| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Sunaikintų sodžių atminimas išliko paminkliniame akmenyje Vytautas Bagdonas
Visai netoli plento, jungiančio Rokiškį su Kupiškiu, ir vieškelio, vedančio nuo Panemunėlio Kamajų link, stūkso paminklinis akmuo. Tiksliau pasakius, tikra meninė kompozicija, pro kurią pravažiuoti nesustojus tiesiog neįmanoma. Užrašas ant akmens tiek vietiniams gyventojams, tiek ir prašalaičiams byloja: Čia, Rūkšių ir Vėbriškių kaimų žemėje, švietė 60-ies sodybų langai. 1949 metais ūkininkai tapo kolūkiečiais. Išnyko sodybos. Tik atmintis ir šis akmuo saugo jų vardus. 1991 metai. Toliau pavardės tų žmonių, kurių sodybos buvo išsimėčiusios po laukus, kurių namuose krykštavo vaikai, virė kasdieninis gyvenimas, kurių sodai pavasarį balo nuo žiedų, o rudeniop lūžo nuo vaisių... Tai Antanas Šešelgis, Antanas Jakubonis, Jonas Tamošaitis, Jonas Balaišis, Jonas Tuska, Juozas Mulvinas, Antanas Matiukas, Jonas Šiaučiūnas, Vladas Stalionis, Vincas Blažys, Kostas Galinis, Vytautas Rimkus, Kazys Bitinas, Pranas Kazlauskas ir dar daug kitų. Paminkle nurodyta šešios dešimtys vyriškos giminės pavardžių tiek, kiek būta sodybų. Turint galvoje, kad anuomet šeimos būdavo penkių šešių ar daugiau asmenų, tasai unikalus paminklas įamžino net kelių šimtų žmonių atminimą. Kad neliko Rūkšių ir Vėbriškių kaimų, kalta sovietinė santvarka ir niekam tikusi kolektyvizacija, kurios metu žmonės tiesiog buvo varu suvaryti į kolūkius, prievarta turėjo rašyti pareiškimus, kad nori dirbti žemę bendrai. Be to, jie turėjo atiduoti karves, arklius, žemės dirbimo padargus, grūdus bei kitokias savo prakaitu uždirbtas ir sukauptas gėrybes. Kas tapo kolūkiečiais, nuo aušros iki sutemų turėjo lenkti nugaras laukuose, fermose, o už darbadienius tegaudavo menkus grašius ar po saujelę grūdų pelų... Kas į kolūkius nestojo tapo liaudies priešais, jiems grėsė tremtis, vietos valdžia visaip gniuždė ir tuos neklusnius kaimiečius, ir jų vaikus... Kolchozų niekam tikusią tvarką lydėjo visagalė melioracija neva dėl laukų sausinimo, stambių dirbamų laukų masyvų kūrimo, naujos agrotechnikos vienkiemiai buvo naikinami, o jų gyventojai keliami į gyvenvietes. Valdžia, norėdama paskatinti sodiečius palikti savo sodybas kaimuose ir keltis į gyvenvietes, mokėjo pinigus už sunaikintus sodus, iškirstus medžius, skyrė visokias pašalpas, padėdavo gyvenvietėse susiręsti namus. Žinoma, su ašaromis akyse žmonės kėlėsi kitur, sunkiai atsisveikindavo su savo sodybomis. Bet, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi. Atsirasdavo žmonių, kurie bandė priešintis, atsikalbinėjo, nesutiko palikti viensėdžių. Ir kas iš to? Aplink jų trobesius nusitęsdavo dirbami laukai, nelikdavo jokių kelių, niekas neleido statyti stulpų ir privesti elektros, kai kur būdavo įrengiamos ganyklos, tad aplinkui apraizgydavo spygliuotas vielas. Gyvenk, kad nori, vaikščiok po laukus, braidyk po pievas, landžiok pro vielų užtvaras. Netgi atkakliausi sodiečiai ilgai netverdavo, išsikeldavo kitur ar į gyvenvietę, ar į miestą.... Tokių kaimų kaip akmenyje įamžinti Rūkšiai ir Vėbriškiai Lietuvoje buvo tūkstančiai. Kad ir kur eisi, kad ir kur važiuosi, aplink matai didžiulius laukus ir juose išsimėčiusius pavienius medžius ar gojelius. Jie tarsi nebylūs liudininkai, primenantys visiems, jog toje vietoje būta sodybų, kad ten prieškariu ir pokario metais virė gyvenimas. Kol neprasidėjo kolektyvizacijos, melioracijos, elektrifikacijos... Tik ne visur ir medžiai išlikę dažniausiai viską melioratorių technika sunaikindavo, sulygindavo su žemėmis, nepalikdama nei medelio, nei krūmelio... Daug teko važinėti po šalį, daug kur regėjau visokiausių paminklų, atminimo simbolių, kryžių, tačiau tokios paminklinės kompozicijos, kokią pamačiau Rokiškio rajone, dar niekur nebuvau matęs. Tikrai gražiai pagerbė veiklūs kraštiečiai sunaikintų kaimų atminimą... Rokiškio rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |