|
Ar esam geri katalikai?
Lietuvių liaudies patarlė sako: Niekad neišsižadėk lazdos, ubago terbos ir tiurmos... Nes nežinome nė vienas, kas mūsų laukia. Juo labiau negalima pasmerkti žmogaus, priešingai reikia stengtis jam padėti. Štai žmogus gyvena daugiabutyje, tarp žmonių. Vandens nėra, elektros nėra, dujų nėra, šilumos irgi nėra gal tik nelyja ant galvos. Ir kad bent kas pasidomėtų juo, paklaustų, ar jis gėrė arbatos, ar jis pavalgė šiandien? Niekam nesvarbu kiekvienas rūpinasi savimi, savo šeima. O kaimynė tiesiai šviesiai pasako, kad ne svetimi turi galvoti, ką jis valgys, o tikra sesuo ir brolis, kuriems, beje, jis nė motais. Ir apskritai daug kas pasako, kad gėda yra turėti tokį brolį.
O štai kitas atvejis. Motina užaugino būrį vaikų, o šie ir akių nerodo, vaikaičių neatveža. Taip pamažu tolstam vienas nuo kito, svetimėjame, tik apie pinigus tegalvojam, o šalia esančio ir nematom.
Kur šalia, jei mamos gimimo dieną pamirštam. Mama buvo reikalinga, kolei maži buvom, o dabar...
Taigi, žmogau, pamąstyk, ar teisingu keliu eini, jei save laikai kataliku. Juk katalikas turėtų pasirūpinti ne tik savo artimu, bet ir priešu. Na ir kas, kad leki į bažnyčią ir sėdi ten nuo ryto iki vakaro! O ką byloja tavo darbai?
Štai moterėlė eina kasdien į bažnyčią, o girtą žmogelį nuo laiptų koja paspyrė ir dar valkata išvadino. Kas jai davė teisę taip elgtis su žmogumi? Jei ji būtų tikrai gera katalikė, paklaustų žmogaus, dėl ko jis geria. Juk žmogus šiaip sau nepradeda gerti. O eina ta moterėlė prie Komunijos... Mes tokie greiti pasmerkti, pasijuokti, nuteisti. Atėjo į bažnyčią moterėlė keistai apsirengusi ir vėl kalbų kalbelių. O bažnyčios durys juk turi būti atviros visiems. Neapkalbėkim, nešmeižkim, jei save laikom katalikais, padėkim žmogui ne liežuviu, o gerais darbais, patarimais. Ką mato mūsų vaikai, jei mes praeinam pro alkstantį žmogų, rūbus metam į šiukšlyną. O kiek žmonių neturi geresnio apdaro! Reikia pagalvoti ir apie juos, pasidalyti tuo, ką turi: vaikai išaugo rūbelius, batukus atiduokim kitiems vaikams. Į konteinerius turi keliauti tik niekam netinkami daiktai, atliekos. Nebūkim savanaudžiai, pagalvokim, kad ir mums gali taip nutikti, kad neturėsim ką valgyt, neturėsim rūbo šiltesnio... Todėl nebūkim abejingi kitų vargui ir skurdui.
Ieva S.
© 2007 XXI amžius
|