Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

,,Pastatyti kryžių – tai daugiau nei žmogžudystė“

Alvyra Grėbliūnienė

Kun. Ignas Plioraitis

Šventiniame kalėdinių blizgučių ir verslo reklamos šurmulyje pradingsta tai, kas svarbiausia: pati Kristaus gimimo šventė – Kalėdos. Mes esame Dievo vaikai. Kiekvienas asmeniškai galime pasirinkti savo laukimo ir susitikimo su Juo kelią. Šiomis dienomis trumpam užmirškime kasdienius rūpesčius ir prisiminkime tas vertybes, kurių negalime sudeginti kaip kalėdinių eglučių. Prieš 75-erius metus, gruodžio 6 dieną, atėjęs į pasaulį žmogus, kunigas, kraštotyrininkas Ignas Plioraitis visą savo gražų gyvenimą garbingai ir drąsiai tarnauja Dievui ir žmonėms, kad tauta atgimtų dvasioje ir tikėjime. Jis puoselėja vertybes, kurioms laikas neturi galios.

Pernai rudenį Kapčiamiesčio bažnyčioje per Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus kun. Ignas Plioraitis sakė homiliją: ,,Tautos sunaikinti negali niekas, jei ji pati savęs nesunaikins alkoholiu, narkotikais, negimusių kūdikių žudymu, šeimų griovimu, amoralumu. Melskime Mariją, kad Ji užtartų mus pas Aukščiausiąjį ir vestų mūsų tautą į dvasinį atgimimą“. Jis priminė Lietuvos valstybės kelią nuo Mindaugo laikų iki šių vėl atkovotų nepriklausomybės dienų. Tame kelyje jis mato ir Švč. M. Marijos globą, jaučia Jos norą, kad lietuvių tauta atgimtų dvasioje, tikėjime.

Kun. I. Plioraitis Kapčiamiesčio parapijoje tarnavo per 20 metų. Dabar jis atlieka tarnystę Kazlų Rūdoje. Kapčiamiestyje jo pragyventi sovietiniai metai (1968 – 1990 m.) pažymėtas nuolatinio drąsaus ir ryžtingo Dievo valios vykdytojo, laisvės ir artimo meilės nešėjo ženklais.

Pakalbinau kunigą jo jubiliejaus išvakarėse. Kun. I. Plioraitis maloniai prisimena šio krašto žmones ir tą laikotarpį: ,,Nuostabu, jog tais sovietiniais, ateistiniais metais kapčiamiestiečiai sugebėjo pasistatyti bažnyčią. Klebonaudamas, statydamas kleboniją, gražindamas bažnyčią, jaučiau žmonių paramą, susitelkimą ir džiaugsmą, kad kažkas buvo padaryta. Šioje parapijoje yra daug prieškario laikų kryžių. Daug jų gyventojai išsaugojo per sovietinius laikus. Kapčiamiestiečių giliu įsitikinimu kryžiaus negalima liesti.

Prisimenu buvusius savo parapijos žmones, mielus dzūkelius, su džiaugsmo šypsena tarsi savo brolius ir seseris. Ir dabar susitikus ne vienam nubyra meilės ar ilgesio sūri ašara. Sakyčiau, dzūkai yra labai paprasti (be „mandrumo“), nuoširdūs ir draugiški, linksmi, net aistringai gyvastingi. Atrodė, kad šio krašto žmonių pamaldumas didesnis nei kitur: jie gausiai lanko bažnyčią, uoliai eina šventų sakramentų. Žmonės priima kunigą kaip brangų svečią, pavaišina. Tuomet ir kalbų tikrai netrūksta, o pabuvojimas užtrunka ilgiau, nei buvo užplanuota“.

