Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Įvertinkime, kas veda Dievo link

Vilkaviškio vyskupo kalėdinis laiškas

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

daugelis Išrinktosios tautos kartų vylėsi išvysti Viešpaties siųstą Mesiją, kuris, pasak pranašo Izaijo, neš tautoms teisingumą (plg. Iz 42, 1), „nepails ir nevilčiai nepasiduos, teisingumą kurdamas žemėje“ (Iz 42, 4).

Taip ilgai ir labai laukto Mesijo gimimas nepraėjo nepastebėtas. Evangelistai mums pasakoja apie džiaugsmą, kurį atnešė šis įvykis. „Be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 10) išminčiai iš Rytų šalies, pasveikinę ir pagarbinę gimusį Jėzų kaip karalių. Prabėgus aštuonioms dienoms po Jėzaus gimimo, pagal žydų tradiciją atneštu paaukoti šventykloje juo ypač džiaugiasi ir teisusis Simeonas, pranašė Ona (Lk 2, 25–32. 36–38).

Bet ne visi Jėzui buvo tokie palankūs ir dėmesingi. Ką tik gimusiam kūdikiui neatsirado vietos užeigoje. Galėtume sakyti, kad tų namų šeimininkas nesuprato momento svarbos. Bet kurios šalies karaliui tuomet būtų atsiradę vietos ne tik užeigoje, netgi pačiuose puošniausiuose rūmuose. O karalių karaliui jos neatsirado...

Evangelistas Matas pastebi, jog apie Mesijo gimimą išgirdęs „karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė“ (Mt 2, 3). Tai, be abejo, liudija, jog žinia apie kūdikio Jėzaus gimimą pasklido plačiai. Tačiau, nors ir labai keista, dėl to daugelis netapo labiau tikintys bei mylintys Dievą. Daugumos to meto žmonių gyvenimas liko toks, koks ir buvo, net kai Jėzus, baigęs pasiuntinybę, užžengė pas Tėvą.

Erodas, nors ir labai susidomėjo Jėzaus gimimu, į kūdikį žvelgia su nepasitikėjimu ir galbūt baime. Jis klausinėja išminčių apie žvaigždės pasirodymo metą ir veidmainiškai prašo: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau (Mt 2, 8). Jo širdyje bręsta pikti ketinimai. Jis siekia nužudyti kūdikį kaip galimą konkurentą. Vėliau, vedamas tų pačių paskatų, jis be gailesčio įsako išžudyti visus tada Betliejuje buvusius kūdikius, manydamas, kad vienas iš jų bus Jėzus.

Taigi, nepaisant ištisų kartų viltingo laukimo, Jėzus daugumos nebuvo palankiai sutiktas. Todėl dramatiškai skaudžiai nuskamba Evangelijos pagal Joną žodžiai: „...pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).

Ar tai, kaip Jėzus buvo priimtas prieš du tūkstantmečius, nenutinka ir mūsų dienomis? Kažkas ir šiandien Jėzaus – Žmogaus ir Dievo – gimimu ypač džiaugiasi, suprasdamas, jog jo gyvenimui ir visai žmonijai tai labai reikšminga.

Tuo tarpu kažkieno širdyje Kristui taip ir neatsiranda vietos. Ją užima kiti dėmesį patraukiantys dalykai, nors, regis, visi švenčia Kalėdas.

Šventų Kalėdų dienomis, atitrūkę nuo darbų ir vargų, rūpesčių ir rutinos, atsakykime sau, kaip kiekvienas iš mūsų priimame Kristaus gimimą? Ar mums tai tikrai Dievo atėjimas į žemę žmogiškame kūne, to, apie kurį evangelistas Jonas rašė: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3)?

Kalėdų šviesos apšviesti paklauskime savęs: kokie svarbiausi mūsų gyvenimo siekiai, tikslai, giliausi troškimai, ar gera kryptimi einame? Ar mūsų veikla neapsiriboja tik medžiaginiais, asmeniniais rūpesčiais? Ar esame atviri Dievui ir kitiems žmonėms? Ar branginame Kristaus atneštą atpirkimo ir amžinojo gyvenimo dovaną?

Šventu, mus pakylėjančiu Kristaus užgimimo metu lengviausia įvertinti, kokie siekiai prasmingiausi, o kokie yra trumpalaikiai bei mažiau vertingi, kas veda Dievo link ir kas nuo Jo tolina. O juk tik gyvendamas vienybėje su Dievu žmogus prisiartina prie išsipildymo giliausių troškimų, iš kurių pagrindinis yra amžinasis gyvenimas.

Tai patvirtindamas savo naujoje enciklikoje „Išgelbėti viltimi“ popiežius Benediktas XVI rašo, kad skiriamasis krikščionių bruožas yra tai, jog jie turi ateitį: žino, kad jų gyvenimas nesibaigia tuštuma (Spe Salvi, 2). Ši nepaprasta viltis tepripildo visų mūsų sielas Kristaus užgimimo šventėje.

Rimantas Norvila,
Vilkaviškio vyskupas

© 2007 „XXI amžius“