|
Transformacijos
Petras KATINAS
Metams baigiantis, Vilniaus universiteto docentas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas Radžvilas nupiešė tragišką, jo nuomone, mūsų valstybės padėtį. Netgi blogesnę nei po Žečpospolitos padalijimo arba paskutiniaisiais prieškarinės Lietuvos metais. V. Radžvilo žodžiais, valstybės mes neturime ji tėra savotiška klanų medžioklės vieta. Valstybė privatizuota, o tai reiškia, kad ją valdo įvairios suinteresuotos grupės, o likusieji piliečiai palikti nuošalėje. Praėję 2007 metai tiktai dar kartą parodė, kad suinteresuotos grupės egoistiškai tenkina savo interesus ir negalvoja apie viešuosius. Todėl gana keistai nuskambėjo europarlamentaro Justo Vinco Paleckio samprotavimai per nacionalinį radiją, jog Europos socialistai, žinoma, ir Lietuvos neokomunistai, siekia sumažinti socialinę atskirtį. Gal kas ir siekia, bet tiktai ne Lietuvos valdantieji, apsiskelbę sociademokratais. Tai juk socdemų pastangomis štampuojami tokie įstatymai, kurie naudingi tiktai klanams ir, aišku, aukštiesiems valdininkams. Štai kad ir Valstybės tarnybos įstatymas, kuris, daugelio specialistų nuomone, yra vienas baisiausių visoje Europoje. Tas įstatymas įteisino Lietuvos valdininkiją kaip neliečiamųjų, už nieką neatsakančių kastą, padarė juos šventomis karvėmis. O kas priklauso tai kastai? Taigi tas pats, dar nuo sovietinių laikų užsilikęs partinis-ūkinis aktyvas ir to aktyvo parengta bei išdresiruota pamaina. V. Radžvilas teigia manąs, kad mes valstybinės valdžios apskritai neturime, nes nuo pat pradžių Lietuvos politinė sistema buvo kuriama taip, kad piliečiai būtų nušalinti nuo valstybės reikalų. Žinoma, filosofas taip nelinksmai samprotaudamas nepasakė nieko nauja, neatrado jokios Amerikos. Visi mato, tiksliau tie, kas nori ir sugeba matyti, kurių dar nepavergė aukso veršis ir abejingumas savo artimui, kad piliečiai neturi jokios galimybės dalyvauti valstybės valdyme. Piliečiams nevalia žinoti ne tiktai kas vyksta valdžios užkulisiuose, bet ir pareikšti savo nuomonę apie priimamus įstatymus, kurie pirmiausia liečia juos pačius. Ryškiausias to pavyzdys prieš Kalėdas nuskambėjęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko pareiškimas, kad Lietuvoje jau įvykdyta teisinės sistemos reforma ir nėra ko aušinti burnų dėl naujo Teismų ar Teisėkūros įstatymo. Beje, įstatymo projektą pateikė Teisingumo ministerija dėl to, kad teisėkūra yra neskaidri, joje neužtikrinta teisė visuomenei dalyvauti kuriant įstatymus. Tikriausiai todėl klanų interesus aptarnaujanti žiniasklaida užsipuolė teisingumo ministrą Petrą Bagušką, paskelbdama jį vos ne inkvizitoriumi. Seimas atmetė Seimo narių Kęstučio Čilinsko ir Andriaus Kubiliaus pasiūlymą nepritarti parengtam Teismų įstatymo projektui ir perduoti jį pirmiausia apsvarstyti visuomenei. Valdžios atstovai ir teisininkų klanas, jau tapęs visagaliu, vien užuominas apie teisinių reikalų svarstymą visuomenėje sutinka durtuvais. Dar keisčiau atrodo, kai Valstybės gynimo taryba, išsikvietusi generalinį prokurorą, nurodo, kaip reikia tirti tą ar kitą bylą.
Tuo metu, kai finansų ekspertai ir šiaip normalūs piliečiai, kuriems rūpi valstybės reikalai, ragina valdininkus pagaliau nors mažumėlę suveržti diržus, premjeras ir socialiai orientuotos partijos vadas Gediminas Kirkilas palaimino Kauno apskrities valdininkų kelionę į Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konferenciją vadinamojoje tūkstančio dievų Balio saloje. Kokias globalines klimato kaitos problemas sprendė ir ar išvis ką nors nutuokė apie jas Kauno apskrities viršininkas su savo pavaduotoju ir apskrities valdininke? Pasirodo, Balio saloje jie pasisėmė patirties, kaip pastatyti Vilniaus Klaipėdos magistralę aplenkiant Kauną ir kaip sumažinti automobilių spūstis miesto centre (!) Tad ir keliasdešimties tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų negaila tokiems kilniems tikslams. Tuo labiau kad premjeras G. Kirkilas išaiškino, kad Balio saloje vyko labai svarbus aplinkosaugos forumas, ypač aktualus Kaunui, o nežinantiems Lietuvos geografijos jis priminė, kad per miestą teka Nemunas
Daug smagių dalykų galima išgirsti iš premjero lūpų, bet šie aiškinimai prajuokino netgi kai kuriuos jo partinius bičiulius. Nieko stebėtino. Tautos išrinktieji ir paskirtieji itin mėgsta visokias konferencijas, netgi sprendžia kosminės gynybos klausimus egzotiškiausiuose kraštuose. Pavyzdžiui, nusibasto ne tik į Tailandą ar Pietų Afriką, bet pasiekia net Trinidadą ir Tobagą, Peru ir t. t. Ir taip taupo valstybės biudžetą.
Metų pabaigoje žurnalistė Rūta Grinevičiūtė savo laidoje Paskutinė instancija per LNK televiziją parodė siužetą apie puikiai besijaučiančius Lietuvoje aukštus KGB karininkus, gaunančius solidžias pensijas iš Rusijos. Netgi kur kas didesnes nei Rusijos čekistai. Už ką toks dosnumas ir išskirtinumas? Tikriausiai jų paslaugų dar prireiks, o ir dabar reikia! Buvęs Lietuvos KGB padalinio viršininkas generolas Edvardas Eismuntas dar pasigyrė, kad 44-erius metus uoliai tarnavo okupantams ir neišdavė priesaikos, kaip tai padarė buvęs jo kolega M. Misiukonis. Be abejonės, R. Grinevičiūtės laida atsirado po prezidento V. Adamkaus kreipimosi į Lietuvos žmones, kuriame valstybės galva sumalė į dulkes tuos, kurie bando atnaujinti nebeegzistuojančių kagėbistų medžioklę. Niekas, beje, ir nemedžioja tų neišdavusių priesaikos okupaciniam režimui ir tebedirbančių iki šiol. O kad jie iki šiol dirba, galima neabejoti. Po tokio Prezidento pareiškimo kilo diskusijos, ar KGB veikėjus, rezervistus ir šiaip šios nusikalstamos organizacijos bildukus V. Adamkus sugalvojo ginti savo iniciatyva, ar savo patarėjų korpuso patartas. Be abejo, kai kas patarė. Prezidentūroje ir A. Brazausko, ir V. Adamkaus laikais tokių niekada netrūko. Klausimas, ar V. Adamkus, iki paskutiniojo gynęs KGB rezervistą, buvusį VSD šefą A. Pocių, nežinojo ką daro? Deja, vis labiau darosi aišku, kad žinojo. Ir visiškai nesuvokiama, kaip gali nepriklausomos valstybės vadovas ginti valstybėje besidarbuojančius valstybės priešus, kurie savo priešiškumo netgi neslepia. Publicistė Jūratė Laučiūtė priminė tiems, kurie vengia durti pirštu į tolerancijos pinklėse susipainiojusį prezidentą V. Adamkų, kodėl SSRS KGB kadrai susilaukė tokio užtarimo. Tiesą sakant, tai gal net ne užtarimas, o kur kas daugiau. Nekalbu apie mūsų prokurorus ir teismus, kurie irgi žengia koja kojon su mūsų valstybės griovėjais. Rusijos ambasadoje susibūrusiems dabartiniams FSB šnipams tie neišdavę priesaikos, tokie kaip E. Eismuntas, buvo ir iki grabo lentos pasiliks ištikimi. O Prezidentas, socdemai, numarindami Liustracijos įstatymą, akivaizdžiai tarnauja svetimai, atvirai priešiškai valstybei. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad tai yra vakarietiška Jo Ekscelencijos tolerancija. Tai labai panašu į lojalumą, atviras simpatijas, anot J. Lauciūtės, iki paskutinio dar gyvo neprisipažinusio rezervininko ar bilduko.