Tik būdamas tokioje aplinkoje, kunigas galėjo būti tikėjimo ir laisvės šaukliu. Spaudoje jau ne kartą buvo rašyta apie kunigo gerus darbus. Kai kurias detales prisiminėme iš naujo. 1972 metais pas kunigą atvyko jėzuitas kun. Jonas Zubrus ir atvežė 2-ąjį ,,Kronikos“ numerį. ,,Skaičiau jį susižavėjęs. Tuoj pat spausdinimo mašinėle padauginau ir slėpiau bažnyčioje. Pirmąjį šio leidinio numerį gavau iš kun. J. Zdebskio“, – prisimena kun. I. Plioraitis. Nuo tada prasidėjo ,,LKB kronikos“, o vėliau ir kitų laikraščių – ,,Aušros“, ,,Rūpintojėlio“, ,,Lietuvos ateities“, ,,Vyties“ kelionė Volkovisko autobusu iš kunigo (dabar arkivyskupo) Sigito Tamkevičiaus į miškingą kraštą ir jame išsibarsčiusių dzūkų sodybų gyventojus. ,,Kol parsiveždavau, drebėdavau, buvau sukūręs, kaip meluoti, tačiau, ačiū Dievui, niekada nesulaikė“, – pasakoja kunigas. Jis nusipirko dar kelias spausdinimo mašinėles, jas davė religingų ir patikimų šeimų vaikams, mokiniams. Juos aprūpindavo popieriumi, kalke, juostelėmis. Atspausdintus ir padaugintus tiražus slėpdavo bažnyčioje ir sekmadieniais išdalindavo moterėlėm. Taip dar artimiau pradėjo bendrauti su parapijos žmonėmis, jaunimu. Visi kartu šventė religines šventes. Saugumas sekė, bet Dievas saugojo. Kunigas prisiminė vieną atvejį, kai atnešė jam telegramą, kad šaukia į kažkokį teismą Utenoje ir liepė pasirašyti. Jis suprato, kad čia yra pasala ir reikia tik jo parašo. Kunigas nepasirašė. Vėliau sužinojo, kad tuo metu buvo daroma krata pas kun. S. Tamkevičių. Gatvėje, kurioje kun. I. Plioraitis gyveno, dažnai ir ilgai stovėdavo lengva mašinėlė. Be abejo, jį sekė saugumo žmonės.

Istorijos puslapiuose įrašytas dar vienas kunigo darbas – tai saugumiečių nugriautų, sulaužytų kryžių atstatymas. Čia jam talkino parapijos jaunimas. Priminsiu, kad jų Kapčiamiesčio apylinkėje buvo atstatyta 15 ir vienas koplytstulpis. 1989 metais kunigas pašventino dar 12 kryžių ir mūrinę koplyčią su Nukryžiuotuoju jos viduje. Ji buvo pastatyta šventoriuje trims kunigams, dirbusiems Kapčiamiestyje, kentėjusiems sovietinius lagerius, atminti. Kryžius daugiausia statydavo naktimis, ypač Joninių išvakarėse. Apie vieną tokią naktį buvo aprašyta ir ,,LKB kronikoje“. 1979 m. birželio 23 d. jaunimo būrelis, giedodamas ir garsiai kalbėdamas rožančių, Paveisininkų kaime pastatė kryžių su užrašu: ,,Viešpatie, atnaujink mūsų tautos veidą“. Šiame kaime bedievių buvo išniekinta bažnytėlė. Kryžių pastačiusius mokinius (dauguma jų buvo dešimtokai) tardė milicijos ir saugumo darbuotojai. Kai Romo Žibūdos mama paklausė: ,,Ar jau toks didelis nusikaltimas pastatyti kryžių, kad net milicija ieško nusikaltėlių?“ Saugumietis atsakė: ,,Pastatyti kryžių – tai daugiau nei žmogžudystė!“ Šis ir daugiau ,,LKB kronikos“, kitų pogrindžio laikraščių egzempliorių, taip pat kunigo dvi rašomosios mašinėlės, jaunimo nuotraukos, kita medžiaga dabar saugoma Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje. Ji demonstruojama neginkluoto pasipriešinimo ekspozicijoje. Muziejaus darbuotoja Eugenija Sidaravičiūtė prisiminė pirmąjį susitikimą su kun. I. Plioraičiu. ,,Tą dieną buvo bjaurus oras, lijo. Kunigas liepė šeimininkei mane pagirdyti karšta arbata, pavalgydinti. Po to abu aptarėme, kaip galima paruošti ekspoziciją. Pats dar paaukojo pinigėlių. Tai – geraširdis, nepaprastai malonus, aukštos kultūros ir fenomenalios atminties žmogus. Jis man patikslino daug faktų. Labai šviesiai pasakojo apie kitus žmones“, – porino p. Eugenija. Gaila, kad apie šalia dirbusius žmones, su jų sukaupta unikalia medžiaga susipažinti reikia važiuoti į kitą rajoną.

Kun. Ignas, dabar visų maloniai vadinamas tėveliu, pasidžiaugė, kad netrukus dienos šviesą išvys jo patobulinta ir papildyta nauja medžiaga – knygelė apie Kapčiamiestį pavadinimu ,,Kapčiamiesčio parapija“. ,,Tikiuosi, jei sveikata leis, dar aplankysiu savo buvusius parapijiečius kartu su nauja knyga“, – sakė kunigas Ignas.

Sulaužyti kryžiai jau atstatyti. Tik kaip atstatyti tikėjimą ir meilę žmonių širdyse?

© 2007 „XXI amžius“