|
Socialinės stagnacijos metai
Petras KATINAS
Sausio 1-ąją žmonės sveikino vieni kitus su Naujaisiais 2008-aisiais Viešpaties metais. Tiesa, kažkodėl, kiek teko girdėti, sveikino ne su Viešpaties, o su žiurkės metais. Ir nieko nepadarysi net kelis mėnesius prieš Naujuosius žiniasklaidą užplūdo paistalai apie tas žiurkes. O ką jau kalbėti apie iš televizijų ekranų nebenulipančius visokiausius žvaigždžių žinovus, astrologus, burtininkus ir panašaus plauko aferistus. Bet visus ir visas pralenkė premjeras Gediminas Kirkilas, dar beveik mėnesį prieš Naujuosius užpirkęs visų dienraščių puslapius ir kasdien spausdinęs primityvius plakatus su keistu užrašu: Atsiskaitome Lietuvos žmonėms. Į tuos atsiskaitymus įtraukta ir mokyklų atnaujinimas, ir asfaltuojami šalies vieškeliai, ir didinamos pensijos pensininkams... Ir visur puikuojasi Premjero suraitytas parašas. Tiesa, nei jis pats, nei patarėjų būrys nesako, kiek kainavo tokia primityvi savireklama, užplūdusi dienraščius. Teigiama, kad kiekvienas toks puslapis dienraščiuose kainuoja nuo 7 iki 15 tūkst. litų. O gal net daugiau! Nesinori skaičiuoti, kiek tai kainavo ir dar kainuos mokesčių mokėtojams. Tokių savireklamų pasibaigus šventiniam šurmuliui, be abejonės, pasipils dar gausiau. Juk faktiškai jau prasidėjo rinkimų kampanija! Todėl valstybės reikalai atsidurs paskutinėje vietoje ir per praėjusius metus įsigalėjęs savotiškas sąstingis šiais metais bus dar didesnis. Net tolerantiškai žvelgiant į praėjusiais metais Seimo nuveiktus darbus, sunku įžiūrėti ką nors pozityvaus. Neišspręstos, bet dar labiau supainiotos sveikatos apsaugos, švietimo, dvigubos pilietybės, pagaliau Valstybės saugumo departamento problemos. Užtat sėkmingai aukščiausios valdžios pastangomis numarintas Liustracijos įstatymas. O ką jau kalbėti apie korupcijos pažabojimą arba to nelemto trigalvio slibino, metų gale pavadinto Leo LT, sukūrimą. Ūkio ministro Vyto Navicko įsitikinimu, tas Leo (liūtas) daug efektyviau kurs visiškai naują įmonę, sutrumpins nacionalinio investuotojo naujai atominės elektrinės statybai kūrimo procesą. Mūsų kaimynai Lenkija, Latvija ir Estija jau ėmė skelbti gana skeptiškas nuomones apie visus trigalvius slibinus ir liūtus. Rygoje, Taline ir Varšuvoje iš aukštų valdžios pareigūnų lūpų pasigirdo rimtos abejonės, ar verta prisidėti prie tos bendros įmonės kūrimo. Tuo tarpu Premjeras, kaip visada, trykšta optimizmu ir sako, kad Leo pagreitins bendros įmonės su Lenkija, Latvija ir Estija sudarymą. Besistengiantys išpešti iš tų slibinų ir liūtų populistinės naudos V. Uspaskichas ar R. Paksas ėmė tyčiotis ir atvirai skelbti, kad jokia nauja atominė elektrinė nebus pradėta statyti, o milijardus pasidalins oligarchai.
Vis dėlto praėję metai baigėsi ne taip jau pesimistiškai. Gruodžio 21 dieną Europa atvėrė dar plačiau savo sienas. Lietuva kartu su Vengrija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Malta, Estija ir Latvija tapo Šengeno zonos nare. Akivaizdu, kad Šengeno zonai alternatyvų nėra ir prie jos anksčiau ar vėliau prisijungs ir skeptiškieji britai ir airiai. Nuošalyje nelieka netgi neutralioji Šveicarija ir Lichtenšteinas, kurie prisijungs prie Šengeno zonos dar šių metų rudenį. Pagaliau ir Vatikanas pradėjo derėtis tuo klausimu.
Šengeno zonos ypatybė yra ta, kad ne tik atsidaro didžiulė Europos vidaus erdvė, bet ir padidėja atsakomybė už tos erdvės išorės sienų apsaugą. O Lietuvai tai labai svarbu. Juk Lietuvos teritorija užima nemažą dalį visos ES sienos su Rusija. O jeigu dar pridėtume jūros pakrantę su Kaliningrado anklavu, tai susidarytų tūkstantis kilometrų. Todėl neatsitiktinai ES 2004-2006 m. skyrė Lietuvai apie 200 mln. eurų namų darbams tos sienos apsaugai bei kontrolei. Įdomu, kad jau pirmąją dieną, kai lietuviams atsivėrė Šengeno erdvė, pasigirdo balsų, kad esą panaikinus sienų kontrolę labai nukentės pasienio punktų verslininkai (visokių smuklių ir panašių įstaigėlių savininkai), kurie pelnėsi iš vairuotojų, stovėjusių po kelias ar keliolika valandų prie sienos. O štai europarlamentaras socdemas Justas Paleckis susirūpino, kad mūsų išorės siena trukdys kontaktams su rusais ir baltarusiais. Esą jis bijo, kad Lietuvos siena netaptų finansine-biurokratine uždanga. Lietuvos vizos kaina Baltarusijos piliečiams išaugo iki 60 eurų, o kaliningradiečiams iki 35 eurų. Numatytų lengvatų aiškiai nepakanka. Aš ne kartą kalbėjau Europos Parlamente ragindamas apriboti tuos barjerus, dėstė J. Paleckis. Nieko nuostabaus. Buvęs sovietinis diplomatas ir negali elgtis kitaip buvusių savo šeimininkų atžvilgiu. Kaip ir jo partinis viršininkas Algirdas Mykolas Brazauskas. Nors ir pasiskelbęs, kad nebedalyvauja politikoje, socdemų garbės pirmininkas ir toliau diriguoja ne tik savo nomenklatūrinei kompanijai, bet ir tvarko to jau pakankamai apkartusio nacionalinio investuotojo reikalus. Ir ne tik. Štai savo naujametiniame interviu rusų kalba išeinančiam savaitraščiui Ekspres nedeli (Savaitės ekspresas) A.M. Brazauskas tradiciškai užsipuolė europarlamentarą prof. Vytautą Landsbergį, kuris ir namie, ir Briuselyje drįso pareikšti apie finliandizacijos pavojų. Anot jo, Maskva siekia paversti savo kaimynus paklusniomis satelitėmis, kaip buvo pavertusi Suomiją Sovietų Sąjunga. Pasitraukęs iš politikos A.M. Brazauskas pasijuto tiesiog įžeistas: Aš visada Suomiją laikau pavyzdžiu, kada kalbu apie santykius su Rusija. Landsbergis kalba apie finliandizaciją tarsi apšaukdamas. Jis ką, kaltina suomius?! Juk tai klestinti valstybė, duok Dieve, mums sukurti tokią! Pažvelkime, kokius galingus aukštos įtampos tiltus pastatė Suomija. O dujos iš kur teka? Puikiai sutvarkyti transporto ir uostų ryšiai su Rusija. Ir ką gi blogo per 17 metų Lietuva patyrė iš Rusijos? Tiesa, rusai uždarė naftotiekį. Gal ir nereikėjo taip daryti. Bet juk naftos perdirbimo gamykla ne mūsų, o lenkų. O