Prieš pat metų pabaigą socdemai sužaidė dar vieną suktą žaidimėlį. Socdemų vadai paskelbė, kad jie rekomenduosią savajai Seimo frakcijai pritarti opozicijos siūlomiems pirmalaikiams Seimo rinkimams. Tai buvo dar viena įprasta viešųjų ryšių akcija. Tiksliau pakartojimas tos, kurią dar pavasarį buvo iškėlęs vienas iš partijos strategų Č. Juršėnas, taip pat pasiūlęs pirmalaikius rinkimus. Tada tam bičiulio Č. Juršėno pasiūlymui pritarė vos 9 frakcijos nariai. Taip buvo ir šį kartą. Socdemų partijos pirmininko pavaduotojas J. Olekas pabrėžė, kad G. Kirkilo Vyriausybė yra geriausia iš geriausių ir gali sėkmingai darbuotis iki kadencijos pabaigos, bet pirmalaikių rinkimų jie visai nebijo. Tą patį pakartojo ir frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė, pareiškusi, kad rinkimus vis tiek užtikrintai laimės socdemai su savo prielipomis. Kažin, ar jie jau tokie tikri savo pergale? Ypač jeigu rinkimai vyktų pavasarį. Juk po sunkios žiemos, kai kainų šuoliavimas bus dar didesnis, pastebimai atsigaus politiniai maitvanagiai. Jau dabar Tvarkos ir teisingumo agitpropas išsijuosęs pluša skelbdamas apie atgimusio mesijo, didesnio netgi už kito apaštalo Viktoro Uspaskicho atėjimą. Ir taip gali atsitikti. Štai tada pradžioje minėtas filosofas V. Radžvilas galės konstatuoti, kad Lietuva galutinai pavirs geriausiu atveju mažąja Rusija, nes, kad ir kaip būtų gaila, galingoms jėgoms (dažniausiai svetimoms) priklausančios informacinės priemonės jau atliko savo darbą, pasiekdamos, kad dauguma žmonių užsidarė savo kiaute ir galvoja tiktai apie vieną dalyką kaip išlikti. Valstybinis instinktas jau beveik išnykęs, kaip ir valstybinis mąstymas. Ir jeigu greitai neatsikvošėsime, tai nepajusime, kaip visokie Rolandai, Viktorai, Kazimiros, Irenos ir Loretos, Šatrijos, Karaliai, Kliugeriai, neišdavusio čekisto priesaikos KGB generolo E. Eismunto vadovaujami, vėl apipainios mus voratinkliu, iš kurio jau gyvi nebeištrūksime. Pagaliau premjeras ir socdemų lyderis ir jo komanda priešpaskutinę metų savaitę ir vėl prajuokino tautą. Rytą pareiškęs, kad partijos vadai remia pirmalaikių Seimo rinkimų idėją, po kelių valandų jau suabejojo, o vakarop atsisakė ryte pasakytų žodžių ir pareiškė, kad partija kategoriškai pasisako prieš tokius rinkimus. Kaip suprasti? Ir koks gali būti pasitikėjimas premjeru ir jo partija, jeigu vyksta tokie sveiku protu nesuvokiami dalykai. Arba ką reiškia trigalvio slibino pervadinimas liūtu? Tai, kad kuriamas nacionalinis investuotojas nuo šiol jau nebe slibinas, o liūtas LEO LT. Galima garantuoti, jog 2008 metais išgirsime ir savo kailiu pajusime brangiosios partijos ir vyriausybės dar ne tokių cirko ekvilibristikos numerių. Ir tos klounados, į kurią įsijungė kone visos svarbiausios valstybės institucijos. Tuo labiau kad tarp socdemų atsirado beveik disidentas jaunėlis Algirdas Paleckis, sumanęs atkurti Lietuvoje brežnevinį išvystytą socializmą. Paprasčiau tariant, Maskvos už pavadžio tampomą pudelį.
© 2007 XXI amžius
|