Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pradedant Naujuosius 2008 metus

Pasaulis XXI amžiuje tapo globalus: bet kuriame jo krašte įvykstantys įvykiai tuoj pat sužinomi kitame pasaulio krašte. Ir ne tik sužinomi, bet ir daro įtaką likusiam pasauliui. Naftos ir dujų kainos, infliacija, kariniai konfliktai – tai ne tik vienos šalies reikalas. Juo labiau kad yra jėgų, kurios nori tą pasaulį valdyti per bankus, naftos kainas, turėti jį savo rankose, manipuliuoti juo. Todėl net 50 metų mes negalėjome tapti laisvi – už mūsų nelaisvės nugaros stovėjo ir tie, kurie buvo atėmę laisvę iš mūsų, ir tie, kurie tarėsi mums padedantys kovoti už laisvę. Bet ir dabar, būdami laisvi ir nepriklausomi, mes esame dažnai įvairių jėgų blaškomi politikos (arba tariamos politikos) sūkuriuose, kad ta laisve pasinaudotume tik labai maža dalimi.

Lietuvos nepriklausomybei šiemet sukaks 18 metų. Ar atsilaikysime prieš tas grėsmes, kurios tyko iš visų pusių? Negalime nusiraminti, kad su įstojimu į NATO jau viskas išsisprendė. Kol Lietuvą valdo ekskomunistai, kad ir žodžiais pasisakantys už nepriklausomybę, mes jos tikros neturėsime. Mūsų oro erdvės neapsaugos keturi NATO naikintuvai, kas tris mėnesius pasikeičiantys Zoknių aerouoste. Valstybėje grėsmės kyla iš vidaus – kyla kasmet, kas mėnesį, kasdien iki tol, kol valstybę pamainomis valdo klanai. Taip mes vis labiau panašėjame į Rusiją. Netgi ją lenkiame. Dabar papildomai įsilieti į Europos valstybių ratą turėtų mums padėti įstojimas į Šengeno erdvę. Bet ar tikrai padės? Įstojimas į ES tik padidino pražūtingą emigraciją. Šengeno erdvė dar labiau padidins išvažiuojančių skaičių. Veltui džiaugiamasi, kad kai kas iš išvažiavusiųjų jau sugrįžta. Sugrįžta vienetai, o išvažiuoja šimtai ar tūkstančiai, sukuria ten naujas šeimas, o jų vaikai jau pamiršta kalbėti lietuviškai. Dauguma jų neturi kur grįžti – jie ir vėl neturės darbo, jie ir toliau turės mokėti didžiulius mokesčius už „komunalinius patarnavimus“, kylančius dėl neišspręstos sovietinės butų sistemos, jie ir toliau bus niekinami dėl savo neturto, varomi gyventi sovietiniuose „kolektyviniuose“ soduose ar lūšnose. O namus ar butus už milijonus litų ir toliau pirks iš komunistų ir kagėbistų išsiritę milijonieriai. Politinės „partijos“ (klanai ir grupuotės) toliau dalinsis „gelbėtojų“ suviliotų rinkėjų balsų dėka naujuose Seimo rinkimuose laimėtas vietas valdžios kėdėse ir žais valstybės likimu. Tauta ir valstybė – jiems nė motais, jie seniai ją pardavę už pasigrobtas ir toliau grobiamas privilegijas ir didžiausias algas, o į privalomus Seimo posėdžius susirenka tik trečdalis.

Jiems ir toliau nerūpės, kad valstybės nepriklausomybei gresia pavojus iš imperijos pusės. Nesvarbu, kas valdytų Rusiją, ši imperija mums, kaip prie jos arčiausiai esančios valstybės, kels didžiausią pavojų. Ne taip, kaip per keletą šimtų nuo jos nutolusiai Vokietijai ar net už tūkstančio kilometrų nutolusiai Prancūzijai. Užtat jos mus visada ir mėgsta pamokyti ir paaiškinti apie Rusijos draugiškumą. Šios valstybės nenukentėjo nuo tos „draugystės“, nepatyrė deportacijų į Sibiro taigas. Nepatyrė, ką reiškia politinės represijos prieš inteligentiją ir valstietiją. Jos nepatyrė dešimt metų vykusio „karo po karo“ už savo išlikimą tragedijos. Nepatyrė ir totalitarinio komunizmo „gėrybių“. Daug grėsmių kyla Lietuvai iš kaimynės šalies – ne karinės okupacijos, o pavergimo per ekonomiką. Pavergimo per protus, kas dabar labai „madinga“ globaliame pasaulyje, pasidalytame didžiųjų galybių. Šiais metais numatyta surasti pretekstą ir įrodyti, kad Lietuva kelia pavojų Rusijai. Esą Lietuva tampa viena pagrindinių Rusijos priešininkių nematomame žvalgybų kare, esą Lietuvos valdžia ir specialiosios tarnybos visais būdais skatina antirusiškų grupių veiklą, aktyviai bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Britanijos slaptosiomis tarnybomis, esą Lietuva tapo čečėnų sukilėlių buveine, esą Lietuva rengia pasikėsinimą prieš V. Putiną su čečėnų sukilėlių pagalba. Taigi netgi neokomunistų valdomą Lietuvą rengiamasi paskelbti Rusijos grėsme.

Politikai ar apžvalgininkai, norėdami apibūdinti politinius skandalus ir valstybės nesėkmes, mėgsta sakyti, esą Lietuvoje demokratija serga. Arba yra demokratijos krizė. Betgi iš tikrųjų yra blogiau: Lietuvoje demokratija taip ir nesusiformavo. Nesusiformavo paprasčiausiai dėl to, kad joje visą laiką veikė nepriklausomybei priešiškos jėgos: prie tariamos demokratijos suspėję persidažyti nomenklatūriniai komunistai ir jų pagalbininkai bei įkvėpėjai iš KGB. Jie sudarė smegenų plovimo sistemą, kuri nurodo, ką žmogus turi veikti, galvoti, daryti. Valdžioje esantys klanai, teisindami savo viražus, įrodinėja: visuomenė yra neaktyvi, ji nieko gero nepasiūlo, ji išrenka mus, tautos atstovus, suteikia mums „mandatą“ tvarkyti visus valstybės reikalus ir mes tvarkomės, kaip norime. Tačiau šie „tautos išrinktieji“ bemat atsisako bet kurių pasiūlymų, kuriuos jiems pateikia sveikos visuomeninės jėgos (Lietuvos Sąjūdis, Piliečių santalka, „Kitas pasirinkimas“ ir kt.). Bet ir toliau kartojama tas pat: visuomenė neaktyvi. Čia jau sunku kalbėti apie demokratijos krizę, reikia kalbėti apie demokratijos degradaciją.

Jeigu Rusijoje dar egzistuoja tikrai nepriklausoma ir įvairių krypčių opozicinė spauda (įteigti, kad Rusijoje viskas „labai blogai“, o Lietuvoje „viskas gerai“, t.y. daryti Rusiją baubu, darosi paranku Lietuvos neokomunistams), tai Lietuvoje jos jau beveik nėra. Yra tik parsidavusi ir kasdien klanui ar VSD (kaip anksčiau – KGB) tarnaujanti arba per Spaudos rėmimo fondą nupirkta „nepolitikuojanti“ spauda. Spauda, mintanti iš valstybės biudžeto, mintanti iš mokesčių mokėtojų kišenės, mintanti ir iš sunkiai išsiverčiančio „XXI amžiaus“ paimtų mokesčių. Viskas labai gerai sudėliota ir sustyguota. O tikroji nepriklausoma spauda naikinama ir faktiškai jau sunaikinta. Valdžioje ir kituose lygmenyse įsitvirtinusiems klanams, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų ir kokias šaknis jie turėtų, nepriklausomas ir tai tik nedidelę dalį tiesos sakantis „XXI amžius“ sudaro didžiausią pavojų, todėl taip nemėgiamas, todėl pasmerktas vegetavimui, stovėjimui ant nežinios krašto. Ir taip – jau beveik dvidešimt metų. Tiek pat, kiek metų ir mūsų atkurtos valstybės nepriklausomybei. Tiek pat, kiek egzistavo mūsų prieškario nepriklausomybė.

Bet kuris laikraštis yra tarsi partija, apie kurį renkasi jo krypčiai pritariantys žmonės. Skleisdamas tam tikras idėjas, jis buria skaitytojus, vienminčius skaitytojus. Idėjas, nuostatas skleidžia ir katalikiškas laikraštis „XXI amžius“. Skleisti krikščioniškas nuostatas dabartinėje visuomenėje yra sunku. Ypač sunku tada, kai jo svarbos neįvertina ir bendraminčiai. Nuo to, kiek katalikiškas laikraštis pajėgs suburti skaitytojų, surasti vienminčių, priklauso ir jo stiprybė. Tad kartu darbuokimės ir su viltimi ženkime į 2008-uosius metus!

© 2008 „XXI amžius“