystančioms valstybėms reikia daug energijos šaltinių ir neretai yra daromas spaudimas (politinis arba ekonominis) tuos resursus valdančioms šalims – tai yra nepateisinama. Energijos resursų apsaugai ir taupiam naudojimui reikia „intensyvaus tautų bendradarbiavimo“ ir atitinkamų tarptautinių kontrolės struktūrų sukūrimo. Šalia tokio geranoriško ir atsakingo bendradarbiavimo skatinimo Šventasis Tėvas ypač pabrėžia ypatingą technologiškai išsivysčiusių šalių atsakomybę. Ji yra dvipusė: pirmiausia, Vakarų šalims būtina iš naujo peržiūrėti gyvenimo būdą ir sumažinti perdėtą vartojimą, kuris reikalauja didelių energetinių išlaidų, ir, antra, svarbu, kad tos ekonomiškai išsivysčiusios šalys intensyviai ieškotų alternatyvių ir efektyvių energijos šaltinių, išnaudodamos turimą mokslinį potencialą.

Nepateisinamos ginklavimosi varžybos

Panašaus šeimyniško požiūrio, paremto dvasinėmis ir etinėmis vertybėmis, reikia ir globalizuotoje ekonomikoje. Visuotinė moralinė pareiga yra „užtikrinti, kad ekonomika nesivadovautų vien negailestingais greito pelno gavimo įstatymais, kurie pasirodo esantys nehumaniški“, – aiškina popiežius Benediktas XVI. Einant prigimtinės šeimos pavyzdžio keliu, tiek tarp atskirų asmenų, tiek tarp tautų turi būti lygiavertis bendradarbiavimas pirmaeilį dėmesį skiriant rūpinimuisi silpnaisiais. „Taika šeimoje reikalauja tiek atvirumo transcendentiniam vertybių paveldui, tiek išmintingo materialiųjų gėrybių valdymo ir nuoširdžių tarpasmeninių santykių“. Šias nuostatas perkeliant į tartptautinės ekonomikos lygmenį, iškyla būtinumas padėti neturtingoms šalims. Tačiau kartu reikia joms padėti efektingai tvarkyti savo ūkį, kovoti su korupcija ir mažinti biurokratiją.

Kiekviename Katalikų Bažnyčios vadovų kreipimesi Pasaulinei taikos dienai paliečiama skaudi karinių konfliktų tema. Popiežius Benediktas XVI naujajame laiške taip pat pripažįsta, kad nesibaigiantys konfliktai bei pasidalijimai „meta tamsius šešėlius žmonijos ateičiai“. Ypač didelį rūpestį kelia didėjantis skaičius tautų, kurios turi branduolinį ginklą arba intensyviai jį kuria, nepaisydamos tarptautinės bendruomenės perspėjimų ir teisėtų sankcijų. Taip pat nemažėja pilietinių karų vargingoje Afrikoje, nors ir čia siekiama eiti demokratijos keliu, ką rodo besibaigiančiais metais surengti parlamentų rinkimai Konge ir kituose neramumus išgyvenančiuose kraštuose. Taip pat ir Artimieji Rytai su Šventąja Žeme išliko smurto apimtu regionu ir kelia grėsmę į jį įtraukti kaimynines šalis. (Tą rodo, pavyzdžiui, Turkijos vykdomos karinės operacijos prieš kurdų separatistines pajėgas šiaurės Irake.)

Šventajam Tėvui susirūpinimą kelia nesilpnėjančios ginklavimosi varžybos, kada vis didesnė bendrojo nacionalinio produkto bei valstybinio biudžeto dalis skiriama ginkluotės įsigijimui. Pristatydamas Popiežiaus pareiškimą kardinolas R. Martinas pateikė sukrečiančius statistinius duomenis: 2006 metais globalinės išlaidos ginkluotei pasiekė 1,2 trilijono dolerių (!) ir išlaidos ginklų pirkimui per pastarąjį dešimtmetį (1997 – 2006 metus) išaugo net 37 proc. Tai didžiausios išlaidos per visą žmonijos istoriją, pralenkusios netgi ginklavimosi varžybas, vykusias „šaltojo karo“ metais. Atsakomybė už šį pavojingą reiškinį tenka industrinėms Vakarų valstybėms, kurios be jokio sąžinės graužimo pelnosi iš šio gėdingo verslo, parduodamos ginklus daugelio vargingų šalių valdančiajai oligarchijai, kuri nori sustiprinti savo pozicijas sudėtingos ir brangios ginkluotės sąskaita. „Šiuo sunkiu metu yra būtina, kad visi geros valios žmonės susivienytų veiksmingai demilitarizacijai, ypač branduolinių ginklų srityje, pasiekti“, – rašo popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, jog taip pat turi būti tęsiamos derybos dėl abipusio nusiginklavimo, kas svarbu žmonijos ateičiai.

Įpareigojantis sukakčių minėjimas

Kad šeima gyventų taikoje ir ramybėje, turi būti laikomasi bendrų nuostatų, kurios padėtų išvengti savanaudiško individualizmo ir suburtų asmenis darniam sambūviui. Tas pats pasakytina ir apie visos žmonių giminės reikalus: čia būtinos teisinės normos, reguliuojančios tautų tarpusavio santykius ir baudžiančios jų pažeidėjus. Tų teisinių normų kriterijumi turi būti moraliniai principai, kuriuos žmogaus protas yra pajėgus išskirti, vadovaudamasis Dievo kuriamąja galia, kuri yra visa ko pradmuo, pažymi savo kreipimesi Šventasis Tėvas. Toks yra popiežiaus Benedikto XVI mokymo esminis principas, atspindimas visuose jo dokumentuose: teisingo gyvenimo pasaulyje negalima sukurti be Dievo veikimo pripažinimo.

Arba žmonija remsis visuotiniais objektyviosios moralės dėsniais, kurių ištakos yra antgamtiniame Kūrėjuje, arba įsivyraus egoizmas ir aklas siekimas valdyti, su visomis iš to išplaukiančiomis baisiomis pasekmėmis visam pasauliui. Nuo šio esminio pasirinkimo „priklauso globalinis teisinės kultūros stiprėjimas“, kuris neturi apsiriboti formaliomis procedūromis ir laikinais kompromisais, kuriais galima būtų manipuliuoti, vadovaujantis siaurais ideologiniais interesais, bet vadovautis visuotiniu prigimtiniu įstatymu, Kūrėjo duotu visiems žmonėms. „Žmonija nėra „neteisėta“, – pabrėžia Šventasis Tėvas, kviesdamas dialogu prigimtines vertybes įterpti tiek į nacionalinę įstatymdavystę, tiek į tarptautinės teisės aktus.

Baigdamas savo kreipimąsi būsimajai pasaulinei taikos dienai popiežius Benediktas XVI primena apie tris sukaktis, kurių minėjimas turėtų paskatinti globalinį taikos dialogą.

Pirmiausia jis nurodo į prieš šešis dešimtmečius paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 – 2008), kuria Antrojo pasaulinio karo baisumus iškentėjusi žmonija pareiškė kiekvieno žmogaus orumą esant bendro sambūvio centru. Kaip jau minėta, prieš keturis dešimtmečius Bažnyčia pradėjo celebruoti Pasaulinę taikos dieną (1968 – 2008) ir prieš dvidešimt penkerius metus Šventasis Sostas paskelbė Šeimos teisių chartiją (1983 – 2008), kurios aktualumas dabar svarbus kaip niekad.

„Tų reikšmingų sukakčių šviesoje aš kviečiu kiekvieną vyrą ir moterį dar gyviau pajusti priklausomybę vienai žmonijos šeimai ir stengtis visa daryti, kad žmonių sambūvis vis labiau atspindėtų šį įsitikinimą, kuris yra esminis tikros ir patvarios taikos įtvirtinimui“, – ragina Šventasis Tėvas, kartu melsdamas Dievą didžios taikos dovanos ir reikšdamas pasitikėjimą Švč. Mergelės Marijos užtarimu šiame gyvybiškai svarbiame reikale.

© 2007 „XXI amžius“