naftotiekį uždarė tik tada, kai lenkai nupirko įmonę, atvirai dėstė A. Brazauskas. Rusija labai naudinga Lietuvos ekonominė partnerė ir kaimynė. Sovietiniais laikais mes buvome glaudžiai susiję energetinėmis, transporto komunikacijomis. Šalia yra Kaliningrado sritis. Manau, kad Lietuvos santykiai su Rusija ir diplomatinėje, ir politinėje srityse privalo būti itin glaudžiai susiję dėl mūsų bendrų ekonominių interesų. Tai mano pozicija. Ji visada buvo tokia, tokia ir pasiliks, kaip kirviu nukirto buvęs pirmasis sekretorius. Na, o kas dėl prof. V. Landsbergio, tai buvęs LKP pirmasis sekretorius ir šį kartą nepasakė nieko naujo. Pačiomis paskutinėmis senųjų metų dienomis ne koks rėksnys Žirinovskis ar Rogozinas, o pats Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) direktorius, didelis prezidento V. Putino bičiulis Nikolajus Patruševas pareiškė, kad Rusijoje atsiraitoję rankoves darbuojasi Lietuvos šnipai, o Lietuva tapo pagrindine priešininke žvalgybų kare. Leista suprasti, kad lietuvių šnipai kartu su britais ir amerikiečiais netgi rengė pasikėsinimą į prezidentą V. Putiną! Aišku, pabrėžiama, kad ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių bei anglų šnipus bei jų veiklą koordinuoja Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis... Taigi ir FST, ir Brazauskas dėl V. Landsbergio puikiai sutaria. Ir nėra ko stebėtis. Juk vieno lizdo paukščiai.
Tad kuo gi įsimintini Lietuvai buvo 2007-ieji? Pirmiausia tuo, kad nepaisant kalbų ir triukšmų dėl reformos aukštojo mokslo, švietimo ir kultūros srityse, niekas nepajudėjo iš vietos. Sulaukėme net mokytojų streikų. Anot publicisto V. Vasiliausko, tai buvo socialinės stagnacijos metai. Jeigu per pirmąjį metų pusmetį padėtis buvo patenkinama, tai nuo liepos mėnesio prasidėjus sparčiam kainų augimui pasitikėjimas valdžia sparčiai krito žemyn. Prirašyta daugybė studijų (už ES pinigus), kaip išbristi iš stagnacijos, bet visos jos gulė į stalčius. Todėl metus galima drąsiai pavadinti visiškai išblukusios atsakomybės metais. Kai kurie politologai stebisi, kad premjeras G. Kirkilas tapo prezidento V. Adamkaus svajonių premjeru. Tokioje situacijoje neatsitiktinai kaip ant mielių auga avantiūristo V. Uspaskicho reitingai. Ir tam augimui padeda ne tik nupirktoji žiniasklaida, bet ir pats svajonių premjeras. Juk dar prieš savivaldybių rinkimus Premjeras pavadino juokingais teiginius, kad Maskvoje tūnojęs V.Uspaskichas dalyvaus savivaldybių rinkimuose. Ir štai dalyvavo Seimo nario rinkimuose Dainavos rinkimų apygardoje. Sunku sveiku protu suvokti, kaip apkaltintas įvairiais nusikaltimais asmuo galėjo juose dalyvauti. Tai rodo absoliutų mūsų teisėsaugos supuvimą ir negalią. Todėl neatsitiktinai vienas žurnalistas gal kiek ir perdėtai, bet iš esmės teisingai pavadino nemažą dalį mūsų visuomenės veršių tauta arba lietuviškai kalbančiais rusais. Ir tokiais veršiais būsime tikriausiai tol, kol nepapjaus. Kitaip ir būti negali, kai visuomenė visiškai atskirta nuo valstybės valdymo, o tai sėkmingai padarė ne kas kitas, o vadinamasis valdžios elitas. Tas pats partinis ir neobolševikinis.
© 2008 XXI amžius